Kvik­lys dir­bo iki pas­ku­ti­nės mi­nu­tės

 Bro­nius Kvik­lys, ma­no tė­vas, gy­ve­no ir dir­bo iki pas­ku­ti­nės jam Die­vo su­teik­tos mi­nu­tės.  Ne­si­jaus­da­mas ge­rai ke­lias die­nas prieš mir­tį pa­ga­liau, šei­mos ragi­na­mas, su­ti­ko nu­va­žiuo­ti pas gy­dy­to­ją. Jam tai bu­vo di­de­lis žy­gis, nes pas gydyto­jus jis per daug ne­si­lan­ky­da­vo. Pas­ku­ti­nį kar­tą li­go­ni­nė­je bu­vo gu­lė­jęs po­ka­rio Vo­kie­ti­jo­je ir JAV emig­ra­ci­jos nu­ro­dy­ta­me svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­me bu­vo pažymė­ta, kad plau­čiuo­se bu­vo ras­ta ne­aiš­kių dė­mių. Ne­mėg­da­mas tuš­čiai gaiš­ti lai­ko ir nu­ma­ty­da­mas, kad ga­li tek­ti lauk­ti, jis pa­si­ė­mė su sa­vim port­fe­lį ir įsi­dė­jo ką tik pa­štu at­ėju­sį sa­vo mėgs­ta­mą vo­kiš­ką pa­sau­lio įvy­kių ap­žval­gos žur­na­lą „Der Spie­gel“. To žur­na­lo nei skai­ty­ti, nei var­ty­ti jam jau ne­be­te­ko, nes be­va­žiuo­jant jį užti­ko šir­dies prie­puo­lis, ir jis bu­vo nu­vež­tas į pa­ke­liui esan­čią Šv. Kry­žiaus li­go­ni­nę, kur už po­ros va­lan­dų, 1990 m. rug­piū­čio 28 d., mi­rė, su­lau­kęs 76 me­tų. Jo mir­tis mums vi­siems bu­vo ne­ti­kė­ta, ne­lauk­ta ir skau­di. Na­muo­se di­de­lis, po­pie­riais ap­krau­tas jo ra­šo­ma­sis sta­las liu­di­jo, kad jis mir­ti tik­rai ne­si­ruo­šė. Ra­šo­mo­jo­je mašinė­lė­je bu­vo pa­lik­tas ne­baig­tas „Drau­go“ dien­raš­čiui skir­tas sa­vai­ti­nis ve­da­ma­sis, o ša­lia – įvai­rūs pra­dė­ti pro­jek­tai, laik­raš­čių iš­kar­pos ir ne­at­sa­ky­ti laiš­kai.

Po mir­ties apie Bro­nių Kvik­lį spau­do­je bu­vo pa­skelb­ta daug iš­sa­mių at­si­mi­ni­mų ir biog­ra­fi­nių straips­nių. Sa­vo ves­to­je cur­ri­cu­lum vi­tae jis yra su­žy­mė­jęs vi­sus sa­vo pa­ra­šy­tus vei­ka­lus, tarp jų – stam­biau­sius ir dau­giau­sia dar­bo ir lai­ko parei­ka­la­vu­sius – ke­tu­rių to­mų „Mū­sų Lie­tu­va“ ir sep­ty­nių to­mų „Lie­tu­vos baž­ny­čios“. Ma­nęs daug kas yra klau­sęs – kaip jis pa­jė­gė vi­sa tai pa­da­ryt?  No­rint ge­riau at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą ir ver­tin­ti jo dar­bą, svar­bu su­pras­ti ne tik jo cha­rak­te­rį ir ver­ty­bes, bet ir jo kas­die­nį gy­ve­ni­mą – tas są­ly­gas ir kuk­lią ap­lin­ką, ku­rio­je jis dir­bo ir kū­rė.

Tė­vas gi­mė 1913 m. lap­kri­čio 13 d. Zast­ro­no vien­kie­my­je, Dau­gai­lių vals­čiu­je, Ute­nos ap­skri­ty­je, ūki­nin­kų An­ta­no ir Onos Kvik­lių šei­mo­je. Bu­vo jau­niau­sias šeimo­je, tu­rė­jo du vy­res­nius bro­lius – Ni­ko­de­mą ir Juo­zą bei se­se­ris – Ste­fą ir Ele­ną. Šei­ma ir jo pla­ti, ša­ko­ta Kvik­lių gi­mi­nė jam bu­vo la­bai svar­bi ir, kiek sa­ly­gos leis­da­vo, iki gy­ve­ni­mo ga­lo jis nuo­lat su vi­sais su­si­ra­ši­nė­da­vo ir ma­te­ria­liai rem­da­vo. Ypa­tin­gos ta­kos jo jau­nys­tė­je tu­rė­jo bro­liai. Ni­ko­de­mas tar­na­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Vė­liau Ra­sei­niuo­se bu­vo ap­skri­ties raš­ti­nės ve­dė­jas ir Ra­sei­nių ver­slo są­jun­gos pir­mi­nin­kas.

Juo­zui bu­vo pa­ves­tas tė­vų ūkis. Iš bro­lių daž­nai su­si­lauk­da­vo ma­te­ria­lios pagal­bos. Di­de­lės reikš­mės jam taip pat tu­rė­jo jo vy­res­ni pus­bro­liai – Me­čys Kvik­lys, pe­da­go­gas, vė­liau Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys, ir Vla­das Kvik­lys, gy­dy­to­jas, vė­liau Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Hi­gie­nos ka­ted­ros ve­dė­jas. Duo­da­mi jam pa­vyz­dį jie vis ska­ti­no jį mo­ky­tis, įsi­jung­ti į skau­tus, da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me dar­be ir to­kiu bū­du pri­si­dė­ti prie Lie­tu­vos at­kū­ri­mo.

