Gdansko biografijos

 

Jau šešti metai Gdansko miesto savivaldybė rengia ten gyvenančioms tautinėms mažumoms skirtas dienas, vadinamas Gdansko biografijomis. Tai išskirtinis toks renginys, žvalgantis po kitus tokio rango Lenkijos miestus. Kuo tai paaiškinti? Gal tik tuo, kad Gdanską tvarkantys valdininkai įsisąmonijo – šiame mieste dar nuo prūsų laikų per visus amžius gyventojų tautinė sudėtis buvusi labai įvairi. Ir šiandien čia, palyginti, gerai jaučiasi iš Bieščiadų atkelti ukrainiečiai, atsikėlę baltarusiai, vokiečiai, žydai, totoriai ir lietuviai.

Šiemet Gdansko biografijos vyko spalio 17-18 dienomis senamiestyje. Šeštadieniui buvo numatytos trumpos paskaitos tema “Šiandienės religinės šventės – mūsų tapatumo išraiška”. Paskaitų klausėsi ir įvairių konfesijų dvasininkai. Referatus parengę buvo visų minėtųjų mažumų atstovai. Totorių vardu kalbėjo žmogus, ilgus metus gyvenęs Lietuvoje, kalbėjo apie savo religijos įtaką jų kultūriniam gyvenimui. Labai šiltai atsiliepė apie didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, kuris juos ir parsitraukė į Lietuvą. Baltarusijos atstovė kalbėjo apie baltarusių religiją – pravoslaviją, kuri iki šiandien padeda jiems atsispirti svetimųjų katalikiškoje jūroje. Kuomet pravoslavai suskilo į stačiatikius ir sentikius, šitą dramą išgyveno ir baltarusiai. Įdomus faktas – stačiatikių dauguma buvo rusai, kurie persekiojo ir baltarusius. Sentikiams pradėjus ieškoti kelio susijungti religijoje su stačiatikiais, daugeliui baltarusių naujoji religija asocijavosi su persekiotojais, todėl žymi dalis ėmė ieškoti religijos, kuri rodžiusis jiems palankesnė, ir rinkosi katalikybę. Bet katalikybė lenkė juos prie lenkų kalbos ir papročių. Tuo būdu ir ši visuomenė prarado žymią dalį savo tėvynainių.

Man teko kalbėti apie lietuvišką švenčių sampratą. Be įdomesnės etnografinės medžiagos pateikiau ir kelių kalbų žodžio šventė etimologiją. Rusų kalba sako tiesiog – prazdnik – tai tuščia diena, laisva nuo darbo, kitaip sakant tai poilsio diena. Tokia samprata veikiausiai atėjusi iš Šventojo Rašto, kai Dievas šešias dienas kūręs pasaulį, o septintą pailsėjęs. Rusų ir padėkos žodis spasibo atėjęs iš to pačio šaltinio ir reiškia saugok Dieve. Lenkų kalba stovi prie uždarų durų ir toliau negali aiškintis, ką reiškia žodis święto.

O ką ta tema kalba vokiečiai? Vokiškai šventė tai Fest, Feier, Feiertag. Pirmoji apibrėžtis stovi jėgos ir galios dirvoje, antroji Feier siejama su iškilmėmis. Šis antras žodis giminingas su žodžiu Feuer – “ugnis, tvaska, šviesa”. Lotynų kalbos turimas žodis festum rodo šventę, iškilmes, o festive reiškia  iškilmingai, linksmai (iš čia ir mums žinomas žodis festivalis. Yra lotynų kalboje ir antras žodis festino – “skubu, skatinu”. Taigi ši samprata vėlgi susijusi su jėga. Iš čia, matyt, ir vokiečių Fest yra nusižiūrėtas iš lotynų kalbos.

Ką šia tema sako ilgiausią atmintį turinti lietuvių kalba? Ši kalba mums ir paaiškina sąvokos esmę, kadangi toji samprata kūrėsi lietuvių kalbos atmintyje. Apžvelkime giminingus lietuvių kalbos žodžius: lietuvių šventė yra tas pats žodis, kurį ir lenkų kalba išsaugojo – tai šventė, kaip ir święto. Žodis šventė yra kūdikis, kurį davė mums veiksmažodis šviesti. Palyginkime šių ir kitų žodžių panašią balsių kaitą:

švenčia : švinta : šviesti,

spengia : spinga : spiegti,

lenkia : linksta : lieknas,

žvengia : žvinga : žviegti ir t.t.

Taigi baltų žodis šventė iš seniausių laikų buvo suvokiama kaip aukštybių šviesa. Šitai patvirtina ir lenkų vartojamas lotyniškas žodis celebrować, atėjęs iš lotynų kalbos celebro, kuris vėlgi kilęs iš cello “kilti į dangų” ir celse (prieveiksmis) “aukštai; iškilmingai”.

Lenkų kalba išsaugojo žodį święto dar iš tų laikų, kai baltai ir slavai sudarė vieną bendrą visumą, bet slavams tolstant nuo baltų lenkų kalba neišsaugojo visos kalbinės terpės, nes pamiršo kitus giminingus žodžius, todėl šiandien ir negali šios taurios sampratos etimologizuoti.

Paskaitos vyko Arto Rūmuose (lk. Dwór Artusa).  Lot. ártus reiškia “ankštas”, ir yra giminingas su lietuvių artùs “ankštas”. Bet salės dydžiu Punsko kultūros namams toli iki šių rūmų dydžio ir jų puošnumo. Paskaitas lydėjo solisto ir chorų išeigos scenoje.

Kita diena buvo ištisai skirta koncertams, kurie vyko teatro Wybrzeże salėje. Tą dieną lietuvių vardu labai sėkmingai pasirodė Kauno studentų Viktoro Šliaužio vadovaujama roko stiliaus muzikinė vokalinė grupė AITRA. Pridursiu jų negirdamas – Viktorą Šliaužį scenoje pažįstame ne pirmus metus. Gdanske labai buvo paranku, kad vadovas galėjo pats pateikti informacijų apie jų atliekamas dainas gyva lenkų kalba, nors ir koncertą vedantys labai gražiai AITRĄ klausytojams pristatė. Atsivežė Viktoras su savimi dar tris muzikantus ir dainininkę Juliją – Vilniaus studentę germanistę, kuri žavėjo publiką savo nuostabiai skaidriu balsu. Jeigu dar kas prisimenate Smilgos Eurovizijoje atliekamą dainą Strazdas, tai šios dainos panašios vertės balsu klausėsi ir Gdansko publika. Labai gaila, kad kitų trijų muzikantų tik dviejų žinau vardus – tai Adomas ir Viktoro jaunesnis brolis Albertas, kurie pernai per Žolines taip pat su Viktoro grupe dalyvavo Lietuvos karo bėgliams skirtame koncerte Audrų barami. Po šių atlikėjų išeigos į sceną kopė žiūrovai ir neformaliai dėkojo jauniems muzikantams ir dainininkei, nes šie sužavėjo salę muzikalumu ir pagyvino visą rimtų chorų koncertą, o kartu pasaulyje garsino skambų Lietuvos vardą.

www.punskas.pl (Algis Uzdila)