Įsirašiusi į pasaulio kultūros istoriją

 

Apie Amerikoje gyvenančią lietuvę profesorę Birutę Ciplijauskaitę

 Birutė Ciplijauskaitė – ispanų literatūros dėstytoja, literatūros tyrinėtoja, vertėja. 1944 pateko į Vakarus. 1947–49 studijavo Tiubingeno universitete (Vokietija), 1956 baigė Monrealio universitetą (Kanada), daktaro disertaciją apgynė Bryn Mawr kolegijoje (JAV). 1960–98 ispanų literatūros profesorė Viskonsino universitete Madisone (JAV). B. Ciplijauskaitės mokslinių interesų sritys: XX a. poezija, XIX ir XX a. proza, moterų kūryba ir kt. Lietuvių literatūrą verčia į ispanų ir prancūzų k., prancūzų ir katalonų – į lietuvių. (Vilius Gužauskas „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“, „XXI amžius“, 2001-XI-14)

B. Ciplijauskaitė – pasaulyje žinoma ispanistikos specialistė. Ji Viskonsino (JAV) universiteto profesorė (dėstė ispanų literatūrą), mokslininkė, literatūros kritikė, vertėja, aktyvi lietuvių literatūros vertintoja ir propaguotoja. Laisvai kalba, rašo ir skaito paskaitas septyniomis pasaulio kalbomis, dar keturiomis skaito ir kalba. Jos paskaitų klausėsi visų pasaulio žemynų (išskyrus Australiją) studentai. Vien Kanadoje ir JAV ji dirbo trisdešimtyje universitetų. B. Ciplijauskaitė yra ne vieno universiteto senato narė. Parašiusi ir išleidusi apie dvidešimt knygų lietuvių, ispanų, portugalų, prancūzų kalbomis daugiausia ispanų literatūros klausimais, dar penkiolikos knygų bendraautorė. „Poezijos pavasarių“ Lietuvoje dalyvė ir prizininkė. Lietuvių katalikų mokslo akademijos konferencijų prelegentė. Būdama patriotė, visų vizitų metu visada pabrėždavo esanti lietuvė ir garsindavo Lietuvos vardą. Lietuva ir lietuvių tautybė jai buvo svarbiausios. Norėdama padėti savo kraštui, vertė į kitas kalbas lietuvių literatūrą ir literatūros kūrinius iš kitų kalbų į lietuvių. Į ispanų kalbą yra išvertusi dvidešimt trijų lietuvių poetų kūrybos antologiją. Į prancūzų drauge su poete Nicole Laurent-Catrice išvertė „Dvidešimt šiuolaikinių Lietuvos poetų“ (1997) – „Vingt poetes lituaniens daujourdhui“. Iš ispanų į lietuvių kalbą išvertė Juano Ramono Jimenezo andalūzišką elegiją „Sidabrinukas ir aš“ (1982) ir Marijos Viktorijos Atencijos eiles „Švenčiausios karalienės ekstazės“ (1989), iš katalonų kalbos romaną „Moteris tarp balandžių“ (2002). Daugelis B. Ciplijauskaitės vertimų publikuoti Lietuvos ir kitų šalių periodinėje spaudoje. Be to, lietuvių kalba išleistas įvairių straipsnių rinkinys „Literatūros eskizai“ (1992). Lietuvių literatūros reiškiniai juose nagrinėjami pasaulinės literatūros kontekste.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, B. Ciplijauskaitė norėjo būti naudinga savam kraštui. Lietuvoje 1994 m. skaitė paskaitų kursą VDU magistrantams ir KTU Moters studijų centre. Nuo 1995-ųjų kiekvieną vasarą vienam VDU studentui ar studentei apmoka kelionę ir ispanų kalbos kursus viename Ispanijos universitete. „Poezijos pavasariams“ yra paruošusi užsienio poezijos vertimų. 1997 m. iš Viskonsino universiteto išėjo į pensiją, bet aktyvios veiklos nenutraukė: rašo straipsnius, ruošia pranešimus konferencijoms, verčia įvairius literatūros kūrinius (pastaruoju metu lietuvių eilėraščius į italų kalbą).

Gerbdama savo motinos mokytojos Elenos Ciplijauskienės atminimą, B. Ciplijauskaitė įsteigė jos vardo stipendiją doktorantui, ruošiančiam disertaciją iš Lietuvos istorijos, kurią pavedė tvarkyti Vydūno fondui ir Lietuvių katalikų mokslo akademijai. O 2001 metais savo tėvelio atminimui įsteigė dar ir dr. Juozo Ciplijausko žymenį Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės gailestingosioms seserims.

