Prabulių šeimos golgota

Nedaug tėra žinių apie Lietuvos partizaną Vytautą Prabulį, kuris 1945-1949 m. veikė Punsko apylinkėse. Jo gimtajame Mockavos kaime neprisimena jo niekas, vien tik vienas seniausių kaimo gyventojų kalvis Vytautas Busilas gali apie jį paporinti keletą sakinių. Beje, jo pateikta informacija nėra nei išsami, nei tiksli.

Marijampolėje gyvenantis Alfonso Prabulio sūnus Vytautas žino apie savo giminės ir šeimos narių likimus, kas visiškai suprantama, kur kas daugiau. Su pastaruoju susitinkame Marijampolės „Maximoje“. Nuoširdžiai pasisveikinę, vykstame į gerbiamo Vytauto namus. Kalbamės apie Prabulių šeimą, žiaurius partizanų laikus, stribų siautėjimą, Sibirą, vartome šeimos albumą.

Mockavos kaimo ūkininkų Vinco Prabulio ir Marijos Jankauskaitės šeimoje užaugo 6 vaikai: keturi vyrai, dvi moterys. Visi aukojosi Tėvynei, kiekvienas iš jų buvo Lietuvos didvyris.

Punsko metrikų knygose užrašyta, kad vyriausiasis Prabulių sūnus Alfonsas gimė 1912 metais Mockavoje. Kitų šeimos narių gimimo datų nepavyko atsekti. Punsko metrikų knygose jų nėra. Būdviečio klebonas Gintautas Černauskas tvirtina, kad nėra jų ir Būdviečio parapijos knygose. Jo tvirtinimu, šios parapijos metrikų knygos prasideda nuo 1944 ar 1945 m. Kas atsitiko su ankstesniais įrašais? Ar knygos sudegė, ar buvo sunaikintos, nežinia.

Taigi grįžkime į marijampoliečio Vytauto Prabulio namus.

–  Mano tėvas Alfonsas buvo suimtas ir areštuotas Bereznykų kaime, – pasakoja mano pašnekovas. – Man tada buvo septyneri ar devyneri metai. Po ketverių metų mano seneliai Dirviniai (Alfonso uošviai) gavo nuo jo laišką iš Magadano (miestas Rusijos tolimuosiuose rytuose, prie Ochotsko jūros). Žinau, kad rusai jam skyrė mirties bausmę, kuri, Stalinui mirus, buvo pakeista 25 m. kalėjimo. Vėliau bausmė sušvelninta. Iš Sibiro jis grįžo namo po dvylikos ir pusės metų.

Vytautas Prabulis prisimena, kad stribai įvairiais būdais stengėsi susekti tėvo slėptuvę. Kartą į kiemą įdarda keli stribų sunkvežimiai. Apsupa ratu Dirvinių sodybą (Alfonso uošvių ūkį). Stribai vaikščioja po pirkią, nueina į kamarą. Čia įtartina jiems pasirodo molio asla. Nusprendžia, kad būtinai ten turi būti bunkeris. Atsineša geležinį strypą ir kala jį į žemę. Įkala per pusę metro. Strypas atsitrenkia į kažką kieto. Stribai nusprendžia, kad tai tikrai bunkerio sienos. Kirtikliais ir kastuvais iškasa didelę duobę. Jų nusivylimui nėra galo: duobėje tik didelis akmuo. Stribai koneveikia namų šeimininkus, išeina į lauką ir apžiūri trobą iš lauko. Vienas nusprendžia, kad bunkeris bus po namo pamatais. Vėl kasa duobę. Prisikasę iki žvyro, dar kartą stipriai nusikeikia, su kulkosvaidžiais laipinasi į mašinas ir rūksta iš kiemo.

