Paribio problemos Europos Sąjungoje – Lenkijos lietuviai

Konferencijos Marijampolėje dalyviai

Punsko ir Seinų krašte šiuo metu gyvena apie 10 tūkstančių lietuvių. Jie turi tautinės mažumos statusą, o gyvenimą: švietimą, kultūrinę veiklą, gimtosios kalbos vartojimą, radijo ir televizijos laidų lietuvių kalba laiką ir trukmę, reguliuoja 2005 metais priimtas Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas ir kiti teisės aktai, kaip antai Lenkijos švietimo įstatymas ir pan. Palyginti su kitomis šalimis (tarp jų ir Lietuva), Lenkijoje Tautinių mažumų įstatymas buvo priimtas labai vėlai. Anksčiau Lenkija pasirašė Europos Tarybos rėminę tautinių mažumų apsaugos konvenciją. Ji įsigaliojo 2001 metų balandžio 1 dieną. Tačiau šis dokumentas nurodo tik minimalius standartus, visų pirma užtikrina teisinę lygybę ir nediskriminaciją, teisę burtis į draugijas, žodžio, įsitikinimų ir tikėjimo laisvę.

Minėtasis 2005 metų Tautinių ir etninių mažumų bei regioninių kalbų įstatymas įvedė nemažai naujovių. Buvo įkurta Bendroji Vyriausybės ir tautinių mažumų komisija, kuri posėdžiauja bent kartą per pusę metų – jai pirmininkauja vidaus reikalų viceministras ir vienas išrinktas tautinių mažumų atstovas. Taip pat šis įstatymas numatė naujas galimybes dėl gimtosios kalbos vartojimo viešajame gyvenime tuose regionuose, kur tautinės mažumos atstovų yra ne mažiau negu 20 proc. Per daug nesigilinant į Lenkijos teisės aktus, reguliuojančius tautinių mažumų gyvenimą, reikėtų pabrėžti, kad šioje srityje per pastaruosius metus (ypač įstojus į Europos Sąjungą) Lenkija pažengusi labai toli. Paanalizavus įstatymus susidaro labai geras įspūdis. Atrodo, kad tautinių mažumų gyvenimas labai gerai organizuotas, o problemos sprendžiamos. Tačiau mums labiau rūpi, kokia esanti tikrovė, o ne kas yra popieriuje, ir atsakyti į klausimą, kaip iš tikrųjų tautinės mažumos jaučiasi šioje šalyje. Beje, teigiama, kad tai, kaip jaučiasi tautinės mažumos, liudija apie šalies demokratijos lygį.

Pažymėtina, kad ypač tuose regionuose, kur gyvena tautinės mažumos, vis dar vyrauja nepakantumo ir nesupratimo atmosfera ir akivaizdžiai trūksta požymių, kad ten gyvenanti tautinė dauguma imtųsi veiksmų ją gerinti. Tokių veiksmų pasigendama tiek iš vyriausybinių institucijų, tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek Bažnyčios, tiek (ir ypač) savivaldybių. Tai, kaip jaučiasi valstybėje tautinė mažuma, daugiausia lemia ne teisės aktai, o atmosfera regione.
Tautinių ir etninių mažumų įstatymas pačių tautinių mažumų nėra vienareikšmiai vertinamas dėl keleto priežasčių. Pirma, jis sudaro galimybę taikyti dvigubus standartus tai pačiai tautinei mažumai, pvz., Punsko valsčiaus lietuviai, sudarydami savivaldybėje daugumą, įgyja daugiau teisių nei šalia gyvenantys Seinų ar Šipliškių valsčių lietuviai, kurie nesudaro reikiamos 20 proc. visuomenės dalies. Šitaip Punsko valsčiuje galėjo atsirasti dvikalbiai vietovių pavadinimai. Tokių vietovių, pažymėtų dvikalbėmis lentelėmis, yra 30. Tačiau Lietuvių kalbos komisija yra nustačiusi, kad Lenkijoje esą ne mažiau kaip 300 lietuvių kilmės vietovardžių. Taigi įstatymu suteikiama tik 10 proc. teisė įgyvendinti šią galimybę. Galima teigti, kad Punsko lietuvių, kurie sudaro ryškią daugumą savivaldybėje, gyvenimo kokybė yra visiškai skirtinga nei Seinų, kur lietuviai esą tikroji mažuma.

Kita vertus, stebint, kiek mažai savivaldybių, kuriose gyvena tautinės mažumos, pasinaudojo galimybe vietoves pažymėti dvikalbėmis lentelėmis (iš tiesų reikia išpildyti daugybę sąlygų), galima būtų manyti, jog šis įrašas, atsiradęs Tautinių mažumų įstatyme, yra daugiau politinis nei praktinis. Tai rodo ir faktas, jog ypač priėmus šį įstatymą labai suaktyvėjo Lenkijos reikalavimai, kad Lietuvoje būtų leidžiama gatvių ir vietovių, kur gyvena lenkų tautinė mažuma, pavadinimus pažymėti dvikalbėmis lentelėmis.

Kaip minėjau, lietuvių savijautą didžiąja dalimi lemia pakantumas ir draugiškumas arba jo stoka gyvenamoje teritorijoje. Šiuo atžvilgiu ypač sudėtinga padėtis yra Seinuose, kurie XIX amžiuje buvo žymus ir svarbus Lietuvos kultūros centras. Čia vis dar, matyt, iki galo nenorima atsisakyti ypač po 1919-20 metų įsivyravusio priešiškumo vietos lietuvių atžvilgiu. Todėl vis atsiranda iniciatyvų, kurios akivaizdžiai kursto tautinę nesantaiką ar žeidžia šiame krašte gyvenančius lietuvius. Tarkim, Berznyke prie Lietuvos savanorių kapų atsiradęs lietuvius žeidžiantis Panerių obeliskas. Jame iškaltas įrašas, jog lietuviai, kolaboravę su hitlerine SS, Paneriuose išžudė tūkstančius lenkų. Paminklas atsirado 2005-aisiais, tuomet, kai pagaliau buvo gautas leidimas įamžinti Lietuvos savanorių atminimą Berznyke.

Kiti ryškūs nepasikeitusios visuomenėje vyraujančios blogos atmosferos pavyzdžiai: nenoras vieną Seinų gatvę pavadinti vysk. Antano Baranausko vardu, lietuvių kultūros paveldo įamžinimo problemos. Pernai nebuvo gauta leidimų pakabinti dvikalbes informacines lenteles ant Seinų kunigų seminarijos sienos, Vyskupų rūmų, „Šaltinio“ spaustuvės.

Taip pat iki šiandien neaiškus naujos 2005 metais įkurtos ir už Lietuvos pinigus pastatytos Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos likimas. Vis dar neišspręstas šios jau ketverius metus dirbančios mokyklos finansavimo klausimas. Pusę lėšų jai išlaikyti skiria Lietuvos valstybė, nors mokykla veikia Lenkijos švietimo sistemoje. Taip pat pastaruoju metu užstrigusi, iki šiol labai vangiai tvarkoma vadovėlių lietuvių moksleiviams leidyba.

Taigi nepaisant to, kad Varšuvoje posėdžiauja Vyriausybės ir tautinių mažumų komisija, nepaisant, kad kai kurie įrašai Tautinių mažumų įstatyme atrodo itin modernūs ir geranoriški, dauguma problemų nesprendžiama ir ypač pasigendama geranoriškumo ar tinkamos atmosferos apraiškų.

Seinuose įvyko Seinų sukilimo 90 metų minėjimas. Ta proga pasirodė Seinų istorijos mokytojo Stanislavo Buchovskio (Stanisław Buchowski) knyga apie „išslaptintą“ Seinų sukilimą. Jos leidybą parėmė Palenkės vaivadijos maršalka. Tačiau tai dar vienas žingsnis atgal kuriant šiame regione pagarbos ir supratimo atmosferą. Apibūdinti minėtos knygos turinį vienu sakiniu galima būtų maždaug taip: „Lietuvių tautinis atgimimas – tai nacionalizmas ir šovinizmas, lenkų tautinis atgimimas – patriotizmo apraiška“. Ir vis dėlto stebina, kad šioje knygoje išreikšta pozicija Seinuose vis dar vyraujanti, kad beveik neatsiranda iniciatyvų kurti ir skatinti pagarbą tarp šiame regione gyvenančių dviejų tautų. Dėl to nukenčia ir pats miestelis, ir visas regionas – Seinų savivaldybė vis dar vengia bendradarbiauti su Lietuvos savivaldybėmis, nepasinaudoja ES bendradarbiavimo per sieną programomis, neišnaudoja paties regiono plėtros galimybių, kad ir gerinant infrastruktūrą.

2008 metais per lietuvių atstovų susitikimą su Seimo Tautinių mažumų komisija vienas jos narys, žinomas lenkų filmų režisierius Kazimiež Kutz (Kazimierz Kutz), išklausęs lietuvių (o anksčiau ir kitų tautinių mažumų) nuomonių apie mažumų padėtį šalyje, nusistebėjo, kad visos tautinės mažumos Lenkijoje nesijaučia gerai. Tad pasiūlė savo kolegoms susimąstyti ir keisti požiūrį bei politiką, nes, matyt, iki šiol vykdyta nėra tinkama. Deja, tokių pažiūrų tarp Lenkijos politikų nėra daug. Taigi kol įstatymų leidėjai ir jų vykdytojai nebaigs žavėtis savo moderniais įstatymais ir juos cituoti rengiant ataskaitas Europos Komisijai ar bendraujant su kaimyninėmis šalimis bei nepasižiūrės į tautinių mažumų situaciją realiai, norėdami ją gerinti, tol nei padėtis, nei minėtoji atmosfera regionuose nesikeis.

(Pranešimas skaitytas konferencijoje Marijampolėje)

I. Gasperavičiūtė, "Aušra", 2009/17