Apie adventą, Kūčias ir Kalėdas

 

Apie savo vaikystės laikų advento laikotarpį, Kūčias ir Kalėdas papasakojo 1919 metų gruodžio 8 dieną Dusnyčioje gimusi Marytė Klimasarienė.

 Eugenija Pakutkienė: Kaip per adventą laikytasi pasninko?

 Marytė Klimasarienė: Nugi, vaikeli, kas dar, tai ne viskų pamenu, o kas seniau – tai labai gerai pamenu. Iš vakaro močiutė priverda kacilų vandenio ir visus puodus sumazgoja, kad antryt prasidėjus adventu jokio riebalo neliktų. Labai scipriai laikėsi pasnyko per adventų, o per gavėnių da scipriau paisė. Prieš adventų visų valgį paslėpia. Jokių riebalų, cik aliejus buvo valia naudoc pasnyki, o kitokių riebalų ne. Visų adventų, kaip ir gavėnių, pasnykas.

Žmonės labai paisė to pasnyko. Mūs Dusnyčios kaimi buvo net tokis acicikimas, kap žmogus nuėjo pėscias 7 km in Lazdijus in rarotas, o atgal jau nepajėgė iki namų pareic, nusilpo, acisėdo pakelėj ir numirė. O kunigas tadu net nenorėjo sucikt jį laidot ir laist innešt bažnyčon. Barėsi an šeimynos, kam tep scipriai pasnykauna. Sakė, kad Jėzus buvo dieviškas sūnus, užtai ištvėrė nevalgis tas 40 dienų, o paprastam mirtingam tep nevalia.

 Ką žmonės darė per adventą?

 Nugi elektros da tadu nebuvo, o dziena trumpa, tai prie lempų. Dzienų – kūlimas, linų mynimas, braukimas, šukavimas, o vakarais verpimas. Daug verpimo buvo, ba ir linai, ir vilnos, avių biveik visi laikė, paskui siūlų vijimas ir mezgimas per likusių žiemų kojinių, pirštinių, skepetų, nebuvo pirkt gi tadu... Nu, išmynė linus ar kanapes, vyrai sukė virves iš išmintų kanapių, darė kanapių vadeles arkliam, pavadzus, šienviržus, karvėm rišt pancus.

Prieš Kūcas pabaigia sukc, tai žinia – visur spalių pribyra. Tai prieš Kūcas gražai iššluoja, pabalcina sienas (bet ne visadu balcino). Skubino malkas kapoc, pašartę gyvuliam pririktuoja, bulvių prišucina kiaulėm iš vakaro, kad Kūcų vakarų nebūtų trukšmo. Reikėjo stengcis niekur neic, nieko nesiskolyc, ba žinojo, kad po to visus metus truks.

Buvau vyrausia šeimoj, nuo 14 metų ėjau po dzvi savaites in pircis mync linų, kanapių. Išmyntus reikėjo per visų savaitį braukc, paskui iššukuoc draciniais šepeciais: pirma retais, po to tankiais šepeciais. Paruoštus pluoštus surišdavom in žąsukes. Kai sušluoja  pakulas, trobų išbalcina, ir prasideda verpimas talkomis. Būdavo, pasiimi ratelį po pažastim, – ir per sodžų. Tai pas vienus, tai kitus suveinam ir verpėm per žiemų, cik prieš Kūcas reikėjo būtinai pabaigc pradėtas kuodelis, tadu geriau eisis, ir kad neinsiveltų velniukas.

Mes buvom trys arcimiausi kaimynai, tai gerai sutardavom ir sueidavom in talkas ar pabaliavot. Net avižinį kisielių virėm pamainui, ne cik Kūcom. Tai vienų sykį vieni išverda ir padalina, kitų sykį kici. Linksma buvo ir per talkas. Adventi ir per suėjimus, šventes visi dainavom, juokavom. O verpianc prie ratelio ne tep nuobodu, kaip giedojosi ar dainavosi. Visi seniau biednai gyvenom, bet nebuvom liūdni ar kuom nepatenkyci.

