Kri­zė ki­še­nė­je ar gal­vo­je?

Lie­tu­va kar­tu su vi­su pa­sau­liu iš­gy­ve­na eko­no­mi­nę kri­zę, bet bent jau Lie­tu­vo­je su­si­da­ro vaiz­das, kad pro­ble­ma ne tiek eko­no­mi­nė, kiek mo­ra­li­nė. Į tai sten­gia­si at­kreip­ti dė­me­sį vie­na ki­ta blai­ves­nė gal­va, bet bergž­džiai: stu­den­tai ir ki­tas jau­ni­mas gra­si­na iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį, nes čia, Lie­tu­vo­je, nė­ra vil­ties. Toks laiš­kas ne­se­niai pa­sie­kė ir PL re­dak­ci­ją – pa­dė­ki­te mums, dviem šei­moms, išvažiuo­ti – šio­je šaly­je mes ne­ma­to­me nie­ko ge­ra.

Aš ne­ži­nau, ar ge­riau ki­to­se ša­ly­se, bet ži­nau, kad kan­try­bė rei­ka­lin­ga ne tik Lie­tu­vo­je kri­zės aki­vaiz­do­je, ji rei­ka­lin­ga bet ku­rio­je ša­ly­je kiek­vie­ną die­ną. Bet ge­rai, jei­gu žmo­gus tu­ri vil­tį – jam ne­pa­si­se­kė čia, to­je ša­ly­je, kur jau nė­ra „nie­ko ge­ra“, gal jam pa­si­seks ki­tur. Lai­mės ir sėk­mės. O Lie­tu­vo­je už­teks kan­trių­jų, ku­rie su­tin­ka pa­ken­tė­ti. Ne be rei­ka­lo šven­traš­ty­je ra­šo­ma: ken­čian­tiems dan­gus... Jie su­lauks sa­vo va­lan­dos.

Lie­tu­vo­je grei­čiau­siai kri­zę pa­di­di­no žiniask­lai­da, ku­ri da­ro biz­nį iš ne­igia­mų sen­sa­ci­jų, blo­gų nau­jie­nų. Šian­dien, ka­da žmo­nėms iš­ties ne­leng­va – ne tik ei­li­niam bal­suo­to­jui, bet ir vals­ty­bės pa­rei­gū­nui, nes nuo­lat ir nuo­lat ver­žia­mi dir­žai – ži­niask­lai­da, o ypač po­pie­ri­nė, tuo spe­ku­liuo­ja ir ašt­ri­na si­tu­a­ci­ją dar la­biau. Bet laz­da tu­ri du ga­lus – spau­dos mag­na­tai ker­ta ša­ką, ant ku­rios sė­di – jie er­zi­na žmo­nes, kerš­tau­da­mi val­džiai už tai, kad to­ji jiems – kaip vi­siems – pa­di­di­no mo­kes­čius. Nuo­lat kurs­to­mi žmo­nės ei­ti į gat­ves, rei­ka­lau­ti sau ge­res­nių są­ly­gų, ku­rias ga­li­ma gau­ti tik ki­tų sluoks­nių są­skai­ta. Iš­ba­lan­suo­ta vi­suo­me­nė sun­kiau su­si­tvar­kys su eko­no­mi­nės kri­zės pa­da­ri­niais, tuo pa­čiu ap­sun­kin­da­ma ir ži­niask­lai­dos ver­slą. Vie­nas ki­tas spau­dos mag­na­tas gal net ban­kru­tuos, tuo la­biau, kad tos spau­dos Lie­tu­vo­je at­si­ra­do per­ne­lyg daug.

Tuo tar­pu net ir va­ka­rie­čiai, iš ša­lies žiū­rė­da­mi, sa­ko, kad Lie­tu­vos žiniask­lai­da ne­ob­jek­ty­vi (tai ne­tai­ko­ma in­ter­ne­ti­nei) – ša­liš­ka, re­mian­ti vie­ną ar ki­tą pu­sę ar­ba ko­vo­jan­ti su kuo nors ar prieš ką nors už pi­ni­gus. Tai­gi sun­kme­tis Lie­tu­vos ži­niask­lai­dai ga­li pa­si­tar­nau­ti kaip tas vil­kas žie­mą – at­lik­ti sa­ni­ta­ro dar­bą.

Tai­gi ge­riau gy­ven­ti sa­vo gal­va. Lie­tu­vis iš­gy­ve­no ne to­kius sun­kius lai­kus – ir ba­dą, ir ma­rą, ir ka­rus. Šian­dien nie­kas ne­žū­na (ne­bent ke­liuo­se dėl grei­čio ar stik­liu­ko), ne­mirš­ta iš ba­do (sta­tis­ti­ka ro­do, kad dau­gė­ja nu­tu­ku­sių vai­kų), Lie­tu­vos ne­siau­bia sti­chi­nės ne­lai­mės (ne­bent gan­dai ir po­pu­lis­tai). Taigi Lietuva išgyvens.

Aud­ro­nė V. Škiu­dai­tė, "Pasaulio lietuvis", 2009/11