Kokie buvo 2009 metai?

 Kastulė Žukauskienė iš Seinų (pensininkė): Nors gaunu mažiausią pensiją, bet užtenka. Ko reikia – maisto, vaistų – nusiperku. Esu patenkinta, kad gyvenu. Nereikia geriau norėti.

Metai buvo neblogi. O kuo jie ypatingi? Man tai didžiausias džiaugsmas, kad Seinuose sulaukėme gero lietuvio kunigo, dėl kurio meldėmės ir ilgai laukėm. Bet vertėjo melstis ir laukti. Jis nuoširdžiai laiko mišias ir pritraukia vis naujų žmonių. Mišios ypatingai gražios, kupinos švelnumo, susikaupimo. Po mišių išeiname iš bažnyčios kaip atgimę.

Dabar ir žiemos nebaisios, kitaip negu seniau. Papasakosiu, kaip mano vaikystėj buvo. Žiema labai šalta, daug sniego, speigas. Avis su ėriukais atnešdavo trobon, kad nesušaltų tvarte. Kiaulė jei turi paršuotis – irgi trobon. Ir su paršiukais per žiemą išbūna. Užtveria kampą virtuvėj ir būna. Gal ir keista, bet kiaulė buvo tvarkinga. Kai panorėdavo išsituštinti, išeidavo laukan. Kampas buvo švarus, nepriterštas. Ir paršiukai vienoj vietoj tuštindavosi. Jie švarūs šiltoje troboje augo.

Po krosnimi kai kas laikydavo vištas, bet pas mus tai vištų troboj niekad nelaikė.

 Jonas Kliūčinykas iš Seinų (pensininkas): Man šie metai buvo geri, turėjau pakankamai valgyti, kuo apsirengti, kur gyventi. Džiaugiuosi sveikata ir svarbiausiu pasiekimu – kad mečiau rūkyti ir gerti. Šį tikslą užsibrėžiau prieš metus, kai kepenų netekusius draugus teko vieną po kito palydėti į kapines. Ir pasiekiau jį savo ir šeimos narių džiaugsmui. Patariu ir kitiems atsisakyti šių kenksmingų įpročių. Jaučiuosi kaip naujai gimęs. Na, gal ne visai taip, bet dešimčia metų jaunesnis. Ir jau vaistų nereikia nei nuo spaudimo, nei kitokių. Daug vaikštau, stebiu gamtą, praeivius, matau linksmus arba susirūpinusius veidus. Bevaikščiodamas ir stebėdamas aplinką pamatau tai, ko anksčiau, atrodo, neįvertindavau ar tiesiog nepastebėdavau (per tas ydas, kurių atsisakiau) – tarytum skaityčiau romaną. Šiaip knygas ir laikraščius taip pat retkarčiais skaitau.

 Danutė Budzeikienė (buvusi darbuotoja): Neseniai išėjau į ankstesnę pensiją ir negalėjau sau rasti vietos. Trūko to ruošimosi į darbą, bendradarbių, užimtumo. Pradėjau skaityti daug knygų, tai regėjimas pradėjo blogėti. Ėjau į susitikimus, kokie jie bebūtų, tai truputį geriau pasidarė. Kai žmogus pripranti kaip tas arklys viena vaga eiti, tai sunku atprasti. Bet pamažu artimiesiems padedant jau atprantu nuo tos „vagos“.

O metai buvo kaip ir visi kiti – visko būta. Gerai, kad nėra sienų, važiuoji, kada nori ir kur nori, tik sveikatos ir pinigų turėk... Daug giminių lankėsi iš Lietuvos, jiems čia pigu ir skanu viskas, bet kad pas save kviestųsi, tai nelabai. Dažnai žiūriu televiziją, ko anksčiau nedariau, stebiu įvykius. Kokia graži Lietuva, švenčianti 1000-mečio jubiliejų... Tik išgyvenu, kad pabrangus maistui ten žmonės taip vargsta (ypač kaimuose daug kas skursta), kad daug lietuvių išvyksta į užsienį ir kaži, ar kada sugrįš.

 Vitas Žaliapūga (fizinis darbininkas): Išmėginau visokius amatus. Dirbau namuose ir valdiškam darbe – Lenkijoje ir užsieny. Sunku visur. Tiek, kad užsieny galima užsidirbti, bet ir reikalauja. Geriausia būtų prie namų, tik kad tų darbų nėra. Dar statybose buvo, bet tik vasarą. Ir nelabai meistras nori mokėti, nes kiekvienas nori, kad jam gerai išeitų. Ogi tos pigios darbo jėgos šiais laikais netrūksta. O dar kai pradėjo masiškai pas ūkininkus dirbti vyrukai iš Lietuvos, tai visai mažai moka. Ir jau darbdavys sako: „Nepatinka atlygis – ačiū, laukia trys tavo vieton“. Tai ir darai, ką liepia, ir padėkoji už tiek, kiek sumoka. Ir džiaugiesi, kad prie šeimos ir arti namų turi šiokį tokį darbą.

