Dievo tarno pėdos Seinuose

Apie daugelį pokario Lietuvos žmonių kalbėdami galime vartoti šiuos terminus: pasirinkimas, prasmė, beprasmybė. Pasirinkimas – nes beveik nebuvo įmanoma pasilikti neutraliam brutalios ideologinės aplinkos sąlygomis. Prasmė – tai noras, bandymas kiek įmanoma išlaikyti prieškario Lietuvos tautines, religines vertybes. Beprasmybė – tai ne kas kita, kaip žmonių, nepatikusių okupaciniam režimui, naikinimas: moralinis gniuždymas, noras palaužti dvasią ir pakeisti įsitikinimus arba tiesiog žudymas. Kyla klausimas – ar pasipriešinimas režimui pasirenkant mirtį galėjo būti prasmingas? Juk tai tarsi nykštuko rankos pakėlimas prieš milžiną, kuris tuojau silpnesnįjį sutryps. Kokia to nepaklusnumo prasmė? Štai taip galima būtų svarstyti, jei tauta ir jos iškilieji asmenys nebūtų turėję savigarbos, dar labiau meilės ir ištikimybės dvasios, o ypač galvoję, kad auka už tiesą ir teisingumą nelygioje kovoje būtų beprasmė. Jie tikėjo, kad ši kova už Tiesą nebus beprasmė. Štai tokių motyvų skatinamas liko nepasitraukęs į Vakarus Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Pergalės prieš blogį džiaugsmu gyvendamas jis tarsi nykštukas nepakluso milžinui. Tačiau istorija parodė, kad nykštukas buvo milžinas, o milžinas – tik praeinanti šmėkla.

Vincentas Borisevičius gimė 1887 metų lapkričio 23 dieną Vilkaviškio apskrities Paežerių valsčiuje, Bebrininkų kaime, Šunskų parapijoje, mokėsi Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, Friburgo universitete Šveicarijoje, 1910 metais įšventintas kunigu. Kunigas Borisevičius vikaravo Kalvarijoje, vėliau buvo rusų X armijoje kariuomenės kapelionu, atstovu Petrapilio lietuvių seime. Po 1918 metų Vincentas Borisevičius – Marijampolės valstybinės ir privačios gimnazijų kapelionas, Marijampolės miesto tarybos narys ir netgi tam tikrą laiką pirmininkas. Kun. Vincentas Borisevičius, būdamas uolus ir darbštus, iš širdies ėmėsi parapijos darbo. Jo pareigingumas lankant kalinius, šeimas, keliant žmonių religinį ir dorovinį gyvenimą buvo plačiai žinomas. 1922–1926 metais kunigas Borisevičius – jau Seinų kunigų seminarijos profesorius Gižuose, 1926 metais – Telšių vyskupijos kurijos kancleris, nuo 1927 metų Telšių kunigų seminarijos rektorius, 1940 metais Telšių vyskupo augziliaras, 1944 metais – Telšių vyskupas.

Ką tik atvykęs 1926 metais į Telšius, kun. V. Borisevičius vyskupo Justino Staugaičio buvo pakviestas organizuoti kuriją ir paskirtas generalvikaru. 1928 metų vasario 16 dieną popiežius Pijus XI jam suteikė prelato titulą. Prelatui Borisevičiui, kaip seminarijos rektoriui, teko sunkokos pareigos, nes seminarija dar buvo formavimosi stadijoje, be užsitvirtinusių tradicijų. Seinų vyskupijoje įgyta pa-tirtis buvo reikšminga jo tolesniame darbe.

