Baltosios lazdelės dienai

  Už žvaigž­džių ir auš­ros švie­są yra tik­res­nė žmogaus akių švie­sa!

Ak­las tas, kuris užmerkia akis savo protui...

Spalio 15-oji – Baltosios lazdelės (aklųjų) diena. Lie­tu­vo­je ji pir­mą kar­tą vie­šai pa­mi­nė­ta 1993 me­tų spa­lio 15-ąją (per ra­di­ją, te­le­vi­zi­ją). Ir paminima kasmet.

Kalbuosi su daktaro laipsnį įsigijusio neregio Antano Grigučio seserimi Brone Grigutyte-Kliukinskiene, gyvenančia Seinuose.

 Eugenija Pakutkienė: Papasakokite apie savo brolį Antaną.

 Bronė Kliukinskienė: Mūsų šeima buvo gausi: augome aštuoni vaikai. Mama (Petronelė Buračiauskaitė iš Klevų) mirė džiova, būdama 42 metų. Antanui tada buvo 10 metų, man 5. Tėvulis pamotės neparsivedė, patys vieni kitais rūpinomės. Žemės nekas buvo – gal kokie penki hektarai. Tėvukas, mokėdamas siūti, išmokė vyriausią Juozą, o iš jo kiti išmokome (siuvo beveik visi mūsų šeimos vaikai, o “paklausa” buvo didžiulė). Vyriausią Juozą prieš karą tėvukas buvo išleidęs mokytis į Vilnių. Mūsų tėvulis Vincas Grigutis (mes jį visada vadinom tėvuliu) buvo tris kadencijas renkamas Klevų kaimo seniūnu. 1940 metų vasarį seniūnai privalėjo pasiūlyti savo kaime jaunuolius, kuriuos galima būtų siųsti darbams į Vokietiją. Tėvulis, nenorėdamas skriausti kitų, o gal įkyrėti, užrašė savo du sūnus – vyresnėlį Vincą ir 16-metį Antaną. Nors jie ten privargo, bet išmoko tvarkos ir ištvermingumo. Krasnapolio valsčiuje, kuriam Klevų kaimas priklausė, tėvukui patarta, kad užsirašytų repatriacijai į Lietuvą, tada sūnūs galėsią grįžti iš priverstinių darbų Vokietijoje.

1941 m. kovo 12 d. išvažiavome į Lietuvą, o broliai prisijungė rugpjūtį. Gyvenom Šunskuose prie ežero, vokiečio sodyboje, kartu su repatrijavusia gausia Misiukonių iš Klevų šeima. Vaikščiojom prie sodybos tyvuliuojančiam ežere meškerioti.

Kartą praeinantis žydas įspyrė ant liepto tupintį brolį Jurgį. Jam pritraukė koją. Nepagijo, mirė sulaukęs 19 metų. Antanas buvo jauniausias iš brolių, gimęs 1923 m. birželio 11 d. Po jo gimė Petrutė ir aš, Bronė.

 Kaip brolis prarado regėjimą? Kur tas nelaimingas atsitikimas įvyko?

 Ne­lai­mė, kuri nu­lė­mė tolesnį brolio gy­ve­ni­mą, įvy­ko Lie­tu­vo­je, Šuns­kuo­se. Kartą už kluono nukrito lėktuvas, tai mes, vaikai, nubėgom ir prisinešėme iš jo visokių daiktelių. Tėvulis liepė viską sumesti į kūdrą, bet nebūtume vaikai, jei būtume paklausę. Prisimenu, tėvui nematant prisinešėm į kamarą. Paskui sukišom sprogmenis į žemę, atnešę šiaudų ir padegę pasislėpėm už tos molinės kamaros. Baisus sprogimas! Ir atrodė – viskas. Kai ataušo, radom vieną žvilgančią (kaip vėliau sužinojau – varinę) kap­su­lę. Aš ar brolis ją pa­ė­mėm. Kai pašerdavau paršus, ji man buvo tinkamas durims užkišti, kad neatsidarytų. Paskui tas daiktelis kažkur nusimetė.

Kartą Antanas rytą plakė dalgę, o aš eidama jo link pamačiau kažką tviskant rasotoje kiemo žolėje, ir net surikau iš džiaugsmo: „Antanai, žiūrėk, atsirado mano daiktelis durims užkišti!” Jis, imdamas jį iš mano rankų, sako: „Duok, paplosiu“. Ir nieko nelaukęs takštelėjo, pasidėjęs ant bobutės. Staiga – baisus trenksmas! Ir tik riksmas mano ir Antano. Pa­ma­čiau krau­ją, visą brolio veidą, pasruvusį krauju...

Man išėmė smulkutes skeveldras, įsmigusias veide, o iš kairės akies jų joks magnetas neįstengė ištraukti. Iki šiandien ten yra skeveldros, ir ta akim nematau. Antanui tada visiškai sudraskyta kai­rė akis. De­ši­ne akim ap­ie me­tus dar matė, paskui re­gė­ji­mas silpo. Pa­si­ro­do, ir to­je aky­je bu­vo įstri­gu­si ma­ža skeveldrėlė, ku­ri da­rė sa­vo juo­dą dar­bą. Le­ning­ra­de ope­ra­vo, iš­ė­mė su­si­drumsčiusį lę­šiu­ką, grą­ži­no ap­ie 2 pro­cen­tus re­gė­ji­mo. Bet nesugijo, nes reikėjo nejudėti, kad gerai sugytų. Paskui dar kartą operavo, siuvo, bet rega dingo.

Antanas per tą sprogimą neteko ir pusės kairės rankos plaštakos, liko du mažiausieji pirštai, bet, nors netekęs regos, dėl prarastų pirštų nenusiminė, dėl to nesirūpino. Mat jis visada buvo pokštininkas. Sakė: „Man bosuoti kaip sykis tie reikalingi pirštai liko...“ O armonika groti buvo išmokęs Vokietijoje, iš ten ir šį instrumentą parsivežė.

Jis labai buvo kantrus ir niekam per daug nesiskundė. Kartą ieškojome jo penkias dienas. Kai sugrįžo, papasakojo, kad buvo nuėjęs į Šiluvą ir laimingai pats sugrįžo namo.

Jam daug padėjo mūsų išsilavinęs brolis Juozas, kuris pats buvo mokęsis Vilniuje, bei kiti svetimi geri žmonės. O ir pats Antanas buvo užsispyręs ir nenuleido rankų, nepasidavė, nepalūžo, todėl daug pasiekė gyvenime, ką net sveiki ne visi pasiekia.

 Jis pasiekė aukštąjį mokslą, kūrė, parašė daug darbų, knygą apie gimtinę, apie aklųjų draugiją „Keliai, mano keleliai“.

 Parašė šiek tiek ir ei­lė­raš­čių. 1998 m. al­ma­na­che „Vai­vo­rykš­tė” išspausdinti eilėraščiai gyvenimo prasmės, meilės ir kitomis temomis. Štai keletas eilučių:

 „Sako – žiemą saulė nešildo.

Netiesa, netiesa!

Sniegą, pūgą ir speigą

Širdis ištirpdo staiga,

Šviečia tik saulė karšta,

Kai tu esi šalia“. (p. 57)

 

 Arba:

 “Per il­gai aš ėjau ir kla­jo­jau,

Per il­gai ne­su­ė­jo ke­le­liai…

Ne­pra­šau ta­vęs nie­ko, mie­lo­ji,

Ne­už­ge­sink tik ma­no ug­ne­lės”.

 

O kaip brolio asmeninis gyvenimas susiklostė?

 Brolis Antanas sutiko gyvenimo draugę Ja­ni­ną xe "Karoblytė"Ka­rob­ly­tę (bu­vu­sią trem­ti­nę, išsilavinusią ir dirbusią mokytoja), būdamas 35 metų ją vedė, susilaukė dviejų gabių sūnų: Ri­man­to (matematikos moks­lų dak­ta­ras) ir Gin­ta­ro, kuris baigė Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą. Jie atvykdavo tėvelio gimtinėn, lankydavo gimines Seinuose ir Klevuose. Antanas mirė 2008 m. spalio 10, o žmona po pusantro mėnesio, per Kalėdas.

 Ačiū Jums už pokalbį, už paskolintas nuotraukas. Užjaučiu dėl brolio ir brolienės mirties.

Iš “NER­E­GI­Ų LI­TE­RA­TŲ SĄ­VA­DO” (Juo­zas Valentukevičius, Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka, Vilnius, 2005):

Neregys Antanas Grigutis – so­cia­li­nių mokslų daktaras. (...) Mo­kė­si Kau­no ak­lų­jų mo­kyk­lo­je. Vidurinį moks­lą bai­gė 1952 m. Le­ning­ra­de. 1974 m. Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te įgi­jo de­fek­to­lo­go kva­li­fi­ka­ci­ją. 1979 m. TSRS Pe­da­go­gi­kos moks­lų aka­de­mi­jos De­fek­to­lo­gi­jos MT ins­ti­tu­te Mask­vo­je ap­gy­nė moks­lų kan­di­da­to di­ser­ta­ci­ją “Su­tri­ku­sios regos as­me­nų pro­fe­si­nės dar­bi­nės veik­los iš­plė­ti­mas ma­te­ria­li­nės ga­my­bos sfe­ro­je”. (Nostrifikuotas socialinių moks­lų dak­ta­ru 1993 m.). Bu­vo TSRS Pedagogikos MA De­fek­to­lo­gi­jos in-to moks­li­nis korespon­den­tas. A. Gri­gu­tis dir­bo Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jos Vil­niaus apskr. val­dy­bos pir­mi­nin­ku, Vilniaus ir Kau­no ga­my­bi­nių mo­ky­mo kom­bi­na­tų di­rek­to­riu­mi, LAD lei­dyk­los spaus­tu­vės gar­so įra­šų stu­di­jos di­rek­to­riu­mi, LAD Cent­ro val­dy­bos pirmininku, sky­riaus vir­ši­nin­ku. 1988–1998 m. dir­bo Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ko­je Ak­lų­jų is­to­ri­jos muziejaus ve­dė­ju. A. Gri­gu­tis pa­ren­gė ke­lis at­ski­rus lei­di­nius, pa­raš­ė daug straips­nių ap­ie ak­lų­jų reabilitaciją, mo­ky­mo si­ste­mą. 1984 m. iš­lei­do apmąstymų ir at­si­mi­ni­mų kny­gą “Ke­liai, ma­no keleliai” re­gin­čių­jų raš­tu lie­tu­vių ir ru­sų kal­bo­mis bei Brai­lio raš­tu. Ant­a­no Gri­xe "Grigutis"xe "Grigutis"gu­čio kny­ga “Ke­liai, ma­no ke­le­liai” (...) su­si­e­ta su to me­to nuo­sta­to­mis, ta­čiau jo­je ryš­kiai pa­ro­dy­ta Lie­tu­vos ak­lų­jų drau­gi­jos veik­la, jos is­to­ri­ja. Čia taip pat gau­su ži­nių ap­ie Lietuvos ak­lų­jų mo­ky­mą, vi­sų tos kar­tos ak­lų žmonių gy­ve­ni­mą, dar­bo vie­tų kū­ri­mą. Čia aptinkame vi­sų Lie­tu­vos ak­lų­jų są­jun­gos žy­mes­nių or­ga­ni­za­to­rių Ant­a­no Jo­ny­no, Ant­a­no xe "Baltramiejūnas"Balt­ra­mie­jū­no, My­ko­lo xe "Poznanskas"Po­znans­ko, Va­len­ti­no Vy­tau­to To­loč­xe "Toločka"kos ir ki­tų pa­var­des (...). Ryš­kiai nu­pieš­ti Ant­a­no Adomaičio, ta­len­tin­go muzi­kan­to ir kom­po­zi­to­riaus, bai­gu­sio Lie­tu­vos kon­ser­va­to­ri­ją, Adol­fo xe "Majauskas"Ma­jaus­ko, mo­kiu­sio ak­lų­jų mo­kyk­los mo­ki­nius gro­ti įvai­riais muzi­kos inst­ru­men­tais ir va­do­va­vu­sio džia­zui, Kauno ak­lų­jų mo­kyk­los auk­lė­to­jos, vė­liau Lie­tu­vos liau­dies ar­tis­tės Be­at­ri­čės Grin­xe "Grincevičiūtė"ce­vi­čiū­tės ir ki­tų paveikslai. Tų žmo­nių at­kak­laus dar­bo dė­ka Lietuvos ak­lų­jų cho­ras bu­vo ži­no­mas vi­so­je res­pub­li­ko­je, laimėjęs pri­zi­nes vie­tas.

Įdo­miai, šiek tiek su hu­mo­ru at­skleis­tas jaunatviškas ak­lų­jų gy­ve­ni­mas. Ga­my­bi­nių kombinatų kū­ri­ma­sis, su ga­my­ba su­si­ju­sios problemos pa­ro­dy­tos per as­me­ni­nės pa­tir­ties priz­mę, daž­nai su links­mais nu­kry­pi­mais. (...) per savo naivumą paauglystėje vi­sam gy­ve­ni­mui ta­po invalidu (...). Jiems iš­lik­ti, iš­gy­ven­ti to­je si­tu­a­ci­jo­je ta­po didele pro­ble­ma.

A. Gri­gu­tis, kaip ir dau­ge­lis to me­to ak­lų jau­nuo­lių, sa­vo už­si­spy­ri­mo ir su­si­da­riu­sių pa­lan­kių ap­lin­ky­bių dė­ka iš­ko­pė į aukš­tu­mas. La­bai gra­žiai pa­ro­dy­ta aklųjų drau­gys­tė, kai, ypač sun­kiais po­ka­rio me­tais, bu­vo da­li­na­ma­si vis­kuo: ži­nio­mis, duo­nos kąs­niu, rū­bu, ava­ly­ne. A. Gri­gxe "Grigutis"u­tis ra­šo: “M. Po­znaxe "Poznanskas"ns­kui tėvai at­vež­da­vo iš Pa­ne­vė­žio la­ši­nių, cuk­raus, ta­ba­ko – tai bū­da­vo vi­so kam­ba­rio puo­ta. A. Jo­ny­nas ne kartą šil­tai pri­si­min­da­vo V. xe "Černiauskas"Čer­niaus­ką, ku­ris sužinojęs, kad Ant­a­nas ne­tu­ri kuo ap­si­au­ti ei­da­mas į mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją, nė kiek nes­vars­ty­da­mas atidavė jam sa­vo ba­tus” (p. 34). Ne­ga­li pa­mirš­ti autoriaus pa­sa­ko­ji­mo ap­ie jo pas­tan­gas baig­ti vidurinį moks­lą. Lie­tu­vo­je tuo me­tu te­bu­vo tik devynmetė mo­kyk­la ak­lie­siems. To­dėl A. Gri­gu­tis 1949 m. rugp­jū­tį vie­nas, ak­las, vi­sai ne­tu­rė­da­mas jokių pa­žįs­ta­mų Le­ning­ra­de, blo­gai mo­kė­da­mas ru­sų kal­bą, iš­vy­ko ten ieš­ko­ti mo­kyk­los, kur ga­lė­tų įsi­gy­ti vi­du­ri­nį moks­lą, gau­ti ben­dra­bu­tį ir mai­ti­ni­mą. Ge­rų žmo­nių pa­de­da­mas, jis vi­sa tai ga­vo, bet kiek rei­kė­jo įdė­ti pas­tan­gų. Jis įsto­jo į muzi­kos mo­kyk­lą, kur buvo sti­pen­di­ja ir ben­dra­bu­tis, bei į at­ski­rą vi­du­ri­nę vakarinę mo­kyk­lą. Žo­dį “is­pi­ta­ni­je” (lai­ky­ti egzaminą, ban­dy­mą) (...) jis pa­lai­kė žo­džiu “pi­ta­ni­je” (maitinimas) ir la­bai ap­si­džiau­gė, kad vi­sa tai gaus. Ta­čiau at­vy­kus nu­ro­dy­tu lai­ku nieks val­gy­ti ne­da­vė, o pa­si­ū­lė lai­ky­ti eg­za­mi­nus, pa­ro­dy­ti muzikos ži­nias (p. 42-43). Ta­čiau jau­nuo­lis, jau anks­čiau pra­ė­jęs ne­leng­vą gy­ve­ni­mo mo­kyk­lą, šešiolikos me­tų iš­trem­tas į Vo­kie­ti­ją dar­bams, mokęsis muzi­kos ak­lų­jų mo­kyk­lo­je ir gro­jęs akordeonu, tą eg­za­mi­ną sėk­min­gai iš­lai­kė, ga­vo ir mai­ti­ni­mą. Įdo­miai, daž­nai su hu­mo­ro jaus­mu piešiami jau­nat­viš­ko gy­ve­ni­mo vaiz­dai vi­so­je knygoje.

Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­kos duo­me­ni­mis, Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių są­jun­go­je yra ap­ie 7000 na­rių (iš vi­so Lie­tu­vo­je ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių dau­giau kaip 15000, bet da­lis jų nie­kur ne­re­gist­ruo­ti). Iš jų daugiau kaip 100 yra iš­lei­dę kny­gas, spausdinę savo kūrybą rinkiniuose, almanachuose ir periodiniuose leidiniuose. Ak­lie­ji iš­lei­do ap­ie 50 po­e­zi­jos, pro­zos ir pub­li­cis­ti­kos lei­di­nių. Dau­giau­sia jų – re­gin­čių­jų raštu. Yra ir Brai­lio raš­tu bei gar­si­nių kny­gų.

www.punskas.pl (Eugenija PAKUTKIENĖ)