Apie praeitį ir dabartį (2)

 

Monika Jančiulienė pasakoja (Tęsinys)

 

Monika Jančiulienė su vyru

 

Tėvai sugrįžo iš Veisiejų in Konstantinuvkų. Parvažau namo – nieko nerado: liko cik keli akmenai ir šulnys. Nebuvo nei kluono, nei tvarto, nei stubos. Lenkai nugriovė ir nusvežė: mūs namas buvo perkeltas į Krasnapolį. Kur mūs namai buvo – toki krūmai augo – nei ty kelio gero, nei nieko, niekas nematė, kap nakcimi išvežojo. Mūs gi viskas buvo ty nauja, šviežai stacyta. Žinau, vienų kambarį dar cik tadu prieš išvažiavimų rudenį išbaigė, sudėj langus, nu ir pavasarį išvažiavom. Pagavieniškėj – tėtės tėviškėj nebuvo nauji pastatai, ale dzideli, – nugi ciek žamės. Irgi nieko nerado, viskas buvo išardzyta, išvežta.

Mūs šeimyna insikėlė kaimynų ūkin. Kaimynų kur per karų išvežį vokiečiai nudėjo, o jo žmona išvažavus in Lietuvų pasiliko ir negrįžo. Tai mūsiškiai ty buvo, kol savo pasistatė. O aš buvau dar Lietuvon. Rubežus dar buvo neuždarytas, tai aš pareidavau namo. Visko per rubežų nešėm: javų, paršus, kuparį net nuo Akmenių. Po dvejų metų sužinojau, kad uždaris rubežį. Dėdė sako: „Aš noriu, kad tu ca būtai, ale jau sako, kad uždaris rubežį“. Kap sykis atėjau in Akmenius, kad jau žolė išarta, išakėta. Ėj kokias žmogus, sako: „Oi, vaikeli, šiandien užvažau kareiviai ir va išarė žamį. O tu atabula eik, tai jiej, apžiūrėjį pėdsakus, eis paskui juos in kitų pusį“. Kap grįžau, tai jau daugiau nebuvau. Baisu buvo eic.

Visokių plėšikų buvo dar baisiau kap kariuomenės: ukrainiečių, vokiečių, lenkų. Miškuose buvo ir Lietuvos partizanų. Juos išmušė, iššaudė. Petruškevičiukai ty du žuvo, Karulio, knygnešio, anūkai, palei Rudaminų, nežinia nei kur, ty tuose alksniuose. Dar kelis metus ir po fronto perėjimo taikėsi kad užeidinėjo visokių žmonių iš miško.

Per tų laikų, kap pas dėdį buvau, tai buvau penkis sykius parėjus. Jau kap reikia aic, tai ciek baisu, dzirgina krūcinį. Nu ale ėjau. Dabar kap pamisnu – tai buvo dzidelė rizika. Gerau buvo neic. Prievartu būtų niekas nevaris, ale aš norėjau pas tų dėdį grįžc. Iš Šeštokų per Rudaminų, per Lazdzijus ir in Akmenius, in Rakelijų, susidaro 30 kilometrų. Žinau, pas dėdį dzirbam, ir ar ty rugiapjūtė, ar cukrinius runkelius kapliavom, ar ėmėm, – tai iki pirmai valandai skubinu ir paskui einu namo. O parėjus tai dar ir in vakarėlį ėjau in kitų pusį Žagarų!

Sykį ėjau namo per Lazdzijus nuo Rudaminos, šituom gatvi, tai an šaligatvio nušauci Lietuvos partizanai, trys vyrai, toki kap ąžuolai. Paguldzyta an šaligatvio, kad mažam ateis koki giminės, šeimyna ir prie jų verks. Aš pastovėjau, pažūrėjau, persižegnojau ir grįžau namo. Žmonės bijojos, mažam ty kieno buvo ir sūnus ar ty brolis, ale nepasirodė, kad neišsiduoc. Kentė žmonės. Baisu buvo. Iš Žagarų devyni buvo išėji in partizanus. Daug negrįžo. Iš Žagarių Vektorius negrįžo, paėmė ruskiai. O buvo tokių, kad grįžo. Antanas grįžo iš ruskių kariuomenės. Pasakojo, kap jis an to fronto vargo, valgyc nebuvo – jei nustverdavo kokį runkelį daržuose, tai graužė kap koki kralikai tuos runkelius.

O mūs tėvas pats maisternas, da padėjo jam biskį vaikai, ir išsistatė viskų iš naujo jau ne Konstantinuvkoj, o Radzūcuose. Aš buvau Lietuvoj, Algirdas išėj tarnauc pas Dapkevičius, sesuoj Ona Klevuose 4 metus buvo už tarnaitį. Anelė buvo Rimkažaruose karvių ganyc. Vaikai dzirbdami ką užsidzirbo, tai davė tėvam, kad būtų iš ko namai pastatyc. Man dėdė davė gražų karvį. Ji man būtų prisidavus, ale aš jų atidaviau tėvam – pardavį pinigus atidavė maisteriui už namo statybų. Prasdėjo iš mažukų gyvulukų.