Visiems ateities sumanymams ir darbams perbraukė brūkšnį Antrasis pasaulinis karas, prasidėjęs 1939 m. rugsėjo 1 d. Jis labai sukrėtė lietuvių tautą. Žmonės nujautė ypač po vokiečių kilmės žmonių sugrįžimo į Vokietiją 1940 m. rudenį ir žiemą, kad per mūsų kraštą, Baltijos jūros rytų krante, praeis siaubingas ir viską naikinantis karas. Taip pat nieko gero nežadėjo Sovietų Sąjungos bazių įrengimas Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Laiko ženklai nerodė nieko gero. Lietuvos nepriklausomybės saulė leidosi. Sukrėstus savo protus žmonės mėgino nuraminti nuoširdžia malda. Pripildytose bažnyčiose jie ieškojo Dievo patarimo ir Dievo pagalbos. Šioje tragiškoje mūsų Bažnyčios ir tautos padėtyje prel. V. Borisevičius Šv. Tėvo Pijaus XII dekretu 1940 m. vasario 3 d. buvo paskirtas Telšių vysk. J. Staugaičio pagalbininku ir konsekruotas vyskupu. Iškilmingoji konsekracija įvyko 1940 m. kovo 10 d. Telšių katedroje. Naująjį vyskupą konsekravo Telšių vysk. Justinas Staugaitis, Panevėžio vysk. Kazimieras Paltarokas ir Kaišiadorių vysk. Juozapas Kukta. Mirus vyskupui Staugaičiui Borisevičius tapo Telšių vyskupu ordinaru (1944 m. sausio 21 d.). Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, 1944 metų vasarą prasidėjo nauja sovietinė okupacija. Šios okupacijos laikotarpis daugeliui Lietuvos žmonių buvo sunkus išbandymas. Labiau-siai jis palietė inteligentiją, ūkininkus ir, žinoma, dvasininkus. „Per 50 sovietinės okupacijos metų Lietuvos žmonės patyrė daug kančių: buvo bauginami, tardomi, kalinami, tremia-mi ir žudomi, laužomos jų sąžinės. Ypač žiaurus fizinis tautos genocidas buvo Stalino valdymo pokario metais (1944-1953). Neaplenkė jis ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkijos. Pagal MGB (Valstybės saugumo mi-nisterija; rus. Ministerstvo Gosudarstvennoj Bezopasnosti) dokumentus šiuo laikotarpiu už antisovietinę veiklą Lietuvoje buvo nuteista 270 kunigų. MVD (Vidaus reikalų ministerija; rus. Ministerstvo Vnutrennich Del) dokumentai skelbia, kad 1952 m. Lietuvoje iš viso buvo represuoti 364 kunigai. 1953 m. pavasarį Lietuvoje gyveno ir dirbo 754 kunigai. Taigi pokario metais buvo represuota 33% Lietuvos kunigų, t. y. kas trečias dvasininkas. Dar skaudžiau buvo paliestas Lietuvos episkopatas. Artėjant sovietinei armijai prie Lietuvos, į Vakarus pasitraukė 3 vyskupai: Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, jo augziliaras vyskupas Vincentas Brizgys ir Vilkaviškio vyskupo augziliaras vys-kupas Vincentas Padolskis. Pokario metais mirė Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas, o vyskupai Vincentas Borisevičius, Teofilis Matulionis, Pranas Ramanauskas ir arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo represuoti. 1947 m. Lietuvoje liko tik vienas vyskupas – Kazimieras Paltarokas. Iš represuotųjų du vyskupai 1956 m. grįžo į Lietuvą palaužtos sveikatos, o vyskupas Vincentas Borisevičius dar 1946 m. buvo sušaudytas, arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė kalėjime”, – rašo V. Spengla knygoje “Atlikę pareigą“ (Vilnius, 1997, p. 23).

