Piligriminė kelionė

Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos valdyba š. m. lapkričio 19 d. surengė piligriminę kelionę į Aušros vartų Mergelės Marijos atlaidus. Vyko žmonės ne tik iš Seinų, bet ir iš Suvalkų, Punsko, Vidugirių, Žagarių, Radžiūčių, Dusnyčios, Skarkiškių, Konstantinavo, Burbiškių. Autobuse buvo kalbamas rožančius – kiekvienas turėjo teisę vesti šią maldą po gabaliuko, giedotos giesmės ir dainos. Kartu važiavęs kun. Bernardas buvo puikus istorijos žinovas ir ekskursijos vadovas. Jis palaimino kelionę, pasakė, koks esąs jos tikslas, ir papasakojo įdomią Aušros vartų paveikslo istoriją.

Seinų krašto žmonės dalyvavo (iš anksto sutarus su parapijos klebonu) šventosiose Mišiose, pasimeldę lankė istorines Vilniaus vietas. Kun. Bernardas buvo tikrai puikus gidas.

 

Apie atlaidus

 

Išvykai pasirinktas ketvirtadienis, kai 12.00 val. koplyčioje vyko Aušros vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai. Šv. Mišios buvo skirtos lietuvių išeivijai. Dalyvavo jose tautiečiai ne tik iš Lenkijos, bet ir Pelesos, Karaliaučiaus srities, Amerikos ir kitur. Atlaidų Mišiose dalyvavo ir valdžios atstovai – tarp jų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos viceministras Šarūnas Adomavičius.

 

Mišias Aušros vartų koplyčioje laikė (koncelebracijai vadovavo) Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai prelatas Edmundas Putrimas kartu su užsienio lietuvių sielovadoje dirbančiais kunigais. Per Mišias giedojo Carito choras “Karunkos“, jose dalyvavo ministrantai ir iš Seinų.

 

Dievo Gailestingumo Motinos Globos atlaidai vyko per 8 dienas (nuo lapkričio 14 iki 22 d.). Minėta šv. Brunoną, pirmąjį krikščionybės pranašą, kaip sektiną Ganytoją. Mat šie metai paskelbti Kunigų metais. Istorijos laikrodis rodo Lietuvos vardo tūkstantmetį, kuris minimas didžiojo Vidurio bei Rytų Europos apaštalo šv. Brunono Kverfurtiečio dėka. Jis įkūnijo Bažnyčios universalumą savo nuoseklia misijine veikla, kuri palietė ir Lietuvą – mūsų tautos gyvenamų žemių pasienyje šv. Brunonas mirė kankinio mirtimi. Šio įvykio liudytojo kunigo Viperto pasakojime paskelbta žinia ir yra pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas. Lietuvos valstybės krikšto dar teko laukti beveik keturis šimtus metų. Šv. Brunonas Kverfurtietis atvesdavo prie Kristaus Kryžiaus papėdės vis naujas tautas. Jo paprasti žodžiai: „Palaiminga žmogaus pareiga bei užduotis yra malda ir meilė. Melskitės ir mylėkite vienas kitą: tai ir yra žmogaus laimė žemėje“.

Kiekvieną atlaidų oktavos dieną Marijos garbei giedotas himnas Akatisto, kuris Aušros vartų koplyčioje giedamas kiekvieną pirmąjį mėnesio šeštadienį:

 

„Tave, Karžyge nenugalimoji, pergalinga padėkos giesme apgiedu,

Nes išvaduotas nuo negandų Tavo miestas, o Dievo Gimdytoja!

Todėl, turėdama neįveikiamą galybę, nuo visokių pavojų mane gelbėk,

Idant sveikinčiau Tave: Sveika, Sužadėtine Mergele!“

 

Intencijos

 

• Lapkričio 14 d. Marija – kunigų Motina. Įvadas. Šią dieną taip pat trokštame apgaubti dėmesiu ir suteikti kunigo patarnavimus, tarp jų ir Ligonių patepimo sakramentą, ligoniams bei kenčiantiems žmonėms.

• Lapkričio 15-osios šūkis yra šv. Petro – Uolos žodžiai: „...jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis...“.

• Lapkričio 16-oji – skirta paminėti ir pagerbti arčiausiai kunigų esantiems žmonėms: bažnyčių tarnams, lektoriams, ministrantams, procesijų dalyviams, visiems dirbantiems ir pagalbininkams parapijų namuose, taip pat gėlininkėms, valytojoms, prižiūrėtojoms, sargams, šeimininkėms, Carito darbuotojams ir savanoriams. Dienos šūkis – kreipinys iš Akatisto: Sveika, Dievo gerumo tarnaite.

• Lapkričio 17-oji – kreipinys iš Akatisto: Sveika, permaldavimo apstybe trykštanti puota. Tai vienas iš sunkiausių kunigo patarnavimų, kai reikia ne tik išklausyti, bet ir patarti, pamokyti, paguosti.

• Lapkričio 18-oji – skirta kunigams, taip pat jų tėvams, broliams, sesėms. Dienos šūkis – kreipinys iš Novenos Nepaliaujamos Pagalbos Dievo Motinai: Vidinio gyvenimo Mokytoja. „Kiekvienos Marijai skirtos šventovės tikslas – per Mariją eiti prie Jėzaus“.

• Lapkričio 19-oji – skirta seminaristams ir jų tėvams. Dienos šūkis – Pašaukimų į kunigystę ugdytoja.

• Lapkričio 20-oji – kaip ir kiekvienas penktadienis, nukreipta į Golgotą, kur įvyksta ant Kryžiaus iškelto Jėzaus Auka, o po Jo Kryžiumi stovi Išganytojo Motina Marija.

• Lapkričio 21-oji – bažnytinės muzikos globėjos šv. Cecilijos dieną pagerbiami ir meldžiamasi už vargonininkus, choristus, giesmininkus, katechetus ir mokytojus. Šios dienos šūkis – kreipinys iš Akatisto: Sveika, nes dangūs džiaugsmingai su žeme gieda.

• Lapkričio 22-oji – prisiminta tiesą, jog Marijos tikslas yra nuvesti mus pas Kristų. Globos atlaidų aštuondienio baigiamasis šūkis – Marijos apibūdinimas Akatiste: Parodanti žmonių mylėtoją Kristų.

 

Aušros vartų Gailestingumo Motinos Globos paveikslo ir koplytėlės istorija

 

Aušros vartai – viena žymiausių Vilniaus šventovių, garsėjanti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, gerbiama ir kitų tikėjimų atstovų. Šie vartai buvo vieni iš penkerių pirmųjų Vilniaus vartų, įrengti kartu su miesto siena apie 1503–1522 metus. Pirmą kartą paminėti 1514 m. Iš pradžių jie buvo vadinami Medininkų vartais. Dabartinis pavadinimas gali būti kilęs nuo Aštriųjų vartų, nes vartai stovėjo pietiniame miesto gale, vadintame Aštriuoju. Vėliau dėl Marijos kulto jie galėjo būti pradėti sieti su saulėtekiu, aušra.  Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslas žinomas visame pasaulyje. Nemažai šio paveikslo kopijų yra kitų kraštų bažnyčiose. Paveikslas dar vadinamas „Vilniaus Madona“, datuojamas XVII a. Jis yra renesanso stiliaus, pieštas tempera ant ąžuolinių lentų, vėliau pertapytas aliejiniais dažais. Nuo XVII a. vidurio laikomas stebuklingu. XX a. Aušros vartų Dievo Motinai du kartus suteiktas Gailestingumo motinos titulas.

 

Lietuvos žemes puldinėjant totoriams Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. suteikė Vilniui privilegiją pastatyti mūrinius įtvirtinimus aplink visą miestą. Sienos kertinis akmuo buvo padėtas ten, kur kelias vedė į Medininkus, ir toliau – per Ašmeną Minsko link. 1522 m. visas miestas buvo apjuostas mūru.

Vartai, kur dabar yra Gailestingumo Motinos paveikslo koplyčia, pirmą kartą paminėti 1514 m. ir vadinami Medininkų vartais, pro juos buvo vykstama į Medininkus ir Krėvą – taigi ėjo labai svarbus prekybos su Rytais traktas. Vartus puošia iš tinko lipdyti ornamentai su Lietuvos valstybės herbu – Vyčiu. Po karnizu pritvirtinta nedidelė keliautojų ir pirklių globėjo Hermio galvutė, o žemiau, nišoje – freska „Pasaulio Išganytojas“.

 

1626 m. iš Romos į Vilnių atsikėlė basieji karmelitai – jie įsikūrė greta Aušros vartų. Lietuvos didikų remiami, basieji karmelitai Vilniuje pasistatė vienuolyną su keliais vidiniais kiemais, didžiajai ispanų mistikei, dvasinei mokytojai ir karmelitų atnaujintojai šv. Teresei Avilietei pastatė gražią ankstyvojo baroko stiliaus Šv. Teresės Avilietės bažnyčią. Ją statė ilgai, pašventino 1654 m. Karmelitai susidomėjo miesto vartuose kabėjusiu paveikslu, prie jo rengė pamaldas. 1668 m. miesto valdžia pavedė Dievo Motinos atvaizdą globoti karmelitams, o 1671 m. tėvo karmelito Šventosios Dvasios Karolio rūpesčiu paveikslui pastatyta medinė koplyčia. Statybos metu paveikslas buvo laikomas Šv. Teresės bažnyčioje, vėliau iškilmingai perneštas ir įkeltas į koplyčią.

 

1702 m. Vilnių užėmus švedams, uždrausta viešai garbinti paveikslą ir rinktis gatvėje. Vaduojant vartus, nukentėjo ir Dievo Motinos atvaizdas – jį perskrodė kulka. Medinei koplyčiai sudegus, 1712–1715 m. buvo pastatyta nauja mūrinė koplyčia. Nežymiai rekonstruota 1829 m., ji ir šiandien saugo garsųjį paveikslą. 1789–1799 m. pagal Pietro de Rossi projektą maldininkams buvo pastatyta galerija su vidiniais laiptais į koplyčią. Iš pagarbos stebuklingam paveikslui vartų nesunaikino carinė valdžia, kurios nurodymu 1799–1802 m. nugriauta miesto siena. 1844 m. už pagalbą sukilėliams išvarius karmelitus, vienuolynas buvo atiduotas stačiatikiams, o koplyčia perduota diecezinei dvasininkijai. Nuo tada įėjimas į ją tapo atviras. Po 1831 m. ir 1864 m. sukilimų caro valdžia visus basųjų karmelitų vienuolynus uždarė.

1761 m. išleistoje Vilniaus karmelito tėvo Hilariono „Reliacijoje apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą…“ dokumentuota keliolika XVII–XVIII a. Aušros vartų Madonos užtarimu įvykusių ir priesaika patvirtintų stebuklų bei nuostabių nutikimų.

Šv. Teresės bažnyčia ypatinga tuo, kad pirmą kartą Vilniuje monumentalus šventovės fasadas iškilo gatvės perspektyvoje. Bažnyčią projektavo italų architektai, remdamiesi S. Maria della Scala basųjų karmelitų bažnyčios Romoje pavyzdžiu. Todėl ji vienanavė, su šoninėmis koplyčiomis ir belangiu „akluoju“ kupolu, išryškinančiu presbiteriją ir didįjį altorių. Bažnyčią fundavo LDK pakancleris Steponas Pacas. 1760-1764 m. šv. Teresės gyvenimą ir veiklą vaizduojančias freskas nutapė Vilniaus dailininkas Motiejus Sluščianskis. 1783 m. Motiejus Pociejus iš Aušros vartų gatvės pusės pristatė pereinamojo (iš rokoko į klasicizmą) stiliaus koplyčią.

Šv. Teresės bažnyčia niekada nebuvo uždaryta. 1844 m. uždarius basųjų karmelitų vienuolyną, ji kartu su Aušros vartų koplyčia tapo parapijos bažnyčia.

 

www.punskas.pl (ep)