Su­ge­bė­ji­mą ra­šy­ti ir or­ga­ni­zuo­ti tal­ki­nin­kus į ben­drą dar­bą jis pa­ro­dė anks­ti – lan­ky­da­mas Dau­gai­lių pra­džios mo­kyk­lą ir vė­liau – An­ta­liep­tės pro­gim­na­zi­ją bei Ute­nos gim­na­zi­ją. Vie­na­me ra­šy­ta­me jo pa­si­kal­bė­ji­me jis yra pa­sa­ko­jęs, kaip jis su kla­sio­kais su­si­gau­dė, kas ko­kius ta­len­tus tu­ri ir kaip ge­riau­sia juos pri­tai­ky­ti mo­ky­to­jo už­duo­tiems dar­bams.  Jo suo­lo drau­gui, vė­liau žy­miam dai­li­nin­kui Le­o­nui Ka­ti­nui, bu­vo pa­ti­kė­ta pai­šy­ba, ki­tam – arit­me­ti­kos už­da­vi­niai, o tė­vui – vi­sų ra­ši­niai. Tė­vo ne­nu­vy­lė mo­ky­to­jo jam pa­ra­šy­tas „kuo­las“ už pie­ši­nį ir pa­sta­ba, kad tai ne jo dar­bas. Grį­žęs pas Ka­ti­ną pa­pra­šė jo, kad ki­tą sy­kį jam už­duo­tus pa­veiks­lus pai­šy­tų pras­čiau.

Di­de­lės įta­kos vi­sam gy­ve­ni­mui jam pa­da­rė skau­tai – 1926 m. jis sto­jo į Antaliep­tė­je vei­kian­čią skau­tų drau­go­vę. Gi­liai jo šir­dy­je li­ko skau­tų šū­kis: „Tar­nau­ti Die­vui, Tė­vy­nei ir Ar­ti­mui“. Bū­da­mas prag­ma­tiš­kas, ne­lin­kęs gi­lin­tis į „gy­ve­ni­mo filo­so­fi­jas“ ar ide­o­lo­gi­jas, šį trum­pą, bet tal­pų po­sa­kį pri­ėmė kaip sa­vo kas­die­nio gyve­ni­mo gai­rę. An­ta­liep­tė­je taip pat rim­čiau pra­dė­jo do­mė­tis Lie­tu­vos is­to­ri­ja ir kraš­to­ty­ra. Kar­tu su ki­tais skau­tais lei­do laik­raš­tė­lį, stei­gė skai­tyk­lą ir mu­zie­jų, kuria­me bu­vo su­neš­ti vi­so­kie apy­lin­kė­je ras­ti „eks­po­na­tai“ – se­ni pi­ni­gai, iškas­ti akme­nys, kau­lai. 

Bai­gęs gim­na­zi­ją 1932 m. bu­vo pri­im­tas į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Tei­sės fa­kul­te­to eko­no­mi­kos sky­rių. Pa­skai­tas bai­gė klau­sy­ti 1937 m., o po to to­liau stu­di­ja­vo tei­sę VDU ir Vil­niaus uni­ver­si­te­tuo­se. 1943 me­tais jis ga­vo eko­no­mis­to diplo­mą. Per vi­sus šiuos me­tus, kad ga­lė­tų už­si­mo­kė­ti už gy­ve­ni­mą ir moks­lą, dir­bo. Iš pra­džių už­dar­bia­vo ra­šy­da­mas straips­nius įvai­rio­je spau­do­je, kol pa­ga­liau ga­vo vi­są eta­tą Lie­tu­vos po­li­ci­jos žur­na­lo ad­mi­nist­ra­to­rium ir tech­ni­niu re­dak­to­rium. Čia jis susi­pa­ži­no su lei­dy­ba, spau­dos tech­ni­ka, iš­mo­ko spaus­tu­vės dar­bų ir šiuos įgū­džius vė­liau Ame­ri­ko­je pa­nau­do­jo leis­da­mas sa­vo kny­gas ir dirb­da­mas „Drau­go“ dien­rašty­je.

Jau tu­rė­da­mas nuo­la­ti­nį dar­bą 1939 me­tais ve­dė Bro­nę Sa­la­džiū­tę, Vy­tau­to Didžio­jo uni­ver­si­te­te bai­gu­sią li­tu­a­nis­ti­ką, Kau­no Tre­čio­sios gim­na­zi­jos mo­ky­to­ją. Kau­ne jiems gi­mė duk­ros – Rū­ta ir Ra­mu­nė, o po dau­ge­lio me­tų Chi­ca­go­je aš – Danguo­lė.

Ka­ras, so­vie­tų ir vo­kie­čių oku­pa­ci­jų žiau­ru­mai, ar­ti­mų­jų žū­tis pa­kei­tė jo ir vi­sų jo ben­dra­am­žių gy­ve­ni­mą. So­vie­tams oku­pa­vus Lie­tu­vą nu­trū­ko jo dar­bas Polici­jos de­par­ta­men­te. Jis slap­ta ben­dra­dar­bia­vo po­grin­džio spau­do­je. Ka­ro me­tu dir­bo sekreto­rium Kau­ne vei­kian­čio­je Rau­do­no­jo Kry­žiaus li­go­ni­nė­je. Dar­bas ir ten nu­trū­ko, kai 1944 me­tų ru­de­nį so­vie­tai vėl oku­pa­vo Lie­tu­vą. Tuo­met šei­ma su ke­liais la­ga­mi­nais lie­tu­viš­kų kny­gų pa­si­trau­kė į Va­ka­rus ir at­si­dū­rė Vo­kie­ti­jo­je. Iš Kvik­lių ir Sa­la­džių šei­mų jie pa­bė­go vie­nin­te­liai. Lie­tu­vo­je li­ko jų tė­vai, bro­liai, se­se­rys, ki­ti ar­ti­mie­ji, ku­rių dau­giau nie­ka­da ne­pa­ma­tė, tik su­si­ra­ši­nė­jo. Tė­vas ypač iš­gy­ve­no dėl bro­lio Ni­ko­de­mo ir pus­bro­lio Me­čio bei jų šei­mų iš­trė­mi­mo į Si­bi­rą. Bro­liui Ni­ko­de­mui, iš­ken­tė­jus sun­kiuo­sius dar­bo la­ge­rius, po dau­ge­lio me­tų pa­stan­gų į Lietu­vą pa­vy­ko su­grįž­ti. Me­čys Kvik­lys sa­vo kraš­to ir šei­mos jau ne­be­pa­ma­tė. 1942 m. jis bu­vo su­šau­dy­tas Sverd­lov­sko ka­lė­ji­me. Ma­no tė­vo taip pat vos ne­iš­ve­žė, bet jis spė­jo iš ve­ži­mo pa­spruk­ti.