Pirmą kartą vyskupas Borisevičius buvo suimtas ir tardomas 1945 metų gruodžio 18–24 dienomis. Tada „jis 6 dienas buvo išlaikytas NKGB rūsiuose Vilniuje, kur naudojant šantažą siekta jį priversti tapti šios įstaigos bendradarbiu. Buvo grasinama, kad priešingu atveju vyskupas bus nuteistas, kaip įkaltį panaudojant 1943 m. liepos 8 d. rašytą ganytojišką laišką, (...) kuriame jis kritikavo sovietų režimo 1940–1941 m. vykdytas represijas prieš niekuo nenusikaltusius Lietuvos gyventojus ir Bažnyčios persekiojimą, bei turimą informaciją apie vyskupo susitikimus su ginkluoto pogrindžio atstovais“, – rašo dr. Arūnas Streikus (Nauji dokumentai, patvirtinantys vysk. Vincento Borisevičiaus kankinystę / Vyskupas Vincentas Borisevičius, Ganytojiški laiškai, p. 163).
Kas gi buvo tame 1943 metų vyskupo ganytojiškame laiške, kad dėl jo turinio taip pyko bolševikų valdžia? Vyskupas jame apie pirmąjį soviet-metį rašė: „Bedievybė buvo skelbiama per mitingus, radiją ir spaudą. <...> Lietuvių tauta turėjo nelaimės iškentėti bolševikų vergovę. Lietuviai žino, kaip jie per tardymus buvo kankinami, kiek nekaltų žmonių išžudyta. Nužudytų lietuvių kapai liudija apie bolševikų žiaurumus. Tokių kapų, kur bolševikai dažniausiai nakties metu laidodavo savo aukas, yra daug. <...> Taip elgiamasi su žmogum, kuris Šv. Krikšto malone yra papuoštas. <...> Turint galvoje tokias baisybes, rodos, žmoniško jausmo turėtų pakakti, kad išsižadėtų bolševizmo. Juk nejauku būtų žiūrėti į kankinamą paukštelį arba gyvulėlį, o juo labiau pritarti arba pačiam dalyvauti tokiame darbe, nukreiptame prieš žmogų. <...> Kad išvengtume Viešpaties Dievo bausmių, darykime atgailą“ (Ganytojiški laiškai, p. 37–40). Rašydamas šį laišką vyskupas ne tik kritikavo buvusią sovietinę okupaciją ir ragino vis dar tikinčius komunizmo pergale suvokti, kas įvyko. Vyskupas nacių teroro metais padėjo tiems, kurie labiausiai kentėjo: guodė, ramino, rizikuodamas gyvybe gelbėjo žydus.

Paleistas po pirmojo suėmimo Borisevičius nuvyko Vilniuje pas arkivyskupą Mečislovą Reinį ir ten paskutinį kartą valgė Kūčių vakarienę. Jie tarėsi ir galbūt vienas kitą drąsino ruošdamiesi būsimai kančiai. Grįžęs į Telšius Vincentas Borisevičius parašė paskutinį ganytojišką laišką, ragindamas būti atlaidiems net savo priešams: „Dievas jau Senajame Testamente liepia nekeršyti artimui ir neatsiminti jo padarytų nuoskaudų (3 Moz. 19, 18). Dar daugiau. Dievas įsako alkaną priešą pamaitinti ir pagirdyti: “Jei tavo neprietelis alksta, papenėk jį; jei trokšta, duok jam vandens atsigerti“ (Patarl. 25, 21). Apreiškimas įpareigoja savo priešo paklydusį gyvulį grąžinti savininkui (2 Moz. 23, 4)... Išganytojas pabrėžia, kad nemylįs priešo negali vadintis Dievo sūnumi, kad toks nesiskiria nuo stabmeldžio (Mat. 5, 44–47). <...> Viešpats Jėzus ne tik liepia mylėti priešus, bet ir meldžiasi už juos (Lk. 23, 34)...“ (Vyskupas Vincentas Borisevičius, Ganytojiški laiškai, Vilnius, 2004, 151–152). Vyskupo laiškas ilgas, įtikinantis, paremtas Šventuoju Raštu, kupinas atlaidumo. Šis laiškas buvo pasirašytas gruodžio 25 dienos data. Tai buvo paskutinės vyskupo Kalėdos. Liko tik laukimas – kada? Vyskupas tai puikiai žinojo. Ilgai laukti nereikėjo. 1946 metų vasario 5 dieną vyskupas suimamas antrąjį kartą. Suėmimo motyvai: būdamas Telšių vyskupas, Borisevičius skleidė antitarybinę agitaciją, norėjo, kad būtų atkurta “buržuazinė” Lietuva, palaikė ryšius su pogrindžio partizanais (LKMA, Vilnius, 2000, Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme, p. 23 (teismo nuosprendis vyskupui V. Borisevičiui). Buvusio SSRS KGB padalinio Lietuvoje archyve yra baudžiamoji byla Nr. 6499, kuri pradėta 1946 m. sausio 18 d. ir baigta tų pačių metų birželio 18 d. Bylos viršelyje yra užrašas ,,Saugoti amžinai“. Jau vien tai rodo, kad NKGB šiai bylai skyrė neeilinį dėmesį.