B. Ciplijauskaitė – santūri, reikli sau ir kitiems, gal todėl kai kam atrodanti net kategoriška, ir niekada nesigirianti savo nuveiktais darbais. Visą gyvenimą aktyviai dalyvaujanti užjūrio lietuvių veikloje, giliai išgyvenanti lietuvių kultūros problemas.

B. Ciplijauskaitė gimė Kaune 1929 m. vasario 4 d. Tėvas Juozas Ciplijauskas buvo žymus gydytojas ginekologas, motina pedagogė E. Stelmokaitė-Ciplijauskienė. Birutė buvo vidurinioji iš trijų seserų. Vyresnioji Jūratė dabar yra mikrobiologijos profesorė Monrealyje. Jaunesniosios sesers vardas – Danutė.

1933-iaisiais šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur tėvas dirbo Klaipėdos ligoninės direktoriumi ir buvo Gydytojų draugijos pirmininkas. Motina, būdama pedagogė, daug dėmesio skyrė mergaitėms auklėti. Birutė, būdama ketverių metų, išmoko skaityti.

1939 metais vokiečiams okupavus Klaipėdą, Ciplijauskai paliko tik ką pastatytą savo gražų namą ir grįžo į Kauną, kur tėvas buvo pakviestas dirbti Vytauto Didžiojo universitete. Birutė mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, garsėjančioje gerais pedagogais, ir Kauno konservatorijoje. Jai ypatingą įspūdį padarė lotynų kalbos mokytojo Juozo Starkaus pamokos. Jis sugebėjo įdiegti ne tik meilę, bet tiesiog aistrą lotynų kalbai. Tai ir lėmė Birutės, kaip kalbininkės, ateitį. Ji lygiagrečiai lankė pamokas konservatorijoje. Tik 1944 m. priartėjus frontui ir šeimai pasitraukus į Vakarus, muzikos mokymasis nutrūko. Tačiau pamėgtas fortepijonas ir apskritai muzika visą gyvenimą išliko didžiausias malonumas.

1942 m. J. Ciplijauskui buvo pasiūlyta Akušerijos ir ginekologijos katedros vedėjo vieta VDU, ir šeima vėl grįžo į Kauną, bet 1943-iųjų pavasarį Ciplijauskas staiga mirė. Vyko karas, šeimai likus be tėvo, prasidėjo didelių nepriteklių laikas. 1944 m. kartu su pabėgėlių banga E. Ciplijauskienė su dukromis (dvi dar buvo nepilnametės) pasitraukė į Vakarų Vokietiją. Prisiglaudė Sudetų krašte, pabėgėlių stovykloje. Penkiolikmetė Birutė kartu su motina privalėjo dirbti ginklų fabrike. Tik baigiantis karui, kai ginklų fabrikas nustojo veikti, šeima galėjo persikelti į Tiubingeną, kur pasitraukę iš Lietuvos mokytojai bei universiteto dėstytojai įkūrė lietuvišką mokyklą. Tada visi gyveno pusbadžiu, virdavo ir pasišildydavo būstą miške prisirinktais žabais. Birutė įstojo į Tiubingeno lietuvių gimnaziją. 1947-aisiais baigusi gimnaziją studijavo Tiubingeno aukštojoje vertėjų mokykloje prancūzų kalbą ir literatūrą. Išsiskyrė iš kitų atkakliu darbu ir gabumais.

Išvargintos nepakeliamų nepriteklių, abi su sese Jūrate parašė pasižadėjimus dirbti tarnaitėmis ir galėjo 1949 m. išvykti į Kanadą. Apsigyveno Monrealyje. Vienerius metus išdirbusi pagal pasižadėjimą ir per metus išmokusi anglų kalbą, ji nugalėjo konkurse daugybę savo varžovių ir laimėjo sekretorės vietą. Tuo metu Birutė jau laisvai kalbėjo ir taisyklingai rašė keturiomis kalbomis: lietuvių, vokiečių, prancūzų ir anglų, neskaitant lotynų ir rusų, kurių taip pat buvo pramokusi. (Vėliau gerai išmoko dar kelias kalbas, o susikalbėti dabar gali visomis Europos kalbomis.)

