Prof. Knutas Olofas Falkas

 

Iš kairės stovi: Stasys Marcinkevičius, Falko žmona, Mikasė Marcinkevičienė, prof. Falkas, Genutė Marcinkevičienė, Alfonsas Marcinkevičius. Sėdi Stasys ir Ona Marcinkevičiai su anūkais

Mikasė Marcinkevičienė iš Žagarių pasakojo: „Vaikai mūsų dar buvo maži, kai pas mus nakvodavo mokslininkai ir studentai iš Švedijos, iš Londono. Jie rinko pasakojimus mūsų krašte. Toks profesorius Falkas su studentais per vasaros atostogas tai gal 16 metų atvažinėdavo į Žagarius ir kitus kaimus“. Petras Dapkevičius taip pat prisimena profesorių: „Visi kaime žinojome apie profesorių ir jo darbus. Jam daug apie ežero valkstis papasakojo Stasys Marcinkevičius iš Žagarių ir kiti. Daug surinko žinių ir apie Vygrius“.

„Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ilgam sutrukdė keliones į jotvingių žemę. Knutas Olofas Falkas 1941 m. ėmė dėstyti Upsalos, vėliau Lundo universitete, 1945 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas. Buvo vienas iš iniciatorių organizuojant Švedijos Jotvingių ekspediciją (šved. Svenska Jatvingiska Expeditionen), tyrusią Jotvą 1959-1980 metais. Ekspedicijos kalbotyros sekcija, kuriai vadovavo Falkas, susidomėjusi tyrė vandenvardžius – būtent jie, profesoriaus nuomone, ilgiausiai išlieka nepakitę žmonių atmintyje. Dėmesį patraukė Galadusio valkstys – vietos ežere, kur metami ir traukiami žvejų tinklai. Daug informacijos suteikė vietos lietuvis, Žagarių kaimo gyventojas Stasys Marcinkevičius. Profesoriaus įsitikinimu, šis žvejojimo paprotys atėjo iš jotvingių. Po ekspedicijos gimė straipsniai apie Akmenio, Alno ir Balčio ežerų vardų baltišką kilmę bei didokas darbas apie lietuviškų vietovardžių sulenkinimą. Po ilgamečių tyrinėjimų profesorius padarė išvadą, kad jotvingiai buvo viena iš prūsų genčių.“

Iš interneto žinių (http://www.dziecionline.pl/Suwalki/ludzie.htm ir Vikipedija):

Knutas Olofas Falkas (1906-1990) gimė 1906-04-19 Švedijoje, mirė 1990-01-30 Lunde. Į jotvingių žemę pradėjo atvykinėti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą – rinko tautosaką ir tyrė Vygrių istoriją. Paskui karas sutrukdė keliones... Falkas, būdamas studentas Švedijoje, susidomėjo slavų ir baltų kalbomis. Todėl 1931 metais pirmąkart atvyko į Lenkiją ir studijavo lenkų kalbą Varšuvos universitete. Vėliau metus laiko dėstė švedų kalbą Jogailos universitete Krokuvoje ir ten lankė užsiėmimus lenkų kalba. Atvykęs į Lietuvą 1932, 1935-37 metais dėstė savo gimtąją kalbą Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kartu tobulindamas lietuvių kalbos žinias (Vilniaus universiteto Retų spaudinių skyriuje iki šiol saugomas jo pareiškimas Kauno universitetui apie atleidimą iš lektoriaus pareigų dėl išvykimo į gimtinę).

Lenkų ir lietuvių kalbos jam ypač pravertė kelionėse į buvusią Jotvą – tuometinės Lenkijos šiaurės rytus. 1934 m. pėsčiomis apėjo Vygrių ežerą, klausėsi žmonių pasakojimų. Falkas keliavo į pietų Suvalkiją ir 1936, ir 1937 metų vasarą. Ištyręs išlikusius istorinius dokumentus, priėjo išvadą, kad vygriai – tai jotvingių giminės dalis, Vytauto Didžiojo perkelti iš ežero pusiasalio į įvairias Suvalkijos vietas. Laisvoje vietoje didysis kunigaikštis tąkart įkūręs medžioklės pilį. Apie perkeltus jotvingius byloja išlikę kaimų vardai: Vingrėnai (dab. Būdviečio seniūnija Lietuvoje), Vygrėnai (dab. Seinų valsčius) ir Vygriai (dab. Suvalkų apskritis) – abu šiuolaikinėje Lenkijoje. Grįžęs į Upsalą, parašė darbą „Vygrių ir Hutos vandenys. Toponimikos studija“, už kurį 1941 m. jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Autorius pateikė istorinių archyvinių dokumentų kopijas. Mat jis naudojosi archyvinėm bibliotekų medžiagom apie Suvalkiją, darė ir rinko fotokopijas. Jo dėka išliko kopijos kai kurių per karą dingusių dokumentų. 1959, 1960 ir 1961 m. vasarą, tęsdamas prieškarinius tyrinėjimus, tyrė mūsų apylinkių toponomastiką, pasisakydamas lenkų spaudoje apie gamtos apsaugą.

Profesoriaus K. O. Falko sukurtas Lundo Slavistikos institutas (nusipelnęs ir baltistikai) tapo vienu iš šios srities pasaulinių centrų. 1963 metais Falkas išrinktas Tarptautinės baltų-slavų santykių tyrimo komisijos nariu, 1965 m. Poznanės universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį. Po profesoriaus mirties liko milžiniškas archyvas: straipsniai, nuotraukos, užrašai ir istorinių dokumentų kopijos. Pastarosios yra ypač vertingos, nes kai kurių dokumentų originalai dingo Antrojo pasaulinio karo metais. Profesoriaus našlė Dagmara Falk (jai suteiktas Suvalkų miesto garbės pilietės vardas) Suvalkų krašto muziejui padovanojo dvylika kartoninių dėžių su neįkainojamu mokslininko palikimu. Priešais muziejaus pastatą 1992 m. Varšuvos archeologinio ir Suvalkų muziejaus iniciatyva Knutui Olafui Falkui pastatytas paminklas – akmuo, savo forma primenantis skandinavišką antkapinį paminklą su runų užrašu (autorius Rafał Strumiłło) – „Knut Olof Falk (1906-1990) – badacz Suwalszczyzny z Lund / Wśród najbardziej zasłużonych dla Suwalszczyzny“.

Išleista profesoriaus studijos apie Suvalkijos vandenvardžių tyrinėjimą santrauka (Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, VI, Roma, 1985).

 Literatūra apie profesorių K. O. Falką:

- Zigmas Zinkevičius. Knutas Olofas Falkas. „Kalba ir mintis“. Sudarė B. Savukynas. Vilnius, 1980, p. 197–199;

- Gunnar Jacobsson. Professor Knut-Olof Falk’s sixtieth birthday Scando-Slavica, 1600-082 X, Volume 12, Issue 1, 1966, P. 173–174;

- Suvalkijos tyrinėtojas iš Lundo (lenk.);

- Knutas Olofas Falkas – didysis Lenkijos draugas (lenk.).

Dėkoju pasisakiusiems ir atkreipusiems dėmesį, kad reikėtų apie šį iškilų žmogų paskelbti plačiau, kad visi sužinotų apie jo nuveiktus darbus.

www.punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)