Vyskupo tardymai buvo žiaurūs. Tardyta netgi nesistengiant įrodyti kaltę. Bet ar reikėjo įrodyti kaltę, kai vos tik karui pasibaigus Sovietinės Lietuvos ministrų tarybos pirmininkas M. Gedvilas, grįžęs iš Rusijos, gana žiauriai diegė Lietuvoje sovietinės valdžios principus, kas lėmė žmonių persekiojimą, peraugusį į neregėto masto terorą. Ėmė vadovauti Lietuvos sovietinimui, plačiai naudodamas žiaurų terorą. Kaip liudija Borisevičiaus biografas Andrius Baltinis knygoje „Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“ (Roma, 1975, p. 152), Gedvilas, būdamas Telšiuose, viešai pareiškė, kad jis sunaikinsiąs Telšių vyskupus.

Vyskupui Borisevičiui 1946 metų rugpjūčio 28 dieną buvo paskelbtas nuosprendis – sušaudyti. Nepadėjo net vyskupo išgelbėtų žydų gydytojų liudijimas. Žinodamas šį teisėjų šališkumą, vyskupas atsisakė netgi savo paskutinio žodžio teisme. Tų pačių metų lapkričio 18 dieną po ilgų tardymų ir kankinimų vyskupas buvo sušaudytas Vilniuje. Jis mirė, nes norėjo likti ištikimas savo pašaukimui ir sąžinei. Vyskupo tardymų protokolai pasakoja apie jo tardymų ypatumus ir laikyseną jų metu (Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme, Vilnius, 2000/LKMA).

Vyskupas Borisevičius didelę dvasinę ir bendražmogiškųjų dorybių brandą pasiekė jau Seinų kunigų seminarijoje, kuri sugebėjo išugdyti daug dvasingų, išsimokslinusių kunigų, nusimanančių ne tik apie teologijos mokslą, bet ir filosofiją bei socialinį Bažnyčios mokymą. Seminarijos auklėtiniai, gavę kunigystės šventimus, išsiskirstę didelėje vyskupijos teritorijoje, aktyviai dalyvavo ne tik bažnytinėje veikloje, bet ir visuomeniniame gyvenime. Tarp jų galima paminėti kun. A. Tatarę1, kun. M. Brundzą2, Juozą Laukaitį3, Pranciškų Būčį4, M. Krupavičių5, P. Kuraitį6, J. Reitelaitį7 ir daugelį kitų. Apie juos visus reikėtų atskirai kalbėti.