At­si­dū­ręs Va­ka­rų trem­ty­je ma­no tė­vas pa­si­ry­žo dirb­ti ir au­ko­ti sa­vo li­ku­sį gy­ve­ni­mą Lie­tu­vai. Vo­kie­ti­jo­je, Il­ler­tis­se­ne, bu­vo Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus įgalioti­nis ir pa­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti lie­tu­vių trem­ti­nių ben­druo­me­nę. Me­min­ge­no ir Schwae­bisch-Gmu­en­do lie­tu­vių pa­bė­gė­lių sto­vyk­lų gim­na­zi­jo­se iki 1950 me­tų pa­bai­gos dės­tė ge­og­ra­fi­ją ir vi­suo­me­nės moks­lus.  Or­ga­ni­za­vo ir va­do­va­vo jau­nes­niems skau­tams, rin­ko ži­nias apie iš­si­sklai­džiu­sius aka­de­mi­kus skau­tus. Tuo tiks­lu pra­dė­jo leis­ti „Mū­sų vy­ties“ žur­na­lą. Šiuo lai­ko­tar­piu, 1946 m., lie­tu­vių ben­druo­me­nės pa­pra­šy­tas jis pa­ra­šė pir­mą Lie­tu­vai skir­tą svar­bų vei­ka­lą „Lie­tu­vių ko­va su na­ciais“, o vė­liau K. Pe­lė­kio sla­py­var­džiu – il­ges­nį, į an­glų kal­bą iš­vers­tą ir „Ven­tos“ lei­dyk­los išleis­tą „Ge­no­ci­de: Lit­hu­a­nia’s Thre­e­fold Trad­ge­dy“. Tė­vas šio­mis kny­go­mis no­rė­jo Va­ka­rų pa­sau­lį ir są­jun­gi­nin­kų ka­riuo­me­nes su­pa­žin­din­ti su na­cių ir so­vie­tų nu­si­kal­ti­mais prieš lie­tu­vius, žy­dus ir ki­tas Lie­tu­vos tau­tas ir at­rem­ti so­vie­tų sklei­džia­mą pro­pa­gan­dą, kad lie­tu­viai bu­vo vien žyd­šau­džiai.  Į tas kny­gas są­jun­gi­nin­kai ma­žai krei­pė dė­me­sio, nes so­vie­tai bu­vo jų są­jun­gi­nin­kai. Be­lei­džiant kny­gą pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se vy­ko ki­ti krau­pūs įvy­kiai – tai an­glų, ame­ri­kie­čių ir ru­sų vyk­dy­ta ry­tų eu­ro­pie­čių pri­vers­ti­nė re­pat­ria­ci­ja at­gal į So­vie­tų są­jun­gos oku­puo­tus kraš­tus, į pra­žū­tį. Tė­vui sto­vyk­lo­se te­ko drau­gau­ti su Uk­rai­nos pa­bė­gė­liais. Grį­žęs jis kal­bė­da­vo apie daž­nus jų su­ėmi­mus, pri­vers­ti­nį so­di­ni­mą į ve­ži­mus, iš­da­vi­mą so­vie­tams ir jo pa­ties – tų įvy­kių liu­dy­to­jo be­jė­giš­ku­mą. 

Tė­vų įsi­kū­ri­mas Ame­ri­ko­je, kaip ir dau­gu­mai at­vy­kė­lių, ne­bu­vo leng­vas. Chica­go­je 1951 me­tų sau­sio mė­ne­sio šal­tą vė­juo­tą žie­mos die­ną Kvik­lių šei­mą trauki­nių sto­ty­je pa­si­ti­ko jau anks­čiau į JAV at­vy­kę aka­de­mi­kai skau­tai, jo „korporan­tai“ Vy­tau­tas Mi­kū­nas ir Bro­nius Juo­de­lis. Šei­mą glo­bo­jo lie­tu­vių se­no­sios iš­ei­vi­jos vei­kė­jas, bu­vęs „Drau­go“ dien­raš­čio ad­mi­nist­ra­to­rius Pra­nas Gu­das su žmo­na. Il­sė­tis il­gai ne­te­ko, ir tė­vų nu­ste­bi­mui jau ki­tą ry­tą po­nai Gu­dai, pa­tys neturėda­mi au­to­mo­bi­lio ir nau­do­da­mi vie­šą­jį su­si­sie­ki­mą, ve­žio­jo juos po mies­tą, lydė­jo į fab­ri­kus ieš­ko­ti dar­bo. An­glų kal­bos ne­mo­kant tė­vo eko­no­mi­kos ir ma­mos li­tu­a­nis­ti­kos di­plo­mai Ame­ri­ko­je ver­tės ne­tu­rė­jo. Jie ga­vo ma­žai ap­mo­ka­mus dar­bus – tė­vas bal­dų fab­ri­ke, o ma­ma – pū­ki­nių pa­gal­vių ga­myk­lo­je. Ir ten, ir ten dar­bo sąly­gos bu­vo blo­gos.  Ypač sun­ku bū­da­vo va­sa­rą, kai už­ei­da­vo karš­čiai, di­de­lė drėg­mė ir tem­pe­ra­tū­ra daž­nai vir­šy­da­vo 36 laips­nius pa­gal Cel­si­jų. Oras bū­da­vo už­terš­tas – „suo­di­nas“. Vė­si­ni­mo nei dar­bo vie­to­se, nei na­muo­se dar ne­bu­vo. Ma­ma pa­sa­ko­da­vo, kad jos fab­ri­ke vir­ši­nin­kas dar­bi­nin­kams liep­da­vo sto­vė­ti tie­siai, o tiems, ku­rie už­si­mirš­da­vo – spirda­vo.

