NEUŽBAIGTA KONFERENCIJA

Konferencijos dalyviai  (Irenos Gasperavičiūtės nuotr.)

2009.12.05 d. Punsko Dariaus ir Girėno mokykloje įvyko Lenkijos lietuvių mokytojų draugijos organizuota konferencija. Dėmesį patraukė temos: 1. „Vertybių kaita lietuvių literatūroje“, 2. „Lietuvos tūkstantmetis ir lietuvių etninės tradicijos“, 3. „Lietuvių literatūros naujovės – Birutės Jonuškaitės kūrybos apžvalga“.

Pirma tema kalbėjo literatūros mokslų daktarė Donata Mitaitė. Minėjo literatūros sėkmes ir užkliūvančias jos kūrėjų biografijas. Minimos buvo poetės Salomėjos Nėries, Kosto Kubilinsko, Alfonso Maldonio, Justino Marcinkevičiaus ir dar kelios kitos pavardės, nes tie kūrėjai dėl įvairių biografinių susvyravimų Lietuvoje užkliūva ne vienam skaitytojui ar tiesiog piliečiui. Labai probėgšmiais lektorė užsiminė apie Salomėjos Nėries kaltę tautai, Justinui Marcinkevičiui žmonių prikišamas silpnybes, Kosto Kubilinsko nenuplaunamą dėmę – jis išdavė partizanų būstinę, dėl ko žuvo ten buvę visi vadai. Dėl laiko stokos nė viena ši problema nebuvo iki galo ar iki soties išgvildenta.

Antrąją temą apžvelgė universiteto profesorius Libertas Klimka. Pateikė labai įdomios istorinės medžiagos, kadangi savo temą siejo su Lietuvos vardo paminėjimo Vakarų literatūroje tūkstantosiomis metinėmis. Atskleidė lietuvių tautos sūnų nuopelnus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai ir net ir pasauliui. Lietuvio artilerijos inžinieriaus Kazimiero Semenavičiaus knygoje "Didysis artilerijos menas" pateikiami 3 pakopų raketų brėžiniai. Jo lotynų kalba parašyta knyga buvo verčiama į visas didžiąsias pasaulio kalbas, tik į lietuvių taip ir liko neversta, o jo sukurtos trijų pakopų raketos pagrindu buvo siunčiami dirbtiniai žemės palydovai. Išgirdome ir pamatėme daugybę kitos medžiagos, kalbančios apie mūsų tautos kultūrą.

Trečiąją temą pristatė pati jauna rašytoja, mūsų kraštietė ir Punsko licėjaus absolventė Birutė Jonuškaitė. Beje, gražu, kad niekad nepamiršta ji pasisakyti, iš kur esanti kilus. Kalbėjo ir rodė keturias savo kūrybos knygas. Dėl straipsnio trumpumo geriau apie šias įdomybes visai nė neužsiminti. Pridursiu tik, kad Birutė pasikvietė į svečius savo bičiulę Lietuvos kino aktorę Dalią, kuri iš rašytojos knygų paskaitė dvi ištraukas.

Labai gaila, kad taip ir nebeliko laiko atsiliepti iš auditorijos, kelti klausimus ir abejones ar tiesiog padiskutuoti. Tuomet malonėjusieji atvykti lektoriai nebūtų pasijutę, kad kalbėjo į sieną. O norinčių atsiliepti, mačiau, buvo. Jų padrąsintas ir noriu bent labai trumpai užsiminti dėl vietos stokos gal tik apie vieną problemą.

