Nesutikau sulietuvinto lenko

Ir vėl Lenkijos erdvėje sklaido nauji gandai apie Lietuvą – esą, vien už lenkų kalbos vartojimą čia gresia baudos. Taip pareiškė Šalčininkų meras Leonardas Talmontas, kandidatuojantis į Lietuvos Seimą iš Lenkų rinkimų akcijos sąrašo (į vietą, kuri tapo laisva Valdemarą Tomaševskį išrinkus į Europos Parlamentą). Šią nesąmonę, nesiteikęs net patikrinti, kaip yra iš tiesų, paskleidė „Gazeta Wyborcza” žurnalistas. Lietuvos Seimas ir vėl suka galvą, kaip Lenkijai paaiškinti, kad valstybės pareigūnas melavo. Labai tikėtina, jog šis L. Talmonto nusišnekėjimas taps viena iš pagrindinių temų Lietuvos ir Lenkijos parlamentų asamblėjos posėdyje. Lietuvos parlamentarai susirūpinę, kad kai tokia klaidinanti informacija nukeliauja iki Lenkijos, iškart paaštrėja santykiai su Varšuva ir įvairaus lygio susitikimuose tenka aiškintis, kokia yra tikroji situacija.

Panašu, jog tai eilinė viešųjų ryšių akcija Šalčininkų ir Vilniaus rajonus valdančios Lenkų rinkimų akcijos prieš rinkimus. Viena vertus, siekiama įbauginti lenkų tautybės rinkėjus, kad jie balsuotų „teisingai”, kita vertus, parodyti Lenkijai, kaip baisiai Lietuvoje skriaudžiami lenkai, kad Varšuva „paspaustų” Vilnių. Bet ir oficialioji Varšuva pripažįsta, kad Lietuvoje lenkų tautinė mažuma turi geriausias švietimo sąlygas, lyginant su kitomis Europos ar pasaulio šalimis. Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkų tautinės mažumos atstovai gali įgyti išsilavinimą gimtąja kalba nuo pradinio iki aukštojo. Vilniuje veikiantis Balstogės universiteto filialas yra vienintelis Lenkijos aukštųjų mokyklų filialas užsienyje.

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas garantuoja tautinėms mažumoms vidurinio išsilavinimo įgijimą gimtąja kalba. Šis įstatymo nuostatas vykdomas lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Šiuo metu Lietuvoje veikia 63 bendrojo lavinimo mokyklos lenkų mokomąja kalba. Per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį tokių mokyklų skaičius padidėjo apie 50 proc. (buvo 44). Be to, dar 36 mokyklose yra klasės, kuriose ugdymas vyksta lenkų kalba. Mokinių skaičius šiose mokyklose 1991-2009 m. padidėjo iki 15 064 (buvo 11 407). Taip pat įsteigta 12 šeštadieninių/sekmadieninių mokyklų, kurių veiklai valstybė kiekvienais metais skiria finansinę paramą. Pažymėtina, kad valstybė finansuoja vadovėlių lenkų kalba leidybą visoms klasėms – nuo 1 iki 12.

Akivaizdu, kad švietimas gimtąja kalba yra svarbiausias veiksnys siekiant išlaikyti savo kalbą ir tautinį tapatumą. Tai akivaizdu ir aišku taip pat Lenkijoje gyvenantiems lietuviams. Tai aišku ir pietryčių Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, kurie kartais savo valstybėje pasijunta kaip užsieniečiai.

– Nelengva gyventi lietuviui Šalčininkų rajone, – sako Vidmantas Žilius, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio lietuviškos vidurinės mokyklos direktorius, Tėvynės sąjungos kandidatas į Lietuvos Seimo narius Vilniaus-Šalčininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje, kur kandidatuoja ir jau minėtas Šalčininkų meras Leonardas Talmontas. – Du skirtingi dalykai – lietuvis, gyvenantis vidurio Lietuvoje, ir lietuvis, gyvenantis pietryčių Lietuvoje. Taip jau susiformavo nuo nepriklausomybės pradžios, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonus valdo tautiniu pagrindu susiformavusi partija – Lenkų rinkimų akcija, kuri žiūri tik savo interesų. Kartais mes čia jaučiamės tarsi gyvenantys užsienyje. Jeigu tu nesi lenkų tautybės, arba Lenkų rinkimų akcijos rėmėjas ar narys, galima sakyti, tau užkirstas kelias įsidarbinti savivaldybės ar kitose institucijose, pavaldžiose vietos savivaldybei. Kurioziška, bet nemokant lietuvių kalbos galima rasti darbą, pavyzdžiui, lenkiškoje mokykloje, o nemokant lenkų kalbos – ne. Šiame rajone nei mokyklose, nei savivaldybės administracijoje nėra nei vieno lietuvio, kuris užimtų vadovo postą, o ir daugumoje valstybinių įstaigų, pavaldžių savivaldybei, išvis nėra nei vieno lietuvio.