Seinų kunigų seminarija parengė daug dvasingų, išsimokslinusių kunigų, nusimanančių ne tik teologijos, bet ir filosofijos bei socialinio Bažnyčios mokymo srityse. Seminarijos auklėtiniai, tapę kunigais, išsiskirstę didelėje vyskupijos teritorijoje, aktyviai dalyvavo ne tik bažnytinėje veikloje, bet ir tautos visuomeniniame gyvenime. Seminarija sugebėdavo parengti kunigus, galinčius studijas tęsti universitetuose ar akademijose. Vincentas Borisevičius į seminariją atvyko iš Petrapilio gimnazijos. Andrius Baltinis rašo: “Jau studijų metais tikėjimo dalykuose buvęs griežtas ir nepajudinamas. Niekad jo nepalietė nei pesimizmas, nei išgąstis. Visados turėjo džiaugsmo dirbti, visados giedras, pilnas vilčių žvelgė į ateitį. Visada jo veidas buvo meilės ir mandagumo šviesos apšviestas. Jis buvo pasisavinęs tiek daug širdies tyrumo, tiek gryno tikėjimo iš tėvų namų ir auklėtojų, kad kitoks jis negalėjo nė būti. Gyvas tikėjimas į Dievą ir Kristų – mūsų Gelbėtoją padaro žmogaus gyvenimą džiugų, pilną vilties ir išlygintą. Toks Vincentas buvo seminarijoje jaunystės metais, toks jis pasiliko vėliau, kai įėjo į pilną darbo, pareigų ir atsakomybės gyvenimą“ (Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai, p. 26).

Vaikščiodami Seinų senamiesčio gatvelėmis, eidami pro buvusią seminariją, užėję į jos vidų, o ypač suklupę gražioje bazilikoje, manau, jaučiame gerą, ramią nuotaiką, išgyvename kažkada čia besidarbavusių, besimokiusiųjų dvasinį artumą. Gal kada ir pagalvojame (o tai būtinai reikėtų padaryti), kad čia, Seinuose, paliko savo pėdas ir Vincentas Borisevičius, galbūt netolimoje ateityje palaimintasis ar net šventasis.

Vyskupo Vincento Borisevičiaus beatifikacijos – paskelbimo palaimintuoju byla pradėta 1991 metais.

Kan. Kęstutis ŽEMAITIS, "Aušra", 19/2009

¹ Tatarė Antanas (1805-1889). Gimė Rygiškių kaime, Griškabūdžio valsčiuje. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1834 m. Dirbo Balbieriškyje, Lukšiuose, Sintautuose. Po 1863 m. sukilimo suimtas ir ištremtas į Penzos guberniją. 1871 m. leista grįžti į vyskupiją, bet tik į Lomžą. Garsus Užnemunės švietėjas. Mirė Lomžoje. (LE, t. XXX, p. 404.)

² Brundza M. (1884-1938). Gimė Šunskų parapijoje. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1907 m. Dirbo pastoracinį darbą. I pasaulinio karo metu už žmonių gynimą nuo vokiečių rekvizicijų buvo baustas. Visuomenininkas. Mirė Amerikoje. (LE, t. III, p. 289.)

³ Laukaitis Juozas (1873-? Rusijoje). Prelatas. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Kunigu įšventintas 1897 m. balandžio 24 d. ir paskirtas vyskupo A. Baranausko kapelionu (iki vyskupo mirties). Vėliau iki 1910 m. dėstė Seinų kunigų seminarijoje. Dirbo pastoracinį darbą. 1936 m. išrinktas Seimo nariu (1912 m. – valstybės IV dūmos Rusijoje atstovas iš Suvalkų gubernijos). Vilkaviškio kurijos kancleris ir oficiolas ligi 1930 m. Mirė Rusijoje lageryje, manoma, jog 1952 m. (LE, t. XIV, p. 265-266.)

⁴ Būčys Pranciškus MIC (1872-1951). Gimė Slavikų parapijoje. 1895 m. baigė Seinų kunigų seminariją, vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1899 m. įšventintas kunigu. Studijavo Šveicarijoje. Profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. Vienas iš pirmųjų atnaujintos marijonų kongregacijos narių (kartu su pal. J. Matulaičiu ir J. Totoraičiu). Marijonų generolas, Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, universiteto rektorius, Rytų apeigų titulinis Olimpo vyskupas Europos unitams. Mirė 1951 m. spalio 25 d. Palaidotas Romoje. (Mūsų švyturiai, p. 44-46.)

