Lietuvos literatūra ispaniškai

 

Nuotraukoje: rašytojos lietuvės Ema Mikulėnaitė, Birutė Jonuškaitė, vertėja Carmen Caro ir knygos leidėja Mercedes Arriaga Sevilijos universitete po knygos pristatymo 2008 gruodžio 3 dieną.

 

Pernai gruodžio mėnesį Ispanijoje, Sevilijos mieste buvo išleista lietuvių moterų prozos antologija „Stiklo šalis“. Į ją pateko ir mūsų kraštietės Birutės Jonuškaitės apsakymas „Iš laimės“.  Lietuvių prozininkių kūrybą į ispanų kalbą išvertė ir knygą sudarė Vilniaus universiteto ispanų kalbos dėstytoja dr.Carmen Caro, kuri sutiko papasakoti, kaip atsirado Lietuvoje ir kodėl ėmėsi nelengvo vertimų meno.  

 

Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie save: iš kur kilusi, kokius mokslus baigusi?

 

Esu gimusi Ispanijos pietuose, miestely tarp Kordobos ir Sevilijos.  Mano šeima vertėsi žemdirbyste, dar ir dabar  turi apelsinų plantaciją.  Sevilijos universitete baigiau ispanų ir anglų filologijos studijas, paskui Airijoje – magistrantūros iš Airių literatūros.  Airijoje iškart pradėjau dėstyti ispanų kalbą Dublino, ir vėliau Galway universitete, todėl nutariau stoti į doktorantūrą ispanų katedroje. Man pavyko gauti labai gerą vadovą, britų profesorių  ispanistą, kuris  padėjo  rašyti darbą angliškai. Kaip matote, mano studijos labai „margos“.  Visada dėsčiau ispanų kalbą neispanakalbiams.

 

Kada ir kodėl atvykote dirbti į Lietuvą? Ar daug apie ją žinojote prieš atvažiuodama?

 

Į Lietuvą atvykau 1997 m. pagal kultūrinio bendradarbiavimo  projektą, prieš išvykdama panašioje viešoje įstaigoje dirbau ir Airijoje.  Aš sutikau atvažiuoti, norėdama tik prisidėti prie to projekto, todėl iš pradžių nežinojau, kiek laiko pasiliksiu.  Pradėjau mokytis kalbos, laikas labai greitai bėgo, na, ir praėjo 12 metų.  Aš labai mažai buvau girdėjusi apie Lietuvą, kai ką žinojau apie Baltijos šalių istoriją, jų kelią į nepriklausomybę, buvau girdėjusi apie lietuvių kalbą, bet nemokėjau nė vieno žodžio.

 

Ko tikėjotės ir ką radote? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

 

Gavusi pasiūlymą keliauti į Lietuvą, sužinojau, kad bus nemažai galimybių susirasti darbą, ir todėl labai greitai apsisprendžiau.  Neturėjau daug laiko mąstyti apie tai, ką aš čia rasiu, nors, aišku, buvo smalsu.  Atvykau rugpjūčio 10 d.  Prisimenu, tą dieną buvo karšta. To tikrai nesitikėjau ir labai apsidžiaugiau, nes labai mėgstu saulę. Didžiausią įspūdį man padarė gamta, ežerai, miškai...  Iš pradžių mieste pasijutau keistai, pirmą kartą gyvenau šalyje, kurioje nieko visiškai nesuprantu, ką žmonės kalba, iš ko juokiasi.... 

 

Kas čia Jus labiausiai džiugina ir kas vargina?

 

      Būna, kaip visiems, visokių dienų.  Turbūt labiausia džiugina bendravimas su žmonėmis, o kartais vargina, kad visi vienaip ar kitaip man primena, kad aš – užsienietė, bet ir prie to pripratau, nekreipiu perdaug dėmesio. 

 

 

Ar galėtumėte nusakyti, kokie mūsų – lietuvių – pagrindiniai bruožai?