Tė­vui Vo­kie­ti­jo­je te­ko su­si­pa­žin­ti su dar­bo tem­pu fab­ri­ke, kai jis trum­pai dir­bo „žais­lų“ ga­myk­lo­je. Jis su šyp­se­na pa­sa­ko­da­vo, kad vo­kie­tis fab­ri­ko sa­vi­nin­kas ban­dė jį įti­kin­ti, kad jis ga­mi­na lė­lėms ve­ži­mė­lius, nors ma­no tė­vui tie ve­ži­mai at­ro­dė la­biau pa­na­šūs į pa­tran­kas. Dir­bant pir­ma­ja­me – bal­dų fab­ri­ke tė­vui at­si­ti­ko ne­lai­mė – ma­ši­na nu­pjo­vė jo di­džio­jo pirš­to ga­liuką. Ge­rai, kad ne­su­žei­dė smai­liaus, nes ra­šo­mą­ja ma­ši­nė­le dviem smai­liais jis pa­ra­šė vi­sas sa­vo kny­gas ir straips­nius.

Už me­tų ma­mai pa­si­se­kė gau­ti ge­res­nį dar­bą šv. Lu­ko li­go­ni­nės la­bo­ra­to­ri­jo­je, his­to­lo­gi­jos ty­ri­mų sri­ty­je, o tė­vas dar daug me­tų var­go įvai­riuo­se bal­dų fab­ri­kuo­se, ku­rie viens po ki­to ban­kru­tuo­da­vo ar­ba iš­si­kel­da­vo į ki­tus, pi­ges­nę dar­bo jė­gą tu­rin­čius Ame­ri­kos mies­tus. Sa­vo fab­ri­ko „kar­je­rą“ jis už­bai­gė ypač jo ne­mėgs­ta­mo­je me­ta­lo ga­myk­lo­je, ku­rio­je te­ko dirb­ti kro­vi­ku. „Drau­go“ dien­raš­čio vy­riau­sia­jam re­dak­to­riui Le­o­nar­dui Ši­mu­čiui iš­ėjus į pen­si­ją,  1968 m., jis bu­vo pakvies­tas re­dak­to­riu­mi.

Dar­bas fab­ri­ke tė­vui ne­bu­vo gy­ve­ni­mo es­mė, tai bu­vo tik pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, bet sa­vo dar­bą jis at­lik­da­vo pa­rei­gin­gai. Vie­ną kar­tą jis man pra­si­ta­rė, kad iš tik­rų­jų gal ir ge­rai iš­ėjo, kad jam bu­vo lem­ta tiek me­tų pra­leis­ti fab­ri­kuo­se, nes ten die­ną dirb­da­mas min­ty­se pla­nuo­da­vo, ką va­ka­re grį­žęs na­mo ra­šys. Jei­gu bū­tų tu­rė­jęs dirb­ti pro­ti­nį dar­bą ar­ba vi­są lai­ką bū­tų dir­bęs „Drau­ge“, „Mū­sų Lie­tu­vos“ tik­riau­siai niekuo­met ne­bū­tų pa­ra­šęs. 

Tik­ra­sis jo dar­bas lau­kė grį­žus va­ka­re į na­mus. Kas­die­nes ne­sėk­mes, nu­si­vy­li­mus, nuo­var­gį jis pa­lik­da­vo už du­rų. Be­dar­bys­tės lai­ko­tar­piai, nors fi­nan­siškai bū­da­vo įtemp­ti, jo ra­šy­mo ne­su­stab­dė, bet su­tei­kė pro­gą pa­si­stū­mė­ti į prie­kį prie kny­gos dar­bų. Iš vai­kys­tės pri­si­me­nu jo dar­bo va­lan­das ir ypa­tin­gą susikau­pi­mą, di­scip­li­ną, be ku­rios jis ne­bū­tų tų vei­ka­lų pa­ra­šęs. Jo die­na bu­vo il­ga, pra­si­de­dan­ti prieš sau­lei te­kant. Nie­kuo­met ne­vai­ra­vęs ir ne­tu­rė­jęs au­to­mo­bi­lio į dar­bą au­to­bu­su iš­vyk­da­vo prieš 6 va­lan­dą ry­to, o va­ka­re grįž­da­vo punk­tu­a­liai – 5 valan­dą. Ka­dan­gi ma­no ma­ma dir­bo nak­ti­nė­je pa­mai­no­je, o se­se­rys bu­vo iš­vy­ku­sios stu­di­juo­ti, mums vai­kys­tė­je su tė­vu va­ka­rais tek­da­vo ben­drau­ti dvie­se. Pa­sišildydavo­me va­ka­rie­nę ir kad aš ne­už­dels­čiau prie ko­kios nors sriu­bos, jis paskelb­da­vo kon­kur­są – kas grei­čiau baigs val­gy­ti. Šie kon­kur­sai bu­vo ve­da­mi ke­lis mė­ne­sius, kol su­ži­no­ju­si ma­ma pa­aiš­ki­no jam, kad sku­bė­ti val­gy­ti ne­svei­ka. Bai­gęs va­ka­rie­niau­ti, jau 6 val., jis sės­da­vo prie ma­ši­nė­lės ir kiek­vie­ną va­ka­rą ra­šy­da­vo bent dvi va­lan­das. Jei­gu iš jo gy­ve­na­mos Camp­bell gat­vės ap­lin­ki­nių na­mų skli­do mu­zi­kos ar te­le­vi­zi­jos gar­sai, tai iš Kvik­lių na­mo įpras­ti­nis gar­sas bu­vo ra­šo­mo­sios ma­ši­nė­lės tauš­kė­ji­mas. Ra­šy­da­mas tė­vas taip su­si­kaup­da­vo, kad daž­nai net nepastebė­da­vo, jei­gu po jo dar­bo sta­lu ap­si­gy­ven­da­vo ma­no lė­lės. Bai­gus ra­šy­ti prasi­dė­da­vo te­le­fo­no skam­bu­čiai, daž­niau­siai kny­gos rei­ka­lais. Ži­no­ma, jis dar klausy­da­vo­si Chi­ca­go­je tran­sliuo­ja­mos lie­tu­viškos va­lan­di­nės ra­di­jo lai­dos – „Margu­čio“. Gul­ti ei­da­vo apie 9,30 val., gan punk­tu­a­liai. Šeš­ta­die­niais, vos ry­tui auš­tant, jis vėl ke­lias va­lan­das ra­šy­da­vo, per­trauk­da­mas tik ko­kiems nors ūki­niams dar­bams at­lik­ti. Sek­ma­die­niais – vėl prie ra­šy­mo, bet ras­da­vo lai­ko su šei­ma pabendrau­ti, nu­ei­ti į baž­ny­čią, da­ly­vau­ti ko­kia­me nors lie­tu­viš­ka­me ren­gi­ny­je ar pasi­sve­čiuo­ti. 

