KO NEPASAKĖME TRAKELIO MIŠKE

Lentą atidengia LR Seimo pirmininko pavaduotojas Algis Kašėta, LLB valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė,  LR ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas bei  marijampolietis Vytautas Prabulis.

Kai jau partizanų kova darėsi beviltiška, vadovybė siuntė drąsuolius veržtis pro liepsna dengiamą geležinę uždangą. Šitaip mūsų krašte tarp kitų atsirado ir du Lietuvos partizanai – Jurgis Krikščiūnas bei jo adjutantas Vytautas Prabulis. 1947 m. gegužės 12 d. J. Krikščiūnas-Rimvydas ir Juozas Lukša-Skirmantas, lydimi Tauro apygardos partizanų, perėjo Lietuvos-Lenkijos sieną. Gdynėje susitiko su rezistencijos atstovais iš Vakarų ir atkūrę pogrindžio ryšius grįžo į Lietuvą. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybės aktu J. Krikščiūnui-Rimvydui buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis. Antrą kartą Rimvydas perėjo sieną 1949 m. pavasarį. Jis turėjo informuoti Vakarus apie Vyriausiosios partizanų vadovybės sukūrimą ir esamą padėtį Lietuvoje. Į Vakarus vežėsi daug surinktos medžiagos apie sovietų represijas. Tačiau medžiaga pakeliui į Varšuvą dingo. Tuo metu Vakaruose buvęs Juozas Lukša-Skirmantas per ryšininkus prašė Rimvydą grįžti į Lietuvą, atkurti šią medžiagą ir atvežti į Prancūziją. J. Krikščiūnas šį pavedimą atliko ir Lenkijos pogrindžio ryšio kanalais persiuntė ją Skirmantui. Tai buvo pirmosios objektyvios žinios iš okupuotos Lietuvos, pasiekusios laisvąjį pasaulį. Pats Rimvydas vykti iš Lenkijos toliau į Vakarus nesiryžo manydamas, kad kelionė yra provokuojama čekistų. 1949 m. gruodžio 15 d. J. Krikščiūnas-Rimvydas su savo adjutantu V. Prabuliu-Žaibu žuvo Šlynakiemyje prie Punsko.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, J. Krikščiūno nuopelnai laisvės kovose buvo įvertinti LR Prezidento 1997 m. lapkričio 20 dekretu.

Sukakus 60 metų nuo didvyrių mirties Šlynakiemio kaime, kur buvo partizanų slėptuvė, ir kur šie patizanai tragiškai žuvo, Lenkijos lietuvių bendruomenės pastangomis 2009-ųjų gruodžio 12 dieną, dalyvaujant dideliam būriui svečių iš Lietuvos (tarp jų Lietuvos Seimo nariui Algiui Kašėtai, prof. Z. Zinkevičiui su šeima, Veronikai ir Vidmantui Povilioniams, Prabulio brolio sūnui) ir mūsų krašto atstovams (su viršaičiu Vytautu Liškausku ir gausia moksleivių delegacija) buvo atidengta ir Klebono Č. Bagano pašventinta paminklinė lenta. Ta proga prie tragedijos vietos vyko trumpos iškilmės, skirtos kapitonui Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui ir jo adjutantui Vytautui Prabuliui-Žaibui atminti.

Paminklinę lentą šventinta Punsko klebonas Č. Bagan

Kalbėjo Bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, viršaitis V.Liškauskas, A. Kašėta gražiai iškėlė narsuolių nuopelnus Lietuvai, Prabulio brolėnas pateikė atsiminimų, giedojo Punsko bažnyčios choras, bet liko nepapasakota apie žūties aplinkybes, kurios čia būtų buvę labai vaizdžiai suvoktos. Stovint Trakely lengviau būtų buvę vaizduotis, kaip mažoje slėptuvėje užsiglaudusius du mūsų pilkus didvyrius pagal kruopščiai parengtą “operacinį planą” apsupo 340 ginkluotų ir specializuotų vidaus saugumo formacijos ir milicijos pareigūnų gauja, trimis žiedais apjuosusi iš išdavikų jau žinomą ir paryčių dūmelio atskleistą slėptuvę, per atvertą angą šaudydama bei mėtydama granatas “pajėgė” nužudyti du “lietuvių nacionalistinius banditus”. Įdomi terminologija – tie, kurie nieko nežudė, yra šaukiami banditais, o tie, kurie nelygioje kovoje kinkas drebindami puolė, įvardijami “didvyriais”. Ir tie “herojai” vėliau vieni kitus už “narsą”. dekoravo nuopelnų kryžiais. Liūdna, kad net geranoriškoje literatūroje ši terminologija ir toliau labai vangiai bandoma ištaisyti.

Gražu buvo taip pat paminėti ir ūkininką Juozą Jakimavičių, ant kurio žemės stovėjome ir kurio kalnelyje buvo įrengta slėptuvė. Jo rūpesčiu ir lėšomis žūties vietoje atsirado šis aptvertas sklypelis žemės, kad jos neniekintų galvijai, o kad praeivis žinotų, kuo ši vieta yra šventa, pastatė joje didvyriams atminimo kryžių. 

 www.punskas.pl (Algis Uzdila)

 (Ritos Birgelytės nuotr.)