–  Po 7 dienų Kalniškėje vyko didelis mūšis, – tęsia Vytautas Prabulis. – Ten viena moteris buvo įsitaisiusi medyje ir „kirsdavo“ iš kulkosvaidžio pasirodančių stribų pakaušius. Vaikai jai nešė amuniciją. Prisimenu, po pietų atvažiavo sunkvežimis, prikrautas tos moters „paguldytų“ sovietų karių lavonų. Kraujas tekėjo upeliu per visą kiemą.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ar septintojo pradžioje iš Sibiro grįžo tėvas. Vytautą tada paėmė į sovietų armiją. Kai sūnus parvyko namo atostogų, tėvas prasitarė, kad jis suorganizuosiąs jam papildomas atostogas, parašysiąs kokį nors ligos biuletenį, kad jį paleistų namo. 1963 metais Vytautas gauna žinią, kad tėvas sunkiai serga. Džiaugsmui nėra galo: štai tėvas organizuoja žadėtas atostogas. Po dviejų dienų ateina telegrama: „Tėvas mirė“. Lėktuvu iš Kijevo apie vidurnaktį Vytautas pasiekia Vilnių, Marijampolę – apie 5 val. ryto. Motina, pamačiusi sūnų, puldama jam į glėbį suklykia: „Sūneli, tavo tėvo nėra!“.

 Jonas Prabulis

Šiek tiek mažiau Vytautas Prabulis gali papasakoti apie savo dėdę Joną Prabulį. Jonas buvo pagautas ir suimtas Miklasės kaime, kur Birgelio – stambaus to kaimo ūkininko, kluone turėjo įrengtą bunkerį. Kai stribai apsupo Birgelių sodybą, Jonas pasileido tekinas į pelkes. Būtų gal pasprukęs, jei ne stribų šunys. Jie pasivijo pasmerktąjį, įsikirto į drabužius ir parbloškė ant žemės. Už partizanišką veiklą Jonui buvo skirta mirties bausmė, kuri vėliau pakeista 25 m. kalėjimo. Vorkutoje išbuvo 25-erius metus. Mirė ir palaidotas Alytuje.

 Vytautas Prabulis

Dar mažiau Vytautas Prabulis žino apie savo bendravardį Vytautą Prabulį-Žaibą, žuvusį 1949 metų gruodžio 15 dieną Šlynakiemyje kartu su Jurgiu Krikščiūnu.

–   Kiek girdėjau, – sako mano pašnekovas, – mano dėdė buvo paimtas į sovietų armiją ir buvo ruošiamas žygiui į Berlyną, bet pabėgo ir slapstėsi Lenkijoje. Lyg buvo apsuptas bunkeryje su kažkokia moterimi, šaudė, kol turėjo šovinių, o jų pritrūkus paskutinį paleido sau į smakrą. Kažkas pasakojo, kad palaidotas Seinuose.

Vytautas Prabulis gerokai nustebo išgirdęs, kad jo artimas giminaitis žuvo Šlynakiemyje kartu su Dainavos apygardos vado pavaduotoju Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu, garsiojo Lukšos-Daumanto pusbroliu, kad buvo Rimvydo adjutantas.

 Katrė Prabulytė

Katrė už pagalbą partizanams buvo nubausta 25 m. lagerio. Kalėjo Krasnojarsko srityje. Grįžo į Lietuvą 1967 metais. Ištekėjo už Miluko ir apsigyveno Kazlų Rūdoje. Lazdijuose gyvena jos dukra, kuri yra Lazdijų ligoninės vaikų skyriaus vedėja. Jos vyras Patašys yra tos pačios ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas.

 Mikasė Prabulytė

Mikasė už partizaninę veiklą buvo ištremta į Sibirą. Keliolika metų kalėjo Tomsko lageriuose. Palaidota Kazlų Rūdoje. Jos dukra gyvena Vilniuje.

 Vincas Prabulis

Tremties ir Sibiro išvengė Vincas Prabulis, kuris 1944 metais kartu su daugeliu Lietuvos inteligentų pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Baltimorės mieste (JAV). Mirė 1968 metais.

 Tokia buvo Mockavos Prabulių šeimos golgota.

www.punskas.pl (Sigitas Birgelis)