Dirbdama sugebėjo vakarais mokytis universitete. Tuo metu prie Monrealio universiteto Slavistikos katedros steigėsi lietuvių literatūros sekcija. Birutė, užsidirbusi pinigų, čia pradėjo studijuoti su Kaziu Veselka. Ji sugebėjo dar paremti savo vyresniąją seserį, studijuojančią Monrealio universitete. Paskaitas skaitė poetas Henrikas Nagys. Tačiau po pirmojo semestro kursas buvo panaikintas. Vasarą Birutė išvyko pasitobulinti į Prancūziją. Iš čia keliavo į Ispaniją pasiklausyti kai kurių paskaitų (ispanų kalbą buvo jau šiek tiek pramokusi). Susižavėjo ispanų kalba ir literatūra ir atrado savo gyvenimo kelią. Pasirinkusi ispanų kalbos bei literatūros studijas, mokslus 1956 metais baigė Monrealio universitete magistro laipsniu. Po ketverių metų iš Kanados persikėlė į JAV, kur pradėjo dirbti Viskonsino universitete, o Bryn Mawr koledže apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Dirbdama universiteto Humanitarinių mokslų institute, greitai gavo profesorės asistentės, o vėliau – ir profesorės vardą. Tačiau pasiektais laimėjimais Birutė neapsiribojo. Dalyvavo ir beveik kasmet laimėjo konkursus gauti stipendijas tobulinimuisi ir moksliniams darbams rašyti. Taip B. Ciplijauskaitė važinėjo po pasaulį, lankėsi ir dirbo įvairiuose pasaulio universitetuose, skaitė paskaitas. Didėjo ir parašytų knygų bei mokslinių darbų sąrašas.

1973 metais B. Ciplijauskaitei buvo suteiktas Jon Basco profesorės garbės vardas. Tai pirmas atvejis, kai šis vardas suteiktas moteriai. Iš dviejų tūkstančių Madisono valstijos, kurioje yra Viskonsino universitetas, profesorių šį vardą yra gavę tik penki. Birutė buvo pakviesta nuolatiniam darbui į universiteto Humanitarinių mokslų institutą. Atkakliai dirbdama, kasmet vykdama į Ispaniją, bendradarbiaudama su Ispanijos mokslininkais, B. Ciplijauskaitė tapo pasaulinio ryškumo ispanistikos specialiste. Jos biografija išspausdinta Amerikos, Ispanijos enciklopedijose, ją kviečiasi pasaulio universitetai. „Ispanijos švietimo ir kultūros ministerijos teikimu karalius Chuanas Karlas I apdovanojo lietuvę mokslininkę profesorę Birutę Ciplijauskaitę komandoro laipsnio „De Alfonso X el Sabio“ ordinu su trimis kryžiais.“

Ir išėjusi į pensiją B. Ciplijauskaitė dažnai kviečiama skaityti paskaitų Europoje, Amerikoje ar Azijoje. Pernai pavasarį ji apie mėnesį gyvenusi Švedijoje, kur vyko kalbininkų seminarai. Savo didelį darbo krūvį aiškino tuo, jog ispanų kalba dabar smarkiai populiarėja, o rimtų šios srities specialistų trūksta visame pasaulyje.

Kvietimai ir kelionės profesorės nevargina. Keliauti ji mėgsta aistringai, ypač po tuos kraštus, kuriais pati žavisi. Išskirtiniausia jai – Italija: jos grožis, žmonės, kultūra, menas, peizažai. Prieš keletą metų išsikvietė savo artimiausią draugę Lietuvoje dar iš „Aušros“ gimnazijos laikų Vidą Kuzmaitę-Kivilšienę ne į JAV, ne į Kanadą, o į Italiją, kad pati, kaip kvalifikuočiausia gidė ir žinovė, aprodytų jai Italijos „stebuklus“.

Savo veikloje profesorė visuomet žymią vietą skyrė lietuvių kultūrai puoselėti. Dar gyvendama Monrealyje, aktyviai dalyvavo skautų ir lietuvių akademinio jaunimo veikloje. Buvo „Neringos“ skaučių adjutantė, Lietuvių akademinio jaunimo valdybos narė. Persikėlusi gyventi į JAV, įsitraukė į lietuvišką publicistinę veiklą. Ne tik bendradarbiauja „Drauge“, „Aiduose“, „Lietuvių enciklopedijoje“, dirba JAV lituanistikos institute bei Baltų studijų asociacijoje, bet ir savo straipsniais kelia išeivijos spaudą į mokslinį lygmenį.

