Apie ŽagarIŲ BAŽNYČIĄ
 

Žagarių bažnytėlė

Lapkričio 6 dieną (penktadienį) 19 val. tikintieji buvo pakviesti į Žagarius paminėti medinės Žagarių bažnytėlės netekties (ji sudegė prieš 25 metus – 1984-11-05 naktį) metinių. Prie altoriaus padėta medinės bažnytėlės nuotrauka, apšvieta 130 žvakučių. Mišias laikė kun. Bernardas Augaitis ir kun. Donatas Rolskis iš Punsko. Dalyvavo aplinkinių kaimų tikintieji, tarp jų naujos bažnytėlės statybos iniciatorius Zigmas Vaškys su žmona, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Petras Maksimavičius, Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius. Renginį filmavo „Pogranicze“ atstovai. Petras Dapkevičius padėkojo kunigams, kad paminėjo skaudžią visam mūsų kraštui netektį, ir papasakojo čia stovėjusios medinės bažnytėlės istoriją. Mikasė Marcinkevičienė savo namuose paruošė minėjimą organizavusiems žmonėms vakarienę.

„(...) 1792 m. Krasnagrūdos valdų – dvaro savininkas Motiejus Eismontas (Maciej Eysymont) pastatė Žagarių bažnytėlę, o tiksliau – jo pastangomis ir jam remiant ji perkelta iš Stabingio arba Dvarčėnų kaimo, kur tuomet buvo apgyvendinti pabėgę nuo Rusijos carų persekiojimo sentikiai. Jiems, kaip kitokio negu katalikų tikėjimo išpažinėjams, ten stovinti bažnyčia nebuvo reikalinga. Jie sau pasistatė gražią molinę šventovę, o šitą lietuviai pervežė ir pastatė Žagariuose. Toji molinė arba sudegė, arba vokiečių buvo nugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. Bažnytėlė Žagariuose pastatyta ant Dusaluko kranto, kur nuo kalniuko matosi ir Galadusis. Iškastas šulinėlis, iš kurio po mišių gertas vanduo. Sakyta, kad jis stebuklingas. Bažnyčioje įrengti trys altoriai: centrinis su iš medžio išdrožta Viešpaties Jėzaus statula ir šv. Motiejaus paveikslu bei du šoniniai. Kairiajame altoriuje buvo paveikslas, kuriame pavaizduota Dievo Motina, vienoje rankoje laikanti dirželį, o kitoje mažąjį Jėzų. Dešiniajame altoriuje buvo paveikslas, vaizduojantis Šv. Dvasios atsiuntimą ant Apaštalų galvų.

Žagariai tuomet buvo vienas iš didesnių kaimų. Pagal gyventojų skaičių tai buvo ketvirtas kaimas Seinų apskrityje – su 114 žmonių 1789 m., bet 1796 m. apylinkėje kilus marui jų liko tik 11. 1827 m. padaugėjo iki 195, 1884 m. buvo 284 žmonės. Po Pirmojo pasaulinio karo vėl sumažėjo iki 201 – pagal 1921 m. gyventojų sąrašą. Šiuo metu Žagariuose gyvena 146 žmonės.

Mišias laikė kun. Bernardas Augaitis ir kun. Donatas Rolskis iš Punsko.

Ši bažnytėlė iki 1904 m. priklausė Berznyko parapijai. Kai iš ten lietuvius, tarp jų ir žagariečius, lenkai pavijo, jie atsirado naujai įsikūrusioj Kučiūnų parapijoj. O nuo 1921 m. sutvirtėjus valstybinei sienai ji priklauso Seinų parapijai. Tarpukariu čia nevyko jokios pamaldos, išskyrus gegužės mėnesį giedamą Švč. Mergelės Marijos litaniją. Bet pastatas nebuvo apleistas, nors per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kareiviai jame arklius laikė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą bažnytėlės šiaudinis stogas pakeistas skiedriniu. Nuo stogo nukeltas aukščiausias Lietuvoje gandro lizdas.