Badus buvo. Parėj iš Lietuvos, didelės šeimynos, tai iš pradžių ir badavo. Prieš išėjimų in Lietuvų irgi visap buvo, ale duonos užteko ir apsirengc dar buvo kuom. O parėjus nieko nebuvo, tai dar gerai kap kur koki geresni kaimynai, tai pagelbėdavo. Ir mūs, Maconių laukus Nevulis Radzūcų buvo apsėjis javais, tai kur an mūs lauko buvo – viskų davė nuskirsc ir pasiimc. O buvo tokių, kad nedavė nieko. Mes, vyresni, tai dzirbom kur išėji, o mano mama su jaunesne seserim Anele pas Kochanskų bulves kasė. Perdzien bulves kasa, tai vakari duoda kašį bulvių namo parsinešč. O seniau niekas bulvių nearė, reikėjo perdzien kapliu kasc. Anelė tokia maža dar mergšė buvo, tai jau eic namo – o gaspadinė davė kašį bulvių ir dar inpylė puskašį. Tai mama sako: „Taigi mes neatsilikom nuo kitų, tegu ji (Anelė) ir nedidelė, betgi aš jai padėjau, stengėmės“. Tai paskui pradėj kitos moterys sarmacyc, tai inpylė in tų kašį daugiau.

Susidraugavom kaimynai – su Jančiulių Juozu. Jančiuliai vienam krašti Žagarų, o mes – Radzūcų ir Konstantinuvkos, Pagavieniškių krašti. Kaimukai nedideli, tai visi ir kaimynai buvom. Jančiulių trobesiuose buvo apsigyvenis lenkas Dzimida, ale jų nelaido, tai Jančiuliai gyveno cik pircin. Antanų Jančiulių, tavo dziedulio brolį, ruskiai buvo paėmį in kariuomenį. Tai kap jis attarnavo kariuomenėj pas ruskius, sugrįžo namo, susirinko liudinykus, nuvažau in Suvalkus, ir tokiu madu tas lenkas išsikraustė. Jis sakė: „Eikit jūs savo tėvynėn“. Buvo net saltyšių atsivedis, kad jau rengtų vaikus, krautųsi ir važiuotų in Lietuvų atgal, ba „ca jūs nieko nėr“. Ale nieko nepadarė, ba valdžios nebuvo, cik pacys lenkai susiorganizavo, kad juos išmesc iš ca atgal in Lietuvų.

Mes su tavo dzieduliu Juozu Jančiuliu apsiženyjom 1949 metais, ir nieko neturėjom, išėjom, kap stovėjom. Mano tėvai davė kiek lauko. Mes insikėlėm in Radzevičiaus paliktas būkles, kur prieš tai gyveno mano tėvai, kol nepasistatė savo namų. Tai ty 8 metus gyvenom (dar dabar prie kelio stovi dzvi dzidelės liepos ir eglė, ir šulinys). 1952 metais išsikėlėm in savo naujus namus. Tavo dzieduliu tėvas davė 6 hektarus žamės prie tų sanų pastatėlių. Pradėjom gyvenc, kokį gyvulį prasmanėm, pradėjom stacyc trobesius, nuspirkom sanų tvartų, tai iš ty persivežėm. Kiaulės ėjosi, turėjom 12 kiaulių, nelabai kur pirko, nebuvo kur parduoc. Ale nor mėsos šeimynai turėjom. Užėjo liga – iškrito visos kiaulės. Ne visadu viskas pasiėjo. Sako: „Kur trumpa, ty trūksta“. Sunki labai pradza buvo, sunki...

Vaikai buvo 8, keturi užgimė toj pirmoj mažoj stubukėj. Vasarų dzidesni vaikai gulėjo kitam gali stubos, o žiemų vienam kambarin – visi. Asla dar buvo, nebuvo grindų. Paskui tavo dziedulis su broliu jau padarė medzines. Ale buvo viskas sykiu: ir virtuvė, ir lovos, ir stalas. Kap paaugo – tai atskyrėm kambarį.

Vargingai mūs vaikai augo, ale visi užaugo. Vitas ir Juozas išėjo in kulkus (žemės ūkio kooperatyvą – B.B.) dzirbc traktoriais, o vyresnės dukterys – tavo mama ir Janė – pynė pincines iš karklų, turėjo už kų apsirengc ir mum padėjo mokėc paskolas. O paskui visi užaugo ir iškriko...

Kap jau visi buvo suaugį, tai kap laukuose darbas, rugiapjūtė, javus pjovė dalgėm, rankom rinko, tai tep smagu, kap išeinam su vaikais! Tep lengva, greitai viskų padarėm! Ale cik pora metų tep buvo. Paskui visi paeiliui išėjo iš namų.