B. Ciplijauskaitę visuomet domino moterų problematika. Todėl, tapusi literatūros specialiste, gilinasi į moterų rašytojų keliamas problemas, į jų ištakas, apie lietuves moteris rašytojas rašo į ispanų žurnalus ir į moterų rašytojų enciklopediją.

Norėdama plačiau paskleisti žinias apie lietuvių kūrybą, B. Ciplijauskaitė išvertė lietuvių poezijos rinktinę į ispanų kalbą. Knygoje sudėtos 23-ijų lietuvių poetų eilės ir pratarmė apie Lietuvą, jos istoriją ir literatūrą. Verčia į ispanų kalbą Birutės Pukelevičiūtės, Janinos Degutytės eiles, Vidmantės Jasiukaitytės prozą. Su savo vertimais Birutė dalyvauja Lietuvoje „Poezijos pavasariuose“, o 1997 metais už nuopelnus lietuvių literatūrai jai paskiriama Lietuvos rašytojų sąjungos premija.

Savo žiniomis pasaulinės literatūros srityje B. Ciplijauskaitė mielai dalijasi Lietuvoje. Vieną rudenį, atvykusi į Kauną, KTU Moters studijų centre skaitė paskaitų apie moterį ispanų literatūroje kursą. Vienas pastarųjų metų profesorės kūrybinių darbų – iš portugalų kalbos išverstas Marce Rodoveda romanas „Moteris tarp balandžių“.

Profesorės, kaip „dosnios rėmėjos“, vardas įrašytas Madisono universiteto pagrindinės bibliotekos marmuro lentoje. Tai ne tik už vertingas knygas, bet ir žymių pasaulio poetų laiškus jai, kuriuos ji drauge su retomis knygomis padovanojo šiai bibliotekai. Dovana buvo įvertinta dvidešimčia tūkstančių dolerių. Yra ir 100 ispanų poeto Jorge Guillen laiškų ir korespondencija su Pablo Casals bei kitais sutiktais įžymiais žmonėmis.

B. Ciplijauskaitė išsakė rimtų pastabų dėl lietuviškai rašomų užsieniečių pavardžių. Jos nuomone, pavardės rašyba negali būti transkribuota, o tik skliausteliuose gali būti nurodytas jos tarimas.

Profesorės Birutės hobis – lietuviškų audinių audimas. Dar gyvendama Kanadoje, susipažino su žymia tautinių audinių audėja, menininke Anastazija Tamošaitiene. Iš jos išmoko austi lietuviškomis staklėmis lietuviškus raštus. Yra išsiaudusi sau tautinių modeliuotų drabužių, kuriuos mielai dėvi.

Pažvelgus į prof. B. Ciplijauskaitės nueitą kelią, džiugu matyti, kad ši lietuvė moteris ne tik pati įėjo į pasaulio kultūros istoriją, bet visą laiką dirbo, kad ir lietuvių kultūra taptų pasauliui žinoma. (Danutė Vailionytė, „XXI amžius“, 2001)

 ***

 Kalbuosi su šiemet Vydūno fondo stipendiją laimėjusia Rasa Pakutkaite.

 E. Pakutkienė: Papasakok, kaip susidomėjai ispanų kalba.

 R. Pakutkaitė: Ispanų kalbą gyvai pirmą kartą išgirdau dalyvaudama tarptautinėje stovykloje, kurią rengė mano pusseserė Milda Kraužlytė. Gaila, kad mokydamasi Punsko licėjuje neturėjau galimybių labiau į ją įsigilinti. Tačiau vos įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą pradėjau lankyti ispanų kalbos paskaitas, kurias skaitė gerbiamas dėstytojas Bronius Dovydaitis. Paskaitos man labai patiko. Jos vyko kiekvieną dieną ir buvo kokybiškos (dėstytojas puikiai mokėjo pasidalinti savo žiniomis ir ilgamete patirtimi). Baigusi visus lygius paprašiau Filosofijos katedros vedėjo, kad sudarytų sutartį su bet kuriuo Ispanijos universitetu – tokiu būdu galėjau išvykti pagal Erasmus programą į Valladolido universitetą. Čia mokiausi pusę metų. Tai buvo puiki galimybė teorines žinias pritaikyti gyvenime. Norėdama kuo labiau įsilieti į Valladolido visuomenę ne tik studijavau, bet ir įsidarbinau mašinų perdirbimo kompanijoje Desguaces Velazquez, kur ėjau asistentės pareigas (daugiausia verčiau iš lenkų, lietuvių, ispanų, anglų kalbų; mat Ispanijoje žmonės turi daug problemų išmokti kitas kalbas). Pusmetis prabėgo labai greitai, ir vėl sugrįžau į Kauną. Čia netrukus gerb. dėstytojas Dovydaitis pasiūlė man dalyvauti Ispanijos ambasados rengiamame IV literatūriniame konkurse „En español“. Laimėjau pirmąją vietą. (Laimėtą 500 litų taloną knygoms pirkti perduodu kun. Bernardui ir linkiu jam sėkmės dirbant Seinuose.) Šių metų tema buvo susijusi su Lietuvos tūkstantmečio minėjimu. Savo darbe „Trys mano širdies spalvos“ („Los tres colores de mi corazón“) aprašiau turbūt visiems Lenkijos lietuviams būdingą patriotizmą ir tėvynės ilgesį. Vėliau mano dėstytojas pasiūlė dalyvauti Zaragozos universiteto organizuojamuose ispanų kalbos kursuose. Jie truko visą rugpjūtį Jaac vietovėje ir buvo itin naudingi. Už kursus sumokėjo gerbiama profesorė Birutė Ciplijauskaitė ir Vydūno fondas.

