„Būčiau uždažęs dvigubus pavadinimus...”

Neseniai Lietuvos žiniasklaida išpopuliarino Lenkijos europarlamentaro Janušo Vojciechovskio (Janusz Wojciechowski) interneto dienoraštį, kuriame jis dažnai nevengia politinių komentarų, taip pat savo tautiečių, gyvenančių už Lenkijos ribų, reikalų vertinimų. J. Vojciechovski – tai buvęs Lenkijos parlamento vicepirmininkas, teisėjas, Valstybės kontrolės vadovas, o šiuo metu konservatorių ir reformatorių frakcijos Europos Parlamente narys.
Lietuvos žiniasklaidos dėmesį patraukė jo pranešimas apie Lietuvos europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio kreipimąsi į Europos Komisijos pirmininką
J. M. Barosso, kad pastarasis padėtų sustabdyti neva Lietuvoje vykdomą lenkų mažumos diskriminaciją.

V. Tomaševskis pabrėžė visų pirma tai, kad savivaldybėse, kur lenkai sudaro net 80 proc. gyventojų, draudžiama įstaigose kalbėti lenkiškai, negalima lenkiškai rašyti vietovių ir gatvių pavadinimų. Kiek vėliau Lietuvos europarlamentaras, kalbėdamas su Lietuvos žiniasklaidos atstovais, patikino, kad jeigu padėtis negerės, tai jis ir toliau šį klausimą kelsiąs Europos Parlamente. Jis teigė, jog lietuvių teisių Lenkijoje yra paisoma labiau, kadangi Lenkijoje priimti visi būtini įstatymai ir tautinių mažumų atstovams nėra jokių kliūčių jais pasinaudoti.

Nesinori plačiau komentuoti europarlamentaro V. Tomaševskio minčių ir vertinimų, ypač susijusių su