 Ką per adventą seniau valgydavo?

 Nugi, vaikeli, visadu prastai valgė, seniau tai ir per Kūcas. Seniau visi daug sėjo kanapių dviejų rūšų. Pleiskanės – švelnesnės, tai jos ciko tinklam megzc, bučam). Ir augino grūdeles kanapes. Rudenį, kap jos nunoksta, išrauna, sudeda kūgin, kad dasistovėtų, an viršaus užmauna ruginių šaudų kepurę, kad žvirbliai nelastų. Paskui jas sustato prie inkaltų in žamį kuolų, kad išdžūtų, nukulia sėklas, jas užpila pervirtu vandeniu ir mala – panašiai kap aguonas kočėlu čerpėj. Sumaltas sugrūsdavo su virtom bulvėm ir valgė. Buvo gardu, nor dabar tai nežinau, ar kas tokį prastų valgį valgytų.

Geras valgis buvo ir bliūdukan inpiltas vanduoj su intrupytu cibuluku. Valgėm jį su karštom bulvėm. Sėta daug aguonų, nunokusias dzideles galvas su stiebais surišdavo in pundus. Aš sumaltas mėgau ant duonos ir cukrum pasaldzytas.

Ketvirtadieniais virė kopūstus. Daug jų augyta ir raugta cielom galvom in dzidesnes medzines stacines. Ir pjauscytų kopūstų priraugdavo mažesnėse stacinaitėse. Ant dugno dėjo duonos plutų, kmyno, morkų, inberdavo pjauscytus kopūstus ir grūdo kočėlu. Kap parūgsta, užslagia akmeniu. Vaikai būdami labai mėgom kačėnus valgyc. O galvom raugtų kopūstų labai gardus skyscimas. O jei da iš Sainų tėvas parveždavo silkių (viena šmalcuvkė silkė kainavo 10 grošų), tai pamirko, supjausto ir kružikų kopūstų skyscimo inpila, svogūno indeda. Tai buvo labai gardu tokios silkės ir kopūstų skyscimas valgyc su bulvėm.

 Kokius valgius ruošta Kūčioms ir kaip jas švęsta?

 Kūcom naudojo aguonas, žirnius, silkes, žuvų, kiek kiaušinių (juos parduodavo, buvo brangūs – už desėtkų mokėjo 40 gr). Tadu 1 kg cukro kainavo 1 zl. Ėjau in Krasnagrūdos dvarų dzyrbc. Už 1 zl reikėjo visų dzienų išdzyrbc, o už bulviakasio dzienų mokėjo 80 gr, ir an savo valgio reikėjo būc.

An stalo dėjo šienuko saujų (priminimu, kad Jėzus gimė an šieno) ir užciesdavo baltu staltiesi, pastacydavo kryželį. Valgyc pradėdavo visiem sustojus aplink stalų, persižegnojus, sukalbėjus maldų, palinkėjus visiem gerų metų, pasidalijus plotkeli.

Paskui kitų dzienų dziedulis nurenka nuo stalo tų šienukų, padalina gyvulukam visiem. Cik nežinau, kodė arkliam neduodavo. Ir žūrėdavo, kokių sėklų ar grūdų lieka an stalo – tokių javų bus geras derlius.

Mergos po vakarienės bėgdavo laukan pažūrėc, iš katros pusės šunes loja – iš ty atvažuos piršliai. Pagriebį iš pašūrės glėbį malkos atnešdavo trobon ir dėliodavo porom. Katrai išaidavo neporinis skaičus – reiškė, kad dar tais metais teks mergauc, o jei porinis – pasipirš jaunikis. Jei Kūcų vakaro dangus giedras ir žvaigždėtas – reiškė, kad gerai vištos dės. Jei dangus apsiniaukis ar lietus, sniegas – javai gerai augs. Jei Kūcų dziena saulėta – gali cikėcis gero pupų ir žirnių derliaus, jei lyja, tai cik miežai gerai derės. Jei nakcis žvaigždėta, giedra, tai žanklas, kad ateinancais metais gyvuliai gerai augs, bus daug vaisių, miško gėrybių. Jei apsiniaukus, bus geras javų derlius.