To­kia tvar­ka tę­sė­si vi­są jo gy­ve­ni­mą. Dėl pi­ni­gų sto­kos atos­to­gau­ti į ku­ror­tus neva­žiuo­da­vo, nors vie­nais me­tais su ma­ma nu­vy­ko trau­ki­niu į Ca­li­for­ni­ją ap­lan­ky­ti se­sers Rū­tos ir jos šei­mos. Šiaip atos­to­gas pra­leis­da­vo tvar­ky­da­ma­sis ap­link na­mus ir ret­kar­čiais da­ly­vau­da­mas Aka­de­mi­kų skau­tų stu­di­jų sa­vai­tė­se. Vė­liau, iš­ėjus į pen­si­ją ir at­si­ra­dus dau­giau lai­ko, jam te­ko pla­čiau po Ame­ri­ką pa­ke­liau­ti su sa­vo ren­gia­mo­mis pa­ro­do­mis ir pa­skai­to­mis.  Bu­vo su­grį­žęs taip pat ir į Vo­kie­ti­ją ap­lan­ky­ti po ka­ro gyven­tų vie­to­vių ir se­nų drau­gų. Į Lie­tu­vą nie­kuo­met ne­be­grį­žo.

Ren­giant „Mū­sų Lie­tu­vą“ ma­no tė­vui te­ko ne tik rink­ti me­džia­gą, ra­šy­ti, bet taip pat pa­dė­ti lei­dė­jui Juo­zui Ka­po­čiui kny­gas re­kla­muo­ti, rink­ti au­kas ir pla­tin­ti. Jei­gu šian­dien pa­sau­ly­je yra stu­di­juo­ja­ma pro­jek­tų val­dy­mo me­to­do­lo­gi­ja, tai ma­no tė­vas ją įvei­kė prieš pen­kias­de­šimt me­tų. Į kny­gų ruo­šą jis įtrau­kė dau­giau kaip 200 ben­dra­dar­bių – tai įvai­riuo­se kraš­tuo­se gy­ve­nę skir­tin­go am­žiaus, pro­fe­si­jų ir pa­žiū­rų lie­tu­viai. Ben­dra­dar­bių įvai­ru­mas tik­rai at­spin­dė­jo „Mū­sų Lie­tu­vą“. Į tal­ką jam at­ėjo: bu­vę Lie­tu­vos ūki­nin­kai, miš­ki­nin­kai, dar­bi­nin­kai, mo­ky­to­jai, gy­dy­to­jai, ku­ni­gai, kari­nin­kai, ge­ne­ro­lai, mi­nist­rai, moks­li­nin­kai – vi­si, kas tu­rė­jo in­for­ma­ci­jos apie sa­vo gim­ti­nę. Ben­dra­vi­mas vy­ko laiš­kais, te­le­fo­nu ir as­me­ni­niais su­si­ti­ki­mais. Tė­vui ne­rū­pė­jo žmo­gaus pro­fe­si­ja ar tur­tas. Kiek­vie­nas su­tik­tas žmo­gus bu­vo ger­bia­mas, o ypač mie­las, jei­gu jam ir­gi rū­pė­jo Lie­tu­va ir jis no­rė­jo kaip nors prie jo kny­gų prisidė­ti. Bu­vo su­rink­ta sa­ky­ti­nės is­to­ri­jos me­džia­ga. Tė­vas tu­rė­jo ne tik su­re­da­guo­ti, bet dar ir su­tik­rin­ti su ki­tais šal­ti­niais. Vi­są tą dar­bą jis at­li­ko be­veik vie­nas, be samdy­tų pa­dė­jė­jų ir me­džia­gą pri­sta­ty­da­vo, anot Ka­po­čiaus, pa­žy­mė­ti­nu punk­tu­a­lu­mu. Tė­vas taip pat la­bai ge­rai su­pra­to kny­gų re­kla­mos reikš­mę, at­skleis­da­mas sa­vo pub­li­cis­to įgū­džius. At­me­nu jo il­ges­nius te­le­fo­ni­nius pa­si­ta­ri­mus su lei­dė­ju dėl re­kla­mos ir bū­ti­nu­mo „lo­ti“. Tuo at­žvil­giu lei­dė­jui ma­žai ką rei­kė­jo dary­ti, nes už­kuli­siuo­se daug ką at­lik­da­vo tė­vas. No­rė­da­mas su­do­min­ti bū­si­muo­sius skai­ty­to­jus jis lie­tu­viš­koms ra­di­jo pro­gra­moms teik­da­vo pa­si­kal­bė­ji­mus, pa­ruoš­da­vo spau­dai ži­nu­čių apie ra­šo­mas kny­gas, dė­da­vo nuo­trau­kų ir vie­to­vių ap­ra­šy­mų iš­trau­kas. Bū­ti­nai mi­nė­da­vo ben­dra­dar­bių įna­šą. Dar­bas su ran­kraš­čiais, su­si­ra­ši­nė­ji­mai vy­ko apie dvy­li­ka me­tų. Au­ko­to­jų są­ra­šai da­bar yra sau­go­mi Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Iš­ei­vi­jos stu­di­jų cen­tre.