 

Sunku.  Kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis, keliais bruožais apibūdinti visą tautą yra neįmanoma.  Galiu pasakyti, kad mane stebina lietuvių darbštumas, santūrumas ir artumas gamtai, paprastų dalykų nepaprasto grožio vertinimas, meilė savo kraštui.  Nors, kaip sakiau, augau žemdirbių šeimoje, bet tik Lietuvoje gyvendama išmokau vertinti gamtą, pasimėgauti jos kalba“ tyloje“.

 

Ar ilgai mokėtės lietuvių kalbos? Kokių sunkumų patyrėte? 

 

Pirmus metus mokiausi labai intensyviai ir gana savarankiškai, man padėjo tik pradinių klasių mokytoja. Jai esu labai dėkinga, mudvi lig šiol draugaujame.  Ji nemokėjo jokios kitos kalbos, todėl aš ją ir pasirinkau,  ir stengėsi visais įmanomais būdais su manim bendrauti kaip su vaiku, tai buvo be galo naudinga.  Aš pati pasimokiau gramatikos iš angliškai parašytų vadovėlių.  Antrais metais, gavusi Ispanijos vyriausybės stipendiją, išklausiau VU Lituanistinių studijų kursus užsieniečiams, paskui, jau dirbdama universitete,  pradėjau lankyti kitus lituanistikos kursus kaip laisva klausytoja.  Man tos paskaitos padėjo susipažinti su lietuvių kalbos istorija, literatūra. Taip pat esu be galo dėkinga visiems dėstytojams, man leidusiems lankyti savo paskaitas.  Aš labai mėgstu mokytis kalbų, tad mokymosi procesas niekada nebuvo varginantis.  Labiausia mane kankino mintis, kad daug laiko turės praeiti, kol aš galėsiu kalbėti negalvodama apie linksniavimą ir asmenavimą, tiesiog vartoti kalbą, maždaug natūraliai bendrauti su žmonėmis, skaityti spaudą, ir ypač grožinės literatūros tekstus.

  

Jau daugiau nei dešimt metų dėstote Vilniaus universitete. Ar galite palyginti darbą mūsų universitete su darbu kituose Jums pažįstamuose universitetuose? Kokie privalumai, kokie trūkumai (koks akademinis jaunimas, santykiai su kolegomis, darbo sąlygos ir pan.)?

 

Mano darbas yra panašus į tą, kurį dirbau 5 metus Galway universitete prieš važiuodama į Lietuvą.  Patirtis gana ribota, bet manyčiau, kad lietuvių studentai yra stropūs ir darbštūs, palyginus su tais, kuriuos man teko mokyti Ispanijoje, Italijoje ir Airijoje. Tačiau reikia pasakyti, kad pas mane ateina gana motyvuoti studentai.  Airijoje aš turėjau labai dideles grupes, buvo sunku studentus pažinti, o čia galima su jais artimiau bendrauti.  Kita vertus, universiteto atmosfera labai skiriasi, manyčiau, kad daug ką lemia materialinės sąlygos.  Airijoje, bent kai aš ten dirbau, dėstytojo darbo vieta yra  universitetas, jame kasdien  praleisdavau 8 valandas, nesvarbu, ar turėjau paskaitų tą dieną, ar ne.  Kiekvienas dėstytojas turi savo kabinetą, savo erdvę, kur priima studentus, kolegas.  Taip pat gauna gerą atlyginimą, iš kurio gali gyventi, jam nereikia lakstyti per kelias darbo vietas. Tai be abejo  yra privalumai.  Studentai, kolegos visada žino, kur galima tave rasti. Aš ten pasijutau kaip universiteto bendruomenės narė, buvo galimybė daug bendrauti, pabūti su kitais dėstytojais, aptarti su studentais jiems rūpimus klausimus. Vilniaus universiteto dėstytojai dažniausia būname darbo vietoje tik per užsiėmimus, nes jie neturi kur ramiai dirbti, be to, dažnai jiems tenka užsiimti privačiomis pamokomis, vertimais, kitais darbais.  Tai kelia nemažą įtampą. Gal visi norėtumėme ramiau bendrauti, bendradarbiauti, bet nėra kada.