Bažnytėlė Žagariuose, nors ir suvarstyta karų kulkų, liko sveika. Tada dar veikė mediniai vargonai, bet laikui bėgant jie nyko. Bažnyčios durys niekada nebuvo rakinamos. Apylinkėje mirus žmogui iš Žagarių bažnytėlės buvo skolinamos medinės žvakidės žvakėms ir kryžius, kuris po kelintų laidotuvių nebuvo bažnytėlei grąžintas. 1957 m. tuometinis Žagarių seniūnas Jonas Kuliešius sumanė bažnytėlę savo lėšomis remontuoti, apkalti maumedžio sienojus, kad apsaugotų nuo puvimo veikiant lietui, nes nuo pietinės ir vakarinės sienų vokiečiai buvo nulupę lentas apkasams sustiprinti. Lentoms tinkamos buvo prie pat bažnytėlės augančios, kad ir kulkų suvarstytos, senos pušys. Žmonės skirdavo medžių ir iš savo miško. Lentos pjautos rankiniais pjūklais. Šis darbas Lenkijos valdžiai nepatiko, tad buvo sulaikytas daugeliui metų. Seniūnas apibartas už savavališką veiklą, be architektūros paminklų apsaugos įstaigos leidimo.

Kaimuose pradėjus lankytis turistams, iš Žagarių bažnytėlės altorių dingo visi paveikslai. Po kiek laiko norėta ir rėmus išsivežti. Bet sulaikė pastebėję žmonės. Vienas medinis išdrožinėtas rėmas perduotas į „Lietuvių namų“ muziejų.

Po Antrojo Vatikano soboro, kai Seinams grąžintos lietuviškos pamaldos, rasta lėšų ir Žagarių bažnytėlės remontui. Tuomet remontu labai rūpinosi Stasys Marcinkevičius. Daug padėjo ir aplinkinių kaimų gyventojai. Bažnyčios viduje paliktas tik vienas pagrindinis altorius, į kurį ir vėl įstatyta Viešpaties Jėzaus stebuklinga statula (ji kurį laiką buvo Šv. Agotos koplyčioje Seinuose). Užmūryta anga rūsio, kur palaidoti trys Eismontų šeimos nariai. Intensyviai dirbant 1977 metais remontas baigtas, o rudenį bažnyčia pašventinta vyskupo padėjėjo E. Samselio. Tuomet buvusioje evangelikų bažnyčioje ir Žagariuose lietuviams patarnavo kun. Jerzy Macek. Jam išvykus į Punską, kurį laiką dirbo kun. Romas Zdanys, o šiam išvykus į Vilnių, atėjo kun. Zenonas Parakevičius. Tuomet zakristijonas buvo Antanas Jakubauskas. Patogu buvo ypač vyresnio amžiaus žmonėms – jie kas sekmadienis eidavo į netolimą Žagarių bažnytėlę. Mat iki Seinų 8 km, ir ne visi turėjo kuo nuvažiuoti.

Maumedžio bažnytėlė (iki kol sudegė) buvo seniausia medinė šventovė Suvalkijoje. Jai sudegus po trijų savaičių Zigmas Vaškys kreipėsi į tuometinį Seinų prelatą St. Rogowskį leidimo ją atstatyti. Sutikimą gavo surinkęs savo ir aplinkinių kaimų gyventojų parašus ir subūręs 10 asmenų komitetą. Gruodžio 7 d. buvo nuneštas prašymas. Teigta, kad visi trokšta bažnytėlės atstatymo. Nutarta statyti mūrinę. Imtasi tvarkyti aplinką (iš apdegusių sienojų sukalta pašiūrė – sandėliukas cementui, ir pan.).

Z. Vaškys kaip gabus stalius paruošė langams rėmus ir įstiklino. Jis kasdien užsirašinėjo dirbusius žmones. Žagarių kaimui atstovavo: Zigmas Vaškys, Jonas Kuliešius, Vitas Petruškevičius, Petras Dapkevičius, Juozas Jančiulis, Birutė Roglienė. Aradnykų kaimui – Bronius Kuliešius, Dusnyčiai – Vitas Penkevičius, Juozas Liaukevičius, Radžiūčiams – Vitas Palionis, Petras Kubilius. B. Kuliešiaus siūlymu parašytas, aplinkinių kaimų seniūnų pasirašytas ir pamatuose įmūrytas testamentas, kuriame užfiksuota, kad Žagarių bažnytėlė statyta lietuvių ir kad norima, jog joje visada vyktų lietuviškos pamaldos. Bažnyčia pastatyta labai greit. 1987 m. rugsėjį per šv. Baltramiejaus atlaidus ją pašventino vyskupas J. Paetz“.

www.punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)