No­rė­da­mas tu­rė­ti kuo dau­giau šal­ti­nių „Mū­sų Lie­tu­vai“ tė­vas kau­pė li­tu­a­nis­ti­nę bib­lio­te­ką. Pra­džioj ji til­po į na­mo prie­an­gy­je sto­vin­čias dvi len­ty­nas, lai­kui bė­gant jos už­ėmė vi­sus na­mo kam­pus, taip pat ir rū­sį. Ga­lų ga­le jo bib­lio­te­ka iš­au­go iki dau­giau kaip 8000 vie­ne­tų.  Jis rin­ko vi­sas kny­gas apie Lie­tu­vos is­to­ri­ją, kraš­to­ty­rą ir li­te­ra­tū­rą, dau­giau­sia ra­šy­tas lie­tu­vių kal­ba, iš­leis­tas už­sie­ny­je ar­ba Lietu­vo­je.

Pen­kias­de­šim­ta­ja­me-še­šias­de­šim­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, kai jam la­biau­siai pri­rei­kė kny­gų, gau­ti jų iš Lie­tu­vos bu­vo itin su­dė­tin­ga. Jų jis gau­da­vo įvai­riais ke­liais – per Lie­tu­vos moks­li­nin­kus, gi­mi­nes ir drau­gus. Kar­tais nu­si­pirk­da­vo iš vieti­nio lie­tu­vių ko­mu­nis­tų laik­raš­čio „Vil­nies“ re­dak­ci­jos, kur jas par­duo­da­vo. Po 1970 m. kny­gų iš Lie­tu­vos ga­vi­mas žy­miai pa­leng­vė­jo, kai Chi­ca­gos prie­mies­ty­je, Cice­ro mies­te­ly­je, Jo­nas Dai­naus­kas ir Juo­zas Krei­vė­nas Krei­vė­no ga­ra­že įstei­gė soviet­me­čiu leis­tų lie­tu­viš­kų kny­gų kny­gy­nė­lį. Lai­kui ei­nant ma­no tė­vas įgi­jo bib­liofi­lo re­pu­ta­ci­ją, ir žmo­nės daž­nai jam kny­gas do­va­no­da­vo ar­ba pra­neš­da­vo apie ko­kį nors į šiukš­ly­ną me­ta­mų kny­gų pa­li­ki­mą. Re­tų, įdo­mių lie­tu­viš­kų spau­di­nių taip pat „iš­gel­bė­jo“ iš lik­vi­duo­ja­mų Pen­nsyl­va­ni­jos uni­ver­si­te­to, JAV Ma­ri­jo­nų vie­nuo­li­jos litua­nis­ti­nių bib­lio­te­kų ir ki­tų ins­ti­tu­ci­jų. Tė­vas rin­ko kny­gas ne kau­pi­mui, jos bu­vo rei­ka­lin­gos jo dar­bams. Be to, jis ne­no­rė­jo, kad šis tau­tos tur­tas žū­tų. Tvar­kydama jo bib­lio­te­ką ir ruo­šdama siun­tą į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Iš­ei­vi­jos stu­di­jų cen­trą tė­vo kny­go­se ma­čiau pa­brau­ki­mų ir jo pa­lik­tų li­pi­nu­kų. Tai­gi su sa­vo bib­lio­te­kos turi­niu jis bu­vo la­bai ge­rai su­si­pa­ži­nęs.

„Drau­go“ re­dak­ci­jo­je tė­vas grei­tai ap­si­pra­to ir džiau­gė­si, kad pa­ga­liau tu­ri galimy­bę at­si­duo­ti dar­bui, ku­riam jis vi­są gy­ve­ni­mą ruo­šė­si. Iš re­dak­to­rių jis išsis­ky­rė in­for­muo­tu­mu apie įvy­kius Lie­tu­vo­je. Ra­šy­da­mas ke­le­tą ve­da­mų­jų per savai­tę jis daž­nai kal­bė­jo čia, Ame­ri­ko­je, ma­žai ži­no­mo­mis te­mo­mis, pvz., apie melio­ra­ci­jos ža­lą gam­tai, tau­ti­nių ma­žu­mų pro­ble­mas, so­vie­tų ko­lo­ni­za­ci­jos po­vei­kį ir t.t. Kad ga­lė­tų ge­riau tai da­ry­ti, iš sa­vo kuk­lios al­gos jis pre­nu­me­ruo­da­vo be­veik vi­są pa­grin­di­nę so­vie­ti­nės Lie­tu­vos spau­dą ir moks­li­nius žur­na­lus, ku­rie bu­vo leidžia­mi už­se­nie­čiams. Daž­nai jam pir­mam į ran­kas pa­tek­da­vo Lie­tu­vos baž­ny­čių kro­ni­kos ir di­si­den­tų spau­da, ku­ri kar­tais per nak­tį slap­ta at­si­ras­da­vo jo na­mų pa­što dė­žu­tė­je.