 

  Kas paskatino imtis grožinės literatūros vertimų? Ar esate vertus ir iš kitų kalbų į ispanų kalbą?

 

Truputį buvau vertusi iš anglų, bet tik savo malonumui, niekada neatėjo į galvą tuo užsiimti, yra tiek daug vertėjų iš anglų į ispanų...  Studijuodama lietuvių kalbą, susipažinau su Kroatų lektore Mirijana Bračko.  Mes kartu lankėme kelis lituanistikos kursus, dažnai šnekėjome apie literatūrą.  Ji labai greitai pradėjo versti, anksčiau buvo vertusi iš rusų,  ir dažnai mane skatindavo. Dar pažinojau redaktorę B. Gedgaudaitę, ji taip pat ragino pradėti. Man vis atrodė, kad mano lietuvių kalbos žinios nepakankamos.  Galutinai apsisprendžiau, supratusi, kad turėsiu vesti vertimo užsiėmimus ketvirto kurso ispanų kalbos studentėms, o  kaip man kalbėti apie vertimą be patirties?  Pradėjusi versti, pastebėjau, kad man labai patinka pats vertimo procesas.  Šiuo metu man tai yra idealus būdas nepamiršti rečiau vartojamos gimtosios kalbos ir tuo pačiu metu domėtis grožine literatūra to krašto, kuriame gyvenu. 

 

Kaip Jums pavyko išleisti lietuvių moterų antologiją ispaniškai?

 

Nebuvo lengva, aš savo šalyje nesu niekada dirbusi literatūrinio darbo, leidyklų pasaulyje jokių kontaktų neturiu. Tiesiog pradėjau ieškoti kontaktų, daug kam siuntinėjau rankraščius, netgi komercinėms leidykloms... Negavusi jokių atgarsių, sumaniau kreiptis į universitetų leidyklas ir gavau atsakymą iš savo buvusio universiteto leidyklos.  Jie susidomėjo, gavau labai teigiamą recenziją ir sutikimą spausdinti, o po to gavau dar vieną pasiūlymą, iš kitos leidyklos, taip pat vadovaujamos universiteto dėstytojų, ji ir išspausdino antologiją....

 

Kokiu principu remdamasi atrinkote autores ir jų kūrinius? 

 

Labai paprastai: pasirinkau tai, kas man patinka.  Aš ne ypatingai norėjau moterų rašytojų antologijos, bet perskaičiusi Vandos Juknaitės „Stiklo šalį“, iškart nutariau  bandyti versti.  Man labai patiko jos lakoniška, kupina gyvybės, proza.  Nuo to ir pradėjau.  Išverstą tekstą „išbandžiau“, daviau keliems ispanakalbiams skaityti, mano sesuo yra mano reikliausia kritikė... Mačiau, kad tekstas „veikia“ ir norėjosi spausdinti, tada pamaniau, kad reikėtų išversti dar daugiau apsakymų ar novelių –  buvo visai natūralu pasirinkti kitas rašytojas.  Antologija yra gana kukli.  Man labai norėjosi kuo greičiau pasiekti rezultatą, pamatyti spausdintus tekstus. 

 

Kaip manote, kokie pagrindiniai  lietuvių ir ispanų rašytojų-moterų mąstymo skirtumai? Tai pat ir jų kūrybos skirtumai? Kas rūpi ispanų rašytojoms? 

 

Nedrįsčiau atsakyti į šį klausimą, nes tai, ką aš žinau apie lietuvių, ir tuo labiau apie ispanų šiuolaikinę literatūrą, yra labai maža dalelė.  Bet galiu pasakyti, kad minėtoje recenzijoje sakoma, kad mano lietuvių rašytojų pasirinkti tekstai gali dominti tiek skaitytojus, tiek moterų literatūros tyrinėtojus, nes tuose tekstuose atsiveria  kitokia perspektyva.  Vadinasi, tai ką rašo moterys Lietuvoje yra įdomu ispanams, ir  kaip tik todėl, kad kontekstas, patirtys kitokios. 

 

Ar žinote, kaip šis rinkinys buvo priimtas Ispanijoje? Kokie buvo atsiliepimai?