Tačiau taip nesibaigė mano pažintis su ispanų kalba. Artimiausiu metu planuoju laikyti Cervantezo instituto organizuojamą DELE testą C2 lygiu. Esant progai norėčiau paraginti jaunimą kovoti dėl savo svajonių ir parodyti, kad esate verti jų išsipildymo. Pastarieji ketveri mano gyvenimo metai ispanų kalbos dėka buvo itin įspūdingi. Žinau, kad kartais nesinori sėdėti ir mokytis, ir dažnai nusprendžiate, kad jei jums nesiseka anglų kalba, tai ką kalbėti apie kitas... Tikrai neverta taip manyti. Nors mokausi anglų kalbos jau daugiau nei dvylika metų, man daug patogiau ką nors pasakyti ispaniškai. Kartais netgi geriau ką pasakau ispaniškai nei gimtąja lietuvių kalba. Gal skambės per daug filosofiškai, bet – iš kur gali žinoti, kad ta kalba, kuria kalbi, turėtų būti tavo kalba? Gal atrasi save kol kas tau visai nežinomoje kalboje?..

Labai dėkoju rėmėjai prof. Birutei Ciplijauskaitei bei dėstytojui Broniui Dovydaičiui. Ačiū už dėmesingumą ir skirtas lėšas.

 

Gal galėtum pasidalinti mintimis, kurias profesorė išsakė Tau atsiųstame laiške.

 

Štai prof. B. Ciplijauskaitės laiškas:

 

„Miela Rasa,
Ačiū už išsamų savo įspūdžių Ispanijoj aprašymą, kursų baigimo pažymėjimą, jis būtinas, idant Vydūno fondas toliau tvarkytų stipendijas, tokią gražią nostalgiją sukeliančią atvirutę ir labai įdomų „Tres colores de micorazon“, atspindintį, ką aš pati vis jaučiau (kai Ispanijoje nori mane „pristatyti“ prieš kokią paskaitą, visuomet sakau, kad vienintelė svarbi nuoroda: kad aš lietuvė). Džiaugiuosi, kad esat tokia efektyvi Lietuvos „ambasadorė“. Iš tiesų už stipendijos gavimą daugiausia dėkinga turit būt prof. Dovydaičiui – tik jo pasišventimo, be jokio atlyginimo, dėka padaroma atranka ir sutvarkomos detalės. Kad ta atranka labai taikli, įrodo tai, kad beveik visos kandidatės išlaiko egzaminus su „sobresaliente“ įvertinimu. Tad dėkinga turiu būt aš – už tai, kad jūs įrodot, jog mano kraštas tikrai neprastesnis už kitus.

 

Įdomu buvo išgirsti ir apie Jūsų patirtį Valladolit, ne tik gražiame mieste, bet taip pat gimimo vietoje poeto, kuriam esu pašventus nemažai laiko – Jorge Guillen. Tikriausiai matėte jam dedikuotą Chillida skulptūrą. Aš vieną semestrą su stipendija buvau Salamancoj – taip pat neužmirštama patirtis. Bet be pirmojo mėnesio Jaca kursuose niekad nebūčiau tapusi ispaniste.

 

Geriausi linkėjimai Jūsų tolimesnėms studijoms.
                                                                                           Birutė Ciplijauskaitė“

 

www.punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)