Spau­dos gau­sa iš so­vie­ti­nės Lie­tu­vos su­do­mi­no ir JAV sau­gu­mą, FBI, ku­rio at­sto­vai po­rą kar­tų bu­vo ap­si­lan­kę, tei­rau­da­mie­si, ko­dėl jam rei­kia tiek so­vie­ti­nės spau­dos.

Nie­kuo­met ne­tu­rė­jęs lai­ko ge­rai iš­mok­ti an­glų kal­bos jis lais­viau val­dė gimnazi­jo­je pra­mok­tą vo­kie­čių kal­ba, tad, no­rė­da­mas iš­sa­miau ana­li­zuo­ti pa­sau­li­nius įvy­kius ir po­li­ti­ką, jis dau­giau­sia skai­tė vo­kie­čių „Der Spie­gel“, „Die Welt“ ir kar­tais švei­ca­rų laik­raš­čius.

Vie­na iš daž­nai jo gvil­de­na­mų te­mų bu­vo iš­ei­vi­jos ry­šiai su Lie­tu­va. Ma­ty­da­mas, kad so­vie­tų oku­pa­ci­ja da­ro di­de­lę ža­lą ir kad gre­sia pa­vo­jus lie­tu­viams Lie­tu­vo­je ir iš­ei­vi­jo­je nu­tau­tė­ti, tam pro­ce­sui pri­stab­dy­ti jis siū­lė iš­ei­tį – bū­ti­ną bendra­vi­mą tarp Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čių ir iš­ei­vių. Ap­si­lan­ky­mo Lie­tu­vo­je jis ne­lai­kė oku­pan­tų pa­lai­ky­mu ar pri­pa­ži­ni­mu, o tik kaip ben­dra­vi­mą su ka­lė­ji­me už­da­ry­tais arti­mai­siais. Anot jo, ry­šiai bū­tų vi­sa­pu­siš­kai nau­din­gi – lie­tu­viai Lie­tu­vo­je ne­si­jaus­tų izo­liuo­ti, jiems bū­tų pro­ga su­ži­no­ti, kas de­da­si pa­sau­ly­je, o iš­ei­viams ir jų vai­kams bū­tų ga­li­my­bė Lie­tu­vą su­kon­kre­tin­ti ir ge­riau su­si­pa­žin­ti su kraš­tu ir žmonė­mis.

Tė­vas ne­ven­gė ry­šių su Lie­tu­va, žmo­nių ne­tei­sė ir su ma­lo­nu­mu pri­im­da­vo į sa­vo na­mus be­si­lan­kan­čius iš Lie­tu­vos moks­li­nin­kus, kul­tū­ros vei­kė­jus ir ki­tus sve­čius. 

Šian­dien Lie­tu­vos spau­do­je apie iš­ei­vius yra gan ma­žai ra­šo­ma, jų di­des­ni kul­tū­ros ren­gi­niai, to­kie kaip, pa­vyz­džiui, šo­kių ir dai­nų šven­tės, vos pa­mi­ni­mos. Dau­giau kaip prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų tė­vas įžval­giai pa­ste­bė­jo, kad vie­na iš didžiau­sių grės­mių iš­ei­viams – tai jų veik­los ig­no­ra­vi­mas Lie­tu­vo­je ir jos spau­do­je. Šį rei­ka­lą jis ne kar­tą iš­sa­kė iš oku­puo­tos Lie­tu­vos be­si­lan­kan­tiems įta­kin­gie­siems žmo­nėms.

Tė­vas pa­sa­ko­jo, kad kai jis dar ne­dir­bo „Drau­ge“, Mon­tre­a­ly­je 1967 m. vykusio­je pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je jis tu­rė­jo pro­gos su­si­pa­žin­ti ir pa­si­kal­bė­ti su jo bū­si­mu prie­ši­nin­ku, „Tie­sos“ laik­raš­čio re­dak­to­rium Al­ber­tu Lau­rin­čiu­ku. Anot tė­vo, jis A. Lau­rin­čiu­kui pa­sa­kęs, kad apie iš­ei­vius spau­do­je ga­li vi­saip ra­šy­ti – ge­rai ar blo­gai, rei­ka­lui esant te­gul juo­di­na juos, bet svar­biau­sia, kad ra­šy­tų ir ne­nu­sto­tų ra­šy­ti. Spren­džiant iš „Tie­sos“ dė­me­sio iš­ei­viams A. Lau­rin­čiu­kas jo min­tį gal ir pri­ėmė.

Pa­sie­kęs pen­si­jos am­žiaus tė­vas, 1980 m., for­ma­liai at­si­sta­ty­di­no iš „Drau­go“ re­dak­ci­jos, ta­čiau į pen­si­ją nė­jo. Nu­ma­ty­da­mas, kad oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis Lie­tu­vos baž­ny­čios ir jų uni­ka­lus kul­tū­ri­nis pa­li­ki­mas ga­li ne­tru­kus iš­nyk­ti, jis nu­spren­dė apra­šy­ti ir už­fik­suo­ti vi­sas Lie­tu­vos baž­ny­čias. Ka­dan­gi Lie­tu­vo­je dau­gu­ma baž­ny­čių bu­vo ka­ta­li­kiš­kos, tai nuo jų ir pra­dė­jo, ta­čiau tė­vas ne­bu­vo abe­jin­gas ir ki­tiems tikėji­mams. Ir jei­gu bū­tų il­giau gy­ve­nęs, gal bū­tų ap­ra­šęs ir ki­tų re­li­gi­jų mal­dos na­mus. Pa­vyz­džiui, su lie­tu­vių liu­te­ro­nų „Tė­viš­kės“ pa­ra­pi­jos pa­sto­rium a.a. kun. An­su Tra­kiu jis jau bu­vo pra­dė­jęs tar­tis apie pro­tes­tan­tų baž­ny­čių ap­ra­šy­mus, bet, kun. Tra­kiui anks­ti mi­rus, šis pro­jek­tas ne­bu­vo pra­dė­tas.