Salomėja Nėris savo talentu moterų bene taip ir liko nepralenkta poetė. Atmetę veržlią komunistinę propagandą ją vis viena vadiname lietuvių tautos lakštingala. Taip, parašė ji “Poemą apie Staliną”, ko ir pati gėdijosi ir ja nesipuikino. Bet jai už pečių stovėjo Dekanozovas ir labai šiurkščiai elgėsi. Reiktų pasakyti atvirai – ji didelė poetė, bet labai vargana politikė. O į politiką ją dėl silpno moteriško charakterio patraukė kieti bernai, ir kažkodėl juos, agitatorius, mažiau kaltiname, negu jų auką. Paminėti čia reikėtų K.Korsaką, A.Sniečkų, A.Venclovą ir beje, vėliau į Vakarus pabėgusį ir Amerikoje Salomėjos išsigynusį literatūros kritiką Bronių Railą. O kai Saliutė minėtųjų bernų prikalbinta parašė apgailėtiną pareiškimą dėl stojimo į III frontą (į komunistinių pozicijų literatūrinį bloką), jos tekstas buvo naivus ir niekam tikęs. Beje, Bronius Raila tą pareiškimą perrašė, kad nebūtų gėdos visoje komunistinėje stovykloje. Saliutę kairiųjų pusėn palenkė dar Vienoje apsistojęs Bronius Zubrickas (vėliau pabėgęs į vakarus), kuris rodė poetei visas kapitalizmo blogybes ir gardžiavosi, kad naivaus proto mergelė visą propagandą priima už tiesą. O ją rimtai baugino, kai pamatė maistą verčiant į Dunojų, kuomet pasaulyje šitiek alkanų ir badaujančių. Politinės ekonomijos mokslų filologė Salomėja buvo neperpratusi. Ją, linkusią į teisingumą, jautrią svetimai skriaudai, labai jaudino bet kokia nelygybė ir neteisingumas. Dar viename pirmųjų savo eilėraščių  poetiškai apdainavo savo neturtingo kaimyno mergaitę, saule nudegusią, murziną, bet šviesą turinčią akyse. Be šito rakto Salomėjos nesuprasime. Ji buvo įtikėjusi, kad Tarybų Sąjunga apgins lietuvių tautą ir žmonės bus laimingi. Jeigu nebūsime apsilankę S.Nėries muziejuje Palemone ir nematę, kaip jinai rašė Sniečkui ir kitiems įtakingiems žmonėms protestus, kuomet pamatė, kas Lietuvoje darosi, kai pajudėjo ešelonai nekaltų žmonių į Sibirą, tas ją galbūt ir laikys buvus tautos išdavike. Dar tikėjosi Maskvoje susitikti su Stalinu ir pasakyti, kas čia darosi. Ji ir nenutuokė, kad viskas čia darosi su vado ir tėvo pritarimu. Jos prie Stalino, žinoma, nieks ir neprileido. „Aš niekad tavęs neišdaviau, Tėvyne”, rašė ji dienoraštyje, kuris, beje, išliko tik draugės atminty, patį dokumentą veikiausiai žiauriomis aplinkybėmis sunaikinta. Visą socialistinį rojų Salomėja pamatė, kuomet karo metais pakliuvo į Permę ar Penzą (Rusijos gilumoje). Ne iš gero norėjo žudytis, išliko tik dėl sūnaus Sauliaus, kurį jautė pareigą globoti. Grįžusi į Lietuvą pamatė, kaip jos tėviškėje tie sovietiniai kareiviai plėšia namo stogą ir ardo sienas. Pakraupusi pabėgo ir skųstis niekam nedrįso. Pati bijojo ir savo eilėraščius rodyti, kad neapkaltintų ir jos anti... Kalbėdavo ir vis dairydavosi į langus ir duris. Sūnaus liudijimu jai ir su pasauliu atsisveikinti padėję tos ideologijos gynėjai, kuria ji taip kitados buvo įtikėjusi. Prasitarė savo vienintelei draugei: „Kaip jie mus apgavo, kaip žiauriai mus apgavo”. Baisiai nenorėjo vykti į Maskvą gydytis, nes pati bene geriausiai jautė, iš kur jos liga kilusi. Šitoje realybėje galime tik stebėtis, kaip ji savo baigtį buvo jaunystėje perpratusi: „Aš nieko neėmiau – už viską sumokėjau širdies krauju – nemirštama daina”.

Kas geidžiame kraujo, gal ir toliau šią auką smerksime. Ji kalta, net pati savęs nemokėjo pateisinti. Neteisinu ir aš už tai, kad ji neapdairiai elgėsi. Tačiau būkime objektyvūs teisėjai: negi naivi politikė persveria savo didįjį talentą? Kodėl nesmerkiame tų, kurie visą šią pragaro bombą užtaisė, o tulžį liejame ant Salomėjos Nėries ar Justino Marcinkevičiaus. Įtariu, kad čia vėlgi tų pačių “herojų” veiklos tęsinys – ko neįveikė ideologiškai, dabar siekia pribaigti, pasivertę atpirkimo avinėliais. Jeigu Salomėja Nėris nebūtų talentinga poetė, nebūtų verta ir kalbėti apie jos nuodėmes. Tautoje jų padaryta kur kas daugiau ir baisesnių. Net ir tie, kurie atėjus vokiečiams su ginklu nuvyko į jos gimtinę Kiršus, norėdami ją sušaudyti. Naudingiau būtų pasvarstyti, kaip mes pasielgtume, atsikartojus klaikybėms.

Daug kas demonstruojame meilę Kristui, gaila, kad ne visuomet Jo mokslui. O Jis tarė: “Meskite akmeniu, jei kas jaučiatės nekaltas”.

Kitos problemos ir šįkart liks nepaliestos.

www.punskas.pl (Algis Uzdila)