⁵ Krupavičius Mykolas (1885-1970). Gimė Balbieriškio parapijoje. 1905 m. baigė mokytojų seminariją Veiveriuose, mokytojavo. 1913 m. baigė Seinų kunigų seminariją, studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. Įšventintas kunigu 1914 m. birželio 13 d. 1918 m. išrenkamas Krikščionių demokratų partijos centro komiteto pirmininku, vėliau skiriamas žemės ūkio ministru. Po 1926 m. perversmo tęsė studijas Prancūzijoje, vėliau dirbo Vilkaviškio kunigų seminarijoje, pastoracinį darbą parapijose. 1942 m. nacių išvežtas į Vokietiją. Po karo apsigyveno JAV.

⁶ Kuraitis Pranas (1883-1964). Gimė Pavasijų kaime, Šakių apskrityje, Kudirkos Naumiesčio parapijoje. Kunigas, Vilkaviškio vyskupijos prelatas, filosofas, ateitininkijos kūrėjas. Mokėsi Kudirkos Naumiestyje, vėliau Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1907 01 05. Teologijos studijas tęsė Petrapilio dvasinėje akademijoje, jas baigė 1909 m. teologijos magistro laipsniu, o filosofiją studijavo Liuveno universitete ir gavo filosofijos daktaro laipsnį, po to metus Miunsterio universitete klausė apologetikos ir etikos paskaitų. Mokslo laipsniams gauti parašė daug mokslo darbų. Grįžęs į Lietuvą (1912-1915), redagavo kunigams skirtą mėnesinį žurnalą „Vadovas”, profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje. Įsikūrus LU, 1922 m. buvo pakviestas docentu į Teologijos-filosofijos fakultetą. 1929-1937 m. šio fakulteto dekanas. 1940 m. okupantams bolševikams uždarius fakultetą, nutraukė akademinį darbą. Vėl grįžo, kai 1941 m. vasarą Lietuvos laikinoji vyriausybė atkūrė Teologijos-filosofijos fakultetą. Likęs Lietuvoje 1944-1953 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1953 m. areštuotas ir ištremtas į Rusiją, po kurio laiko 1955 m. rugsėjį kaip senas žmogus paleistas iš lagerio ir grįžo Lietuvon. Mirė 1964 m. (Mūsų švyturiai)

⁷ Reitelaitis Jonas (1884-1966). Gimė Naujasodžio kaime, Marijampolės apskrityje. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1913 m. sausio 19 d. Dirbo įvairiose Seinų vyskupijos parapijose. 1926 m. jam pavedama kurti Krikštonių parapiją. Čia atsiskleidė jo, kaip inžinieriaus, gabumai. Rinko istorinę medžiagą. Paskelbė daugybę istorinių monografijų. (Mūsų švyturiai, p. 248-249.)

 ¹ Tatarė Antanas (1805-1889). Gimė Rygiškių kaime, Griškabūdžio valsčiuje. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1834 m. Dirbo Balbieriškyje, Lukšiuose, Sintautuose. Po 1863 m. sukilimo suimtas ir ištremtas į Penzos guberniją. 1871 m. leista grįžti į vyskupiją, bet tik į Lomžą. Garsus Užnemunės švietėjas. Mirė Lomžoje. (LE, t. XXX, p. 404.)

² Brundza M. (1884-1938). Gimė Šunskų parapijoje. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1907 m. Dirbo pastoracinį darbą. I pasaulinio karo metu už žmonių gynimą nuo vokiečių rekvizicijų buvo baustas. Visuomenininkas. Mirė Amerikoje. (LE, t. III, p. 289.)