 Tomas Gniazdauskas (verslininkas): Tiesa, pasikeitė laikai, bet vieniems geriau sekasi, kitiems blogiau. Nors reikia turėti galvą ir suktis, kur lengviau ir pelnas būtų. Valdiškame darbe anksčiau atbuvai tas 8 valandas ir ramus eini namo, niekas tau nerūpi iki kitos dienos. Ėmiausi privataus verslo, bet darbo nemažai ir rūpesčių begalė. Iš šalies tik gražiai atrodo, bet draudimų, mokesčių marios – gali žmogų pribaigti. Pažiūrėkite, kiek bankrutavusių firmų. Aišku, pelnas skatina dirbti ir veikti toliau, išsilaikyti, įdarbinti darbuotojus, išlaikyti patalpas. Kad turėtum – reikia investuoti. To pinigo, rodos, nematai, nes viena perki, kita parduodi. Ir taip sukasi ratas. Kaip siuvėjas be drabužių, taip ir aš. Einu, dirbu ir nematau šviesios dienos. Nuo ryto iki vakaro žmogus pririštas prie to savo verslo. Žmonės kartais pinigų turi vien maistui, tai kitas prekes retas perka. Būna ir gerų akimirkų. Labai džiaugiausi, kai iš Lietuvos žmonės masiškai atvykdavo.

 Romas Grėbliūnas (vairuotojas): Anksčiau dirbau valdiškame darbe. Buvo sunku ir daug valandų reikėjo praleisti už vairo, bet galima buvo užsidirbti. O dabar transportas privačiose rankose ir, brolyti, nepašoksi. Jei važinėji mašina, jei sugedo – pats turi mokėti ją pataisyti ar sumokėti tam, kuris tai sugebės padaryti. Jei nesutaisysi, nevažinėsi, ir tau nieks nesumokės. Mat tik už atvežtas prekes ir kai vairuoji – sumoka. Ar mašina važiuoja, ar ne – darbdaviui nerūpi. Taigi verta, brolyti, turėti gerą transporto priemonę, kuri negestų ar retai gestų. Tada mažai taisysi ir nuveši bei parveši, ką reikia, ir užsidirbsi.

 Jonas Žukaukas iš Burbiškių (ūkininkas): Ne tokie blogi šitie metai, nors darbo tai buvo. Ūkyje jo visada daug, ir nėr pabaigos. Ūkininkauju tik su žmona. Vasarai turėjome darbininką – pagalbininką prie karvių. Laikom 33 karves ir nemažai veršių. Žemės savo 50 hektarų ir dar nuomojam kaimynų. Bijojau, kad neaparsiu, bet ruduo prasitęsė, tad pamažu, pamažu su talka išmėžėm, apsiariau viską, ką planavau. Pašaro gyvuliams užteks, galima pasidžiaugti, kad surinkom ir šieną, ir kukurūzai neblogi užaugo (nors sėjau po Velykų, tik truputį lijo, bet, matyt, padėjo gegužės šiluma ir vėlesni lietūs, kurie kaip kasmet užklumpa per šienapjūtę). Tik nuo vienos balos spėjom surinkti sausą šieną, o visa kita – silosas. Šiaudų savo pririnkau, užaugo ir javai, bet visgi žieminių geresnis derlius buvo. Dar grūdų pigiai prisipirkau Lietuvoje po rugiapjūtės.

 Jurgis Zablackas iš Aradnykų (mažažemis ūkininkas): Nors gaunu priemokas prie hektaro (mažai aš jų turiu, tik 8), bet vis trūksta. Laikau ir karvių pora, veršių. Kiaulių pardaviau keletą, bet prieauglio neturėjau. Šiaip pašaro šiemet sukaupiau nemažai, užteks per žiemą gyvuliams. Gerai užaugo šienas ir javai derėjo neblogai.

Metai eina, o aš vienas kaip pirštas. Gailiuosi, kad nėra tokių piršlių, kaip seniau buvo (kaip dar tėvai pasakojo). Merginos dabar nenori į mažą ūkį eiti, ir tiek.

 Rasa Pakutkaitė (studentė): Mokausi Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau savo Tėvynę, kur 1000-mečio proga galėjau iš arti stebėti renginius, juose dalyvauti ir kartu su Lietuva išgyventi šį reikšmingą jubiliejų. Didžiuojuosi Lietuva, jos žmonių pasiekimais ir gerais darbais. Džiaugiuosi dėstytojais, bendrakursiais. Dėkoju likimui, kad galiu laisvai sugrįžti namo, keliauti, kur panoriu, aišku, turėdama tikslą. Gyvenu ir daug bendrauju su studentėmis iš Lietuvos. Džiaugiuosi, kad dėl to šiek tiek patobulinau ir toliau tobulinu savo kalbą. Jaučiuosi labiau išprususi ir mano gimtoji kalba jau ne tokia skurdi ir prasta kaip tuomet, kai nuvykau į Tėvynę pirmą kartą. Maistas Lietuvoje išties labai brangus, tad atsivežame iš namų kiek dešros, ryžių, konservų. Mes, studentų grupė, vis einame į turgelį, tad turime ten jau pažįstamą senelę, iš kurios galime pigiai nusipirkti reikiamų sveikų ir skanių daržovių.

Metai buvo geri, mokslas sekėsi gerai, buvo įdomu mokytis. Linkiu visiems būti optimistais, tikėti, kad išeisime iš krizės, nepamiršti, kas esame, nepamiršti savo Tėvynės ir gimtosios kalbos.

 Dėkoju už pasisakymus.

         www.punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)