Medis palieka kelmą, o žmogus prisiminimą.

 Apie senovines laidotuves

 

Lapkritis, barstantis medžių lapus, glaudžiai susijęs su mirtimi. Mat kai žmogus miršta – jis tarytum nukrinta kaip rudens lapas. Todėl mirusiųjų diena ir yra lapkritį. Per Vėlines užžiebiama žvakelė ir šeima, suėjusi prie artimo kapo, pasimeldžia.

Apie senovines laidotuves pasakojo Michalina Marcinkevičienė ir Kastulė Žukauskienė (buvusios Punsko parapijoje, o ištekėjusios į Seinų parapiją). Abi moterys tvirtino, kad seniau palaidojus nebuvo statomi paminklai ir kapai nebuvo prižiūrimi. Kad vieta neišnyktų, po laidotuvių galvūgalyje būdavo įkasamas kryželis ir prie jo vienas arba du medeliai (berželis, eglaitė, rečiau pušis, alyvkrūmio šakelė). Namuose iškasdavo ir atnešę pasodindavo prie artimo kapo. Vieną arba du medelius pasodindavo kapelio kampuose, ne prie kojų, o galvos pusėje.

K. Žukauskienė: Mano senelis pats sau buvo pasidaręs kryželį iš medžio ir laikė namuose. Sakydavo: „Kai mane palaidosit, pastatykite šitą kryželį prie mano galvos“. Jis buvo kalvis. Medinio kryžiaus apačią apkaustė plienu ir įstatė į akmenį, o akmeny iškalė duobutę. Ir stebuklingai šis kryžius nesupuvęs išliko iki dabar.

M. Marcinkevičienė: Į karstą po pagalvėle ar po galva dėdavo išdžiovintų žolynų ar gėlių, kurie būdavo pašventinti per Devintines ar per Žolines. Žolynai buvo dedami dėl to, kad nesisapnuotų miręs artimas ir ramiai ilsėtųsi kape. Šarvota namuose dideliam kambary prie pašventinto paveikslo. Mirusiajam į rankas įdedamas rožančius bei paveikslėlis su jo globėjo atvaizdu“.

K. Žukauskienė: Šermenys, kaip ir dabar, vykdavo tris dienas. Buvo giedama kasdien vakarais rožančius ir Visų šventųjų litanija, mirusiųjų garbei giesmės, maldelės. Giedojimu buvo atitolinamos piktosios dvasios. Tikėta, kad siela iki palaidojimo vis būna prie kūno ir visas apeigas mato.

M. Marcinkevičienė: Užžiebdavo visas vaško žvakes prie karsto. Žvakės būdavo pašventintos per Grabnyčias. Nuo degančių žvakių nuvarvėjęs vaškas reiškė ašaras. Tą vašką surinkdavo ir įmesdavo laidojant į duobę.

K. Žukauskienė: Į šermenis ir laidotuves sueidavo visas kaimas. Arklių traukiamame vežime karstas vežtas iki miestelio. Lėtai važiuodami kitam vežime paskui karstą giesmininkai giedodavo Visų šventųjų litaniją. Jei toli būdavo bažnyčia, tai suspėdavo dar sugiedoti giesmę ar kelias.

Privažiavus miestelį, karstą nešė ant pečių keletas vyrų – dažniausiai keturi arba šeši, o einantys šalia po kiek laiko juos pakeisdavo. Laidota skambant bažnyčios varpams. Jų gaudesys reiškė mirusiojo pagerbimą. Varpas atseit palydi sielą į dangų. Be varpų siela ilgai klaidžiojanti, kol suranda amžinojo poilsio vietą.

M. Marcinkevičienė: Kai kunigas Žievys mirė ar Antanas Šuminskas, tai varpai gaudė ir gaudė, pranešdami apie mirtį. Paskui išėjo iš mados skambinti, kai kas miršta.

K. Žukauskienė: Varpai skamba prieš įnešant mirusįjį karste į bažnyčią ir po gedulingų mišių laidojant. Skamba varpai lydint ir giedama Mergelės Marijos litanija, kol karstas nunešamas į kapines.

M. Marcinkevičienė: Jaunas mergeles šarvota baltomis suknelėmis. Jaunam mirus karstą šešiese nešdavo, persirišę per petį austus rankšluosčius. Per laidotuves jaunuoliai, persirišę baltus rankšluosčius, jodavo vorele iš abiejų karsto pusių ant žirgų. Karstas ir paskui jį einantys artimieji būdavo apjuosiami iš ąžuolo lapų ar eglės šakelių nupintu ilgu vainiku.

K. Žukauskienė: Kunigus bei labiau nusipelniusius parapijiečius ar daugiau rėmusius bažnyčią laidota kapinėse garbingoje vietoje, prie pat koplyčios, ir ta linkme, kad jei atsistotų, tai žvilgsnis nukreiptas į bažnyčios bokštus būtų.

M. Marcinkevičienė: Prie duobės karstas būdavo kartais atidaromas ir dar atsisveikinama su artimu. Karstą užkalus ir nuleidus duobėn, užberiama po kunigo saujelė žemių.

K. Žukauskienė: Anksčiau po tris žiupsnelius ar saujas paberdavo ant karsto. Reiškia – iš žemės atsiradai, ir žemė vėl tave pasiima.

M. Marcinkevičienė: Žemių bėrimas ant karsto – toks lyg atsisveikinimas, prisiminimas, kad visi esame dulkės ir atsiradę išnyksime. Dar dėl to beriama žemė, kad gyviesiems būtų priminta apie mirtį ir kad nebūtų bijoma mirusiojo vėlės.

K. Žukauskienė: Savižudžius ar nekrikštytus vaikus laidota be varpų, be kunigo, nenešta bažnyčion. Laidota negarbingoj vietoj – kapinių nepašventintam kampe. Dabar visus laidojama vienodai.

M. Marcinkevičienė: Palaidojus būdavo kalbamas namuose, vietoje, kur mirusysis buvo pašarvotas, rožančius su giesmėm ir malda už mirusįjį. Po to šeimininkai pavaišindavo visus dalyvavusius rožančiuje. Visa šita pakartojama trečią dieną po laidotuvių bei sukakus metinėms.

www.punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)