³ Laukaitis Juozas (1873-? Rusijoje). Prelatas. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Kunigu įšventintas 1897 m. balandžio 24 d. ir paskirtas vyskupo A. Baranausko kapelionu (iki vyskupo mirties). Vėliau iki 1910 m. dėstė Seinų kunigų seminarijoje. Dirbo pastoracinį darbą. 1936 m. išrinktas Seimo nariu (1912 m. – valstybės IV dūmos Rusijoje atstovas iš Suvalkų gubernijos). Vilkaviškio kurijos kancleris ir oficiolas ligi 1930 m. Mirė Rusijoje lageryje, manoma, jog 1952 m. (LE, t. XIV, p. 265-266.)

⁴ Būčys Pranciškus MIC (1872-1951). Gimė Slavikų parapijoje. 1895 m. baigė Seinų kunigų seminariją, vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1899 m. įšventintas kunigu. Studijavo Šveicarijoje. Profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje. Vienas iš pirmųjų atnaujintos marijonų kongregacijos narių (kartu su pal. J. Matulaičiu ir J. Totoraičiu). Marijonų generolas, Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, universiteto rektorius, Rytų apeigų titulinis Olimpo vyskupas Europos unitams. Mirė 1951 m. spalio 25 d. Palaidotas Romoje. (Mūsų švyturiai, p. 44-46.)

⁵ Krupavičius Mykolas (1885-1970). Gimė Balbieriškio parapijoje. 1905 m. baigė mokytojų seminariją Veiveriuose, mokytojavo. 1913 m. baigė Seinų kunigų seminariją, studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. Įšventintas kunigu 1914 m. birželio 13 d. 1918 m. išrenkamas Krikščionių demokratų partijos centro komiteto pirmininku, vėliau skiriamas žemės ūkio ministru. Po 1926 m. perversmo tęsė studijas Prancūzijoje, vėliau dirbo Vilkaviškio kunigų seminarijoje, pastoracinį darbą parapijose. 1942 m. nacių išvežtas į Vokietiją. Po karo apsigyveno JAV.

⁶ Kuraitis Pranas (1883-1964). Gimė Pavasijų kaime, Šakių apskrityje, Kudirkos Naumiesčio parapijoje. Kunigas, Vilkaviškio vyskupijos prelatas, filosofas, ateitininkijos kūrėjas. Mokėsi Kudirkos Naumiestyje, vėliau Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1907 01 05. Teologijos studijas tęsė Petrapilio dvasinėje akademijoje, jas baigė 1909 m. teologijos magistro laipsniu, o filosofiją studijavo Liuveno universitete ir gavo filosofijos daktaro laipsnį, po to metus Miunsterio universitete klausė apologetikos ir etikos paskaitų. Mokslo laipsniams gauti parašė daug mokslo darbų. Grįžęs į Lietuvą (1912-1915), redagavo kunigams skirtą mėnesinį žurnalą „Vadovas”, profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje. Įsikūrus LU, 1922 m. buvo pakviestas docentu į Teologijos-filosofijos fakultetą. 1929-1937 m. šio fakulteto dekanas. 1940 m. okupantams bolševikams uždarius fakultetą, nutraukė akademinį darbą. Vėl grįžo, kai 1941 m. vasarą Lietuvos laikinoji vyriausybė atkūrė Teologijos-filosofijos fakultetą. Likęs Lietuvoje 1944-1953 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1953 m. areštuotas ir ištremtas į Rusiją, po kurio laiko 1955 m. rugsėjį kaip senas žmogus paleistas iš lagerio ir grįžo Lietuvon. Mirė 1964 m. (Mūsų švyturiai)

⁷ Reitelaitis Jonas (1884-1966). Gimė Naujasodžio kaime, Marijampolės apskrityje. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1913 m. sausio 19 d. Dirbo įvairiose Seinų vyskupijos parapijose. 1926 m. jam pavedama kurti Krikštonių parapiją. Čia atsiskleidė jo, kaip inžinieriaus, gabumai. Rinko istorinę medžiagą. Paskelbė daugybę istorinių monografijų. (Mūsų švyturiai, p. 248-249.)