Vitas buvo kariuomenėj Heliuj – jis tarnavo jūrininku 2,5 metų ir tik sykį buvo parvažavis namo. Tavo mamos buvo vestuvė per Velykas, tai jis tadu apsirgo plaucų uždegimu ir neparvažau. Aš labai verkiau – ir tavo mamos, ir Vito. Labai sunku tadu buvo...

Pirmi mūs stacyci namai buvo, kur dabar stovi garažas. Šiton medzinėn stubon gyvenom apie 20 metų. Paskui kap pradėjo vaikai žanytis, tai jau kraustėmės in naujų (mūrinį) stubų (kap žanyjosi Vitas). Žamės turėjom tuos dovanotus 6 hektarus ir dar 18 hektarų suspirkom. Vaikų pulkų išauginom, hektarų prispirkom, namus išstatėm, užtai gal dziedulis be čėso išėj iš šio svieto.

Daug atsimenu iš praeities. Kas dabar – pamirštu. O tuos įvykius nuo mažo vaiko labai gerai atsimenu.

80-asis Monikos Jančiulienės gimtadienis

Kap augom, in Šimčikus, mano dziedulius, buvo apie 12 kilometrų. Dzvi žiemas in mokyklų vaikščiojau. Kap palaidza mus iš tos mokyklos, tai prašau pas mamų, kad in Šimčikus laistų. Nėjom namo 3 km, cik 12 pas dziedulius, ba jiej turėjo sodų obuolių, grūšų. Šimčikų, iš mamos pusės, buvo didelė šeimyna – 5 dukterys ir 5 sūnai. Jos močiutė paėjo iš Vilkapėdžių, Žilinskiūtė buvo. Irgi daug žamės turėjo. Atsimenu dar mamos mamų (močiutį), juos vadzino Kašteliais. Močiutės sasarys buvo audėjos, mezgėjos. Močiutė Šimčikienė buvo Ieva, o dziedulis – Daminykas, o Jančiulių, iš tėtės pusės, buvo Mociejus ir Agota.

Mokykla buvo Bubeliuose. Turėjau ne visai 7 metus, dar gyvenom tadu Pagavieniškėj, kai mama nuvedė. Tai buvo lenkiška mokykla, 2 klasės, pas Valenskus Bubeliuose. Mokytoja buvo iš Jonaraiscio, lyg Gudaicienė? Buvo lenkė, ale suprato ir lietuviškai. Mani kap nuvedė, tai aš nieko nesupratau lenkiškai. Tai ji keverzojo su manim lietuviškai. Nuo mūs buvo 3 kilometrai per tuos krūmus, per miškus, tai niekas daugiau nevaikščioj, cik aš viena. Pora mėnesių pavaikščiojau, paskui buvo žiema. Tai mama nuvėjus paprašė, kad jau kitais metais eitau su broliu kartu.

Paskui užėjo vokiečiai, ir pradėjo mokyc lietuviškai. O Bubeliuose tadu nebuvo lietuviškos, tai buvo Žagariuose pas Petruškevičių Karulį – močiutės brolį. Tai keturis kilometrus kartu su broliu Algirdu ir Jančiulių Vitu ėjom in Žagarus. Vasarų manį nelaido in mokyklų tėvai, ba turėjau prižiūrėc jaunesnių brolių ir seserų. Nu tai ėjau žiemų cik tuos 2 metus.

Paskui vėl Bubeliuose, pas Žukauskus – ty, kur to poeto tėviškė. Ty irgi peržiem vaikščiojau. Per tas dzvi žiemas ciek pramokau, kad ir dabar aš paskaitau knygas, parašau laiškų. Išeina, gal kiek dar to proto turėjau. Man labai gerai ėjo matematika. Aš norėjau mokycis, ale toki buvo laikai, kad negalėjau. Lietuvoj mokėsi mano jaunesni broliai ir seserys. O man nebuvo kadu – reikėjo padėc mažesni vaikai augyc, buvo kici darbai.

Dabar biedniausias žmogus tep nevargsta, kap seniau vargo dzideli gaspadoriai, šimtamūrgiai. Tep gailėjo sau visko, o dabar biedniausias turi. Dabar visko yra per akis, ale žmonės labai pagedį – užsitrauks kadu kokių bausmį. Šitais laikais žmonės sužvėrėjį, vienas kito neapstovi, neatjauca. Seniau ir karai buvo kitoki, o dabar paleis kokį atomų ar ligos užeis... Nemuš vienas kito, net ir nežinos, kadu iš kur kas užeis. Labiausia gaila anūkų, proanūkų, ba aš tai to nesulauksiu.

Turiu 82 metus. Dzievui dėkui, dar paci apie savi apsitvarkau, pasdarau valgyc, apsiskalaunu paci. Ciek pergyvenus, ciek darbo ir vargo... Kelis vaikus, vyrą palaidojau, o man Dzievas davė dar sveikatų.

(Močiutė turėjo 8 vaikus. Dabar turi 26 anūkus, 16 proanūkų.)

(Pabaiga)

 www.punskas.pl (Užrašė Božena Bobinienė)