Paklaustas, kaip vertina mero L. Talmonto skundą, esą, už lenkų kalbos vartojimą gresia baudos, V. Žilius atsako klausimu: O gal reikėtų paklausti kitaip – kiek kartų Šalčininkų meras mokėjo baudą? Juk savivaldybėje visi savo kabinetuose kalba lenkiškai ar rusiškai, lenkiškai arba rusiškai bendrauja su interesantais, jeigu jie to pageidauja. Visi užrašai savivaldybės administracijos įstaigoje yra dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų. Tai kam pasakoti tokias nesąmones?

Jeigu ne lietuviškos mokyklos, lietuvybės padėtis pietryčių Lietuvoje būtų išvis labai liūdna, nes soviet-mečiu lietuvių švietimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, galima sakyti, buvo sunaikintas. 1989 metais visame Šalčininkų rajone veikė tik viena lietuviška mokykla, nors kas šeštas gyventojas yra lietuvių tautybės. Po savivaldos reformos, kai bus panaikintos apskritys, Lietuvos tūkstantmečio mokykla pereis Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos žinion. Kitaip ir būti negali, nes pietryčių Lietuvoje palikus lietuviškas mokyklas rajonų savivaldybių valiai lietuvių švietimas ir vėl būtų sunaikintas.

1989 metais po studijų į Šalčininkų rajoną, į Poškonis, atvykęs mokytojauti Vidmantas Žilius iš arti matė čia besikuriančią „lenkų autonomiją“. Ir toliau stebi procesus, lemiančius šio krašto gyvenimą.

– Kai 1989 metais atvažiavau į Šalčininkų kraštą, kitaip įsivaizdavau kitataučių integraciją į valstybę. Tikėjau, kad ateityje žmonės, atstovaujantys tautinėms mažumoms, Lietuvoje sakys: „Gerbiu savo tėvų ir senelių kalbą, didžiuojuosi jų perduota kultūra, bet myliu ir Lietuvą, nes ji man suteikė išsilavinimą, darbą...“

Deja, baigiantis antrajam atkurtos Nepriklausomos Lietuvos dešimt-mečiui lenkų tautinė mažuma save izoliavo, o kitos tautinės mažumos pasidavė pirmosios įtakai. Integracija į valstybės gyvenimą pietryčių Lietuvoje tiesiog nepavyko. To svarbiausia priežastis – atsikuriant Lietuvos nepriklausomybei, pačioje pradžioje, čia buvo kuriama autonomija. Tai buvo, be abejo, Maskvos užsakymas, bet „autonomininkų“ šalininkai iki šiol aktyvūs. Gal jie ne pagrindiniai veikėjai, bet ir dabar kažkur struktūrose yra užsilikusių ano meto aktyvistų ar jų vaikų. Tarkim, prie autonomijos kūrimo prisidėjo ir dabartinio europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio tėvas, ir kolūkių pirmininkai, kurių vaikai dabar aktyviai reiškiasi Lenkų rinkimų akcijoje.

– Šis palikimas įgavo juridinę galią, kai įsikūrė Lenkų rinkimų akcija. Tas sovietinis mąstymas persidavė šios kartos žmonėms, – teigia V. Žilius.

Lietuvos lenkų veikėjai nepraleidžia progos kaltinti Lietuvą, kad, esą, vykdoma asimiliacinė politika, kad Vilnius siekia visokiais būdais sulietuvinti lenkus.
– Tikrai nerasčiau nei vieno sulietuvinto lenko. O tai, ką jie kalba? Tai rinkimų agitacija. Tautinė mažuma siekia sukaupti politinį kapitalą. Lenkų spauda rašo, kad lenkai niekada nenukabins lentelių su lenkiškais gatvių pavadinimais; esą, surinks iš žmonių paskutinius pinigėlius, bet nepaklus Lietuvos įstatymams. Tokie anarchiški pareiškimai skamba ir iš valstybės tarnautojų lūpų.

Pietryčių Lietuvos ateitį Vidmantas Žilius vertina atsargiai:

– Turiu vilties, kad situacija keisis. Tai turi keistis. Tikiu, kad lenkų, rusų ir kitų tautybių jauni žmonės, užaugę ir gyvenantys demokratiškoje valstybėje, pripažins, jog konfrontavimo politika veda tik į aklavietę.

Živilė MAKAUSKIENĖ, "Aušra" 20/2009