DINGUSIEMS IR ESANTIEMS

 

Tikriausiai buvau sutikęs žmonių, turinčių jotvingių kraujo, nors jotvingiškumą sieti vien su kovingumu, narsa ir dainingumu būtų pernelyg paprasta. Tačiau gyvenu Dainavoj, kur būta dainuvių ir tebėra jotvingiškų vietovardžių: Leipalingis, Apsingė, Pilvingis... Tokia mintis kilo atsiverčiant „Terra Jatwezenorum“ – jotvingių krašto istorijos paveldo metraštį, išleistą Punsko „Aušros“ leidyklos 2009 m. Tai 390 puslapių, daug iliustracijų, 22 rimtų tekstų autoriai, jotvingiška dvasia ir viltis, kad leidinys bus tęstinis.

Šio metraščio sumanytojas ir vyriausiasis redaktorius – tas pats Sigitas Birgelis, kuris kasmet, prasidedant Poezijos pavasariui, pasitinka poetus iš Lietuvos tame krašte, kur Punskas, Seinai, Suvalkai andai Rusijos buvo pripažinti Lietuvai, bet 1920 m. to krašto netekome nelygiuose mūšiuose su Lenkija.

Iki kryžiuočių invazijos ten gyventa jotvingių, kurių palikimas ne tik piliakalniai, o S. Birgelis – ne tik poetas, publicistas, fotomenininkas. Jis per Poezijos pavasarius kolegoms tampa greitaeigiu gidu, ir perdien ant keliolikos piliakalnių gali pasakoti jų istorijas ir legendas... Nuo aukščiausių Jotvos krašto piliakalnių žvalgantis, lietuviui kyla gražus ir skaudus įspūdis: andai netekome gal vaizdingiausio lietuviško krašto, kur nuo aukštumų regimi ne tik slėniai, upeliai, gausybė gojelių tarp dirbamų laukų – lyg Lenkija, lyg Lietuva, lyg Jotva, uždengusios viena kitą, regėti.

Viena vertus – gaila čia silpstančios lietuvybės. Antra vertus – esame Europos Sąjungoj, ir sienos lyg nebėra. Trečia vertus...

„Terra Jatwezenorum“ atvirai lyg nesigilina į tuos „pirma... trečia... devinta vertus“, bet visi tekstai yra šalia jų nuo pat pratarmės, kuri metraštį skiria dingusiems laiko verpetuose jotvingiams ir tiems, kas jų atminimą puoselėja šiandien. Cituojamas kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis, kuris, nors buvo atkaklus jotvingių priešas, apie juos rašė: „Sūduviai (t. y. jotvingiai) patys tauriausieji, pranokę kitus ne tik papročių kilnumu, turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių (...). Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią bus neužtektinai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo“.

Ačiū didžiajam graikui Klaudijui Ptolemėjui (Claudius Ptolemaios), kad jis I–II a. po Kristaus paminėjo sūduvius savo „Geografijoj“. Nuo to Jonas Puzinas straipsniu „Jotvingiai ir jų gentys“ pradeda laiko kelionę per Jotvą, kurioj nežinomo visada liks daugiau negu žinomo.

Zigmas Zinkevičius straipsnyje „Jotvingiai ir jų kalba“  pasiremia ir Kijevo Rusios šaltiniais: „Antai tarp 945 m. pasiuntinių į Konstantinopolį minimas Jatviag Gunarev (Nunarev?), manoma, Kijevo kunigaikščio tarnyboje buvęs (jo svainis?) jotvingis. Nuo X a. pabaigos Rusios šaltiniai jotvingius mini dažnai, pvz., aprašo 983 ir 1038 m žygius į jotvingių žemes“.  ( p. 19 )

Algis Uzdila „Upių dainose“ gilinasi į upėvardžių paslaptis. Pasak autoriaus, slaviškas upės pavadinimas „Bug“ lyg ir neduoda daug informacijos. O lietuvių kalboj tas upėvardis siejasi su „pabūgimu“, „bauguliu“, „būga“... Juk upė daro staigų posūkį, lyg ko pabūgusi. Be to, vietomis Bugo dugnas yra dvigubas ir ten daug pavojingų, baugių verpetų, sūkurių.

Yra ir upė „ Daina“ (lenk. „Dajna“), kurios gurgėjimas, anot autoriaus, žmonėms kėlė dainos įspūdį. Nors Daina teka tolokai nuo dabartinės Dainavos, pasak A. Uzdilos, „Dainava“ turėjo reikšti Dainavos apylinkes ir kraštą.

Lenkų istorikas „Skomantų kiltyje“ spalvingą Skomanto asmenybę aptinka iš esmės visose Naujųjų amžių kronikose, kuriose nors kiek daugiau kalbama apie prūsus. Paskutinio sūduvių vado gentis kovojo tai su kryžiuočiais, tai su slavais, grėsmė buvo didesnė už jotvingių galimybes, vėliau Skomantas su gentim pasidavė kryžiuočiams, buvo jiems daugiau negu vedlys žygyje į Gardiną, o metraštininkas Petras Dusburgietis Skomantą įvardijo “dux gloriosus populi christiani“, tačiau tai neišgelbėjo jo giminės nunykimo.

Sigitas Birgelis įdomią studiją „Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose“ baigia savo paties teze, iš kurios sužinome, kad Edvardo Gudavičiaus ir Algirdo Bumblausko teiginių, jog karalius Netimeras suprato krikščionybės esmę, sugebėjo diskutuoti teologiniais klausimais, norėjo krikštytis, surengė išbandymus ugnimi, sutiko sudeginti stabus – viso to nepatvirtina nė vienas istorinis šaltinis.

Taigi „Terra Jatwezenorum“ – ne pataikavimai autoritetams ir ne pasakos... Link nūdienos einama per Punską, kur „Žiburio“ draugija 1906 m. subūrė net 400 blaivininkų, atidarė arbatinę, o blaivybės priešininkai sukilo prieš juos, bet nelaimėjo... Po partizaninio karo irgi trėmimų užsukama į Jotvingių gimnaziją Alytuje jau šio amžiaus pradžioj, stabtelima Merkinėje, kur 2009 m. – per patį sunkmetį – už suaukotus pinigus buvo sukurti net penki paminklai: jubiliejinis akmuo miestelio vardo paminėjimo 750-mečiui, trys koplytstulpiai ir atminimo lenta karaliui Vazai, pasimirusiam Merkinės aikštėje 1648 m.

Daug laiko aprėpia „Terra Jatwezenorum“ – metraštis, kuriame gražiai nutylėta, jog ilgaamžiškiausias paveldas yra tautos paslaptis ir aura – iki bus paveldėtojų.

 

www.punskas.pl (STASYS STACEVIČIUS)