 Kaip ruošdavo žirnius?

 Atneša iš vakaro žirnių ir pamerkia. Primirkusius apdzovina, kad būtų sausesni, subera an ližės ir – in prikūrytų pečių, katrį iššluodavo kvajinėm šluotelėm. Iškeptus subera sietan, indeda trinto svogūno, druskos, sukrato, apila vandeniu ir vėl sukrucina. Tai visi valgė. Verpianc insipila bliūdukan ar kišeniun ir kramto – buvo skalsu ir skanu. Mėsos nevalia buvo trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. 

Kaip gamindavo avižinį kisielių?

 Paima švarų avižų, išdžovina medzinėse lakoniukėse, paskui apkapoja kokiam medziniam dubeny, lukštus išmeta, švaras avižas, be pelų, girnom sumala ir apraugia šiltu vandeniu. Kai aprūgsta – persunkia per valakninį audeklų ir verda tų skyscį ilgai. Ir visų laikų maišo, kad neprisviltų. Atvėsta, tai galima pjauscyc tokį avižinį kisielių. Dar jį visap paskanindavo. Jei ne pasnykas, indėdavo spirgių ir valgė su duonu arba su bulvėm.

 Papasakokite apie girą.

 Duonų kai kepa, palieka kiek raugo, in jį inpila verdanco vandenio, ir valgė su bulvėm. O gira skani buvo pavasarį, kai iš beržo laido sulų. Supila prilaistos sulos medzinėn ar molinėn stacinukėn ir inmeta padzovytų laukinukių grūšukių arba laukinių obuolukų. Tai buvo labai skanu ir kvepėjo. 

Kokius valgius gaminta šventėms?

 Žamės nedaug turėjom, ale karvukį ir paršėkų laikėm ir penėjom. Paskerdza šventėm meitėlį, medzinian skobtuotan lovin prisūdo mėsos, lašinių, pridaro skilandzų, dešrukių. Darė taukines iš šviežų taukų, nuimtų nuo plėvės, ar riebalų, kur necinka tep valgyc. Sudeda taukus puodan, prideda pipirų ir kitokių prieskonių ir tep muša kočėlu, kap minkytų. Kap gerai susimaišo, paciesia vienų plėvį, ant jos deda sudarytus taukus, uždeda kitų plėvį ir šonus susiuva. Jų laikė ant aukšto, krasnyko apacoj, o aukščau buvo sukabyci sūdzyti ir rūkyci lašinukai, dešrukės, kindzukai. Kap nežinojom šaldytuvų, tai visi an aukšto prie kamino buvo pasidarį tokias medzines skrynias mėsai laikyc, krasnyku vadzintas, kad musės neineitų. Taukinukės po kelis šaukštus indėdavo in verdamus kopūstus, barščus, rūškynius, lapienį, kručkus, tai buvo labai gardu.

Kalėdom priverda dešrukės, suveina kaimynai, pasistato bonkutį. Daug giedojom Kalėdų giesmių. Tėvo vardas  buvo Adomas, tai jo ir varduvės sykiu buvo. Tai jam padainuoja, o paskui visi iš „Kantičkų“ giesmes gieda. Mama buvo Liudva vardu. Ėjo prie mirusių giedoc, daug mokėjo atmintinai, tai ir karunkas, advento, Kalėdų giesmes išgiedam. O jei Velykų metas, tai gavėnios visas giesmes giedojom. Ir tokios buvo šventės. Sniego iki pažastių, tai mažai kadu važavom iš namų. In rarotas ir daugiau niekur. Nor menkai valgėm, ale visko turėjom savo, kad ir nedaug.

 Dėkoju už pasakojimus.

 www.punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)