Tė­vas ne­bu­vo ypač pa­mal­dus, bet kas sek­ma­die­nį ei­da­vo Mi­šių į ne­to­li jo na­mų Chi­ca­go­je esan­čią Lie­tu­vių jė­zui­tų kop­ly­čią ir mums aiš­kin­da­vo, kad pra­šo Die­vo svei­ka­tos baig­ti ra­šy­ti apie Jo baž­ny­čias.

Baž­ny­čių kny­gas leis­ti ap­si­ė­mė Al­gi­man­to Ke­zio įsteig­ta Ame­ri­kos lie­tu­vių bib­lio­te­kos lei­dyk­la, ku­ri bu­vo op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­si ir ne­bi­jo­jo fi­nan­si­nės ri­zi­kos, ne­pa­bū­go dirb­ti su daug iliust­ra­ci­jų tu­rin­čiais lei­di­niais. Pa­ti lei­dyk­la vei­kė sa­vi­veik­liš­kai, tu­rė­jo be­veik tuš­čią iž­dą ir vie­ną ap­mo­ka­mą dar­buo­to­ją. Sep­ty­nių to­mų me­džia­gos su­rin­ki­mą, ra­šy­mą, lė­šų su­ra­di­mą, pla­ti­ni­mą ir ko­res­pon­den­ci­ją be at­ly­gio at­li­ko ma­no tė­vas. Spaus­di­ni­mui pa­ruo­šė ir vi­są tech­ni­nį dar­bą pa­da­rė dailinin­kas ir tech­ni­nis re­dak­to­rius Pet­ras Alek­sa. Kiek­vie­nos kny­gos įva­de tė­vas išvar­di­jo sa­vo ben­dra­dar­bius ir me­ce­na­tus ir jiems pa­dė­ko­jo, per­spė­da­mas skai­ty­to­jus, kad čia nė­ra vien jo dar­bo vai­sius. Ka­dan­gi Lie­tu­vo­je jau bu­vo ki­to­kia po­li­ti­nė at­mos­fe­ra ne­gu tais lai­kais, kai jis ra­šė „Mū­sų Lie­tu­vą“, daug in­for­ma­ci­jos apie baž­ny­čias jis slap­ta gau­da­vo iš Lie­tu­vo­je esan­čių ku­ni­gų ir ti­kin­čių­jų. Prie talkinin­kų pri­si­dė­jo ir ne­ti­kė­tų žmo­nių, pvz., tuo­met so­vie­ti­nė­je spau­do­je dir­bęs žy­mus fo­to­gra­fas, prieš keletą me­tų Vil­niu­je nu­žu­dy­tas Vik­to­ras Ka­po­čius. Tė­vo prašy­tas jis, daug me­tų ri­zi­kuo­da­mas sa­vo pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu, ap­va­ži­nė­jo vi­sus Lie­tu­vos už­kam­pius ir slap­ta nu­fo­tog­ra­fa­vo baž­ny­čias, jų in­ter­je­rus ir de­ta­les. Anot P. Alek­sos, V. Ka­po­čius kny­goms pa­rū­pi­no dau­giau ne­gu 70 nu­oš. iliust­ra­ci­jų. Už atlik­tą dar­bą Ka­po­čius at­ly­gi­ni­mo ne­ėmė ir apie šį įna­šą spau­do­je jis pats vie­šai, atro­do, nie­kuo­met ne­pra­si­ta­rė. Prieš tė­vo mir­tį V. Ka­po­čius lan­kė­si Chi­ca­go­je ir tė­vas tu­rė­jo pro­gos jam pa­dė­ko­ti. 

Šian­dien, per­žiū­rint vi­sus tė­vo at­lik­tus dar­bus, at­min­ty­je man ryš­kiau­siai lie­ka jo duos­nu­mas ir jaut­ru­mas ki­tų ne­lai­mei. Jis ne­mė­go žmo­nių šykš­tu­mo. Vie­ną die­ną betvar­ky­da­ma jo raš­tus ra­dau seg­tu­vą su tvar­kin­gai su­dė­tom tė­vų pa­ja­mų mo­kes­čių ataskai­tom nuo pat at­vy­ki­mo į JAV. Per­ver­tu­si pa­gal­vo­jau, kad nors tė­vas for­ma­liai nie­kuo­met sa­vo eko­no­mi­kos moks­lų ne­naudo­jo, bet tos ži­nios, at­rodo, jam pra­ver­tė tvar­kant la­bai kuk­lias sa­vo pa­ja­mas, iš ku­rių tė­vai su­ge­bė­jo iš­lai­ky­ti šei­mą, iš­leis­ti tris duk­ras į moks­lus ir dar ki­tus pa­šelp­ti. Vos jam at­si­dū­rus Ame­ri­ko­je ir dar ne­įsi­kū­rus jis jau ga­vo už­sie­nio drau­gų laiš­kų su pa­dė­ko­mis už su­telk­tą šal­pą. Pa­dė­jo jis gi­mi­nėms Lie­tu­vo­je, žu­vu­sio drau­go ser­gan­čiai naš­lei, už­mirš­tam Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riui ir ki­tiems. Jei­gu pats rei­ka­lin­gų lė­šų ne­tu­rė­jo, tai su­ras­da­vo ki­tus, ku­rie ga­lė­da­vo pa­dė­ti. žmo­nėms ne­rei­kė­jo jo pra­šy­ti pa­gal­bos, jis pats nu­jaus­da­vo, kad rei­kia pa­dė­ti. Man, jo duk­rai, tai yra gra­žiau­sias jo pri­si­mi­ni­mas.

Dan­guo­lė Kvik­ly­tė, "Pasaulio lietuvis", 2009/11