 

Mes buvome labai šiltai priimtos  pačiame  pristatyme Sevilijos universitete.  Įdomu, kad  ta proga  žmonės daugiau klausinėjo apie Lietuvos istoriją, negu apie pačią literatūrą, nes jie labai mažai apie tai žino.  Kalbėti apie lietuvių literatūrą Ispanijoje kol kas reiškia pristatyti Lietuvą ir jos istoriją, man tai atrodo reikšminga.   Apie renginį pasirodė straipsnių spaudoje. Apie kitus atsiliepimus nedaug žinau, reikėtų pasiteirauti, kiek egzempliorių buvo parduota.

 

Ar žadate ir toliau užsiiminėti vertimais? 

 

Taip, šiuo metu verčiu J. Apučio ir R. Granausko du apsakymus.  Verčiu iš lėto, pasimėgaudama, be jokio tikslo.  Kai turėsiu daugiau tekstų, pagalvosiu apie leidėjus.

 

Žinau, kad neblogai išmanote lietuvių literatūrą. Kaip manote, ar ji gali būti įdomi kitų šalių skaitytojams ir kodėl? Kokie mūsų literatūros minusai?

 

Ne, aš tikrai neišmanau lietuvių literatūros.  Aš pradėjau skaityti be jokios sistemos.  Ne vienas literatūros specialistas yra man pasakęs, kad esu konservatyvi savo lektūros ir verčiamų autorių pasirinkimu.  Tai gal ir yra visai natūralu, nes aš turiu per literatūrą eiti visą kelią iki mūsų dienų, kurį kiti skaitytojai jau nuėjo.  Be klasikos  negalima apsieiti.  Manau, kad lietuvių literatūros vienintelis minusas yra arba būtų nevertinti savęs, siekti mėgdžioti kitus. Kaip sakiau, lietuvių literatūra gali būti labai įdomi, kaip tik todėl, kad lietuvių.

 

Ko labiausiai pasigendate Lietuvoje?

 

Žinoma, visada labiausia pasigendama žmonių, galimybės dažniau  bendrauti su savo artimaisiais, nors manau, kad, kaip tik dėl to, kad rečiau matomės,  mūsų susitikimai  yra visada laukiami, linksmi....  Visi kiti dalykai yra smulkmenos.  Gal daugiau saulės norėtųsi, šviesos, ilgesnių vasarų...

 

Ar daug Jūsų tautiečių gyvena Lietuvoje? Ar palaikote ryšį su jais? Žinau, kad ispanų televizija sukūrė filmą apie saviškius Lietuvoje. Gal galėtumėte šiek tiek plačiau apie jį papasakoti? Ar ta TV rengia filmus ir apie kitose šalyse gyvenančius ispanus?

 

Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 100 mano tautiečių.  Dažniausiai susitinku su bendradarbiais.  Su kitais retkarčiais matomės per nacionalinę šventę ambasadoje arba kituose kultūriniuose renginiuose. Šiais metais dvi ispanų televizijos sukūrė filmus apie čia gyvenančius savo tautiečius. Tokios laidos yra populiarios.  Antroji komanda, mano manymu,  buvo geresnė, labiau domėjosi Lietuvos istorija ir kultūra.  Aš jiems parodžiau universitetą, jie filmavo studentus, bibliotekas,  Mažvydo katekizmą. Pasakojau jiems  šiek tiek apie Lietuvos  istoriją,  apie Baltijos kelią,..  Po laidos gavau keletą laiškų iš žiūrovų.  Vienas norėjo žinoti daugiau apie Vilnių, nes ruošėsi aplankyti šalį su žmona, siūlė galimybę bendrauti su mano studentais.  Kitas laiškas mane sujaudino, ispanų kalbos dėstytojas svarstė galimybę persikelti gyventi į Lietuvą, nes Ispanijoje stipriai  jaučiama krizė, bedarbystė. Jis klausė, ką jam patarčiau. Gal prasideda ispanų emigracijos banga į Lietuvą?  

 

Vertėją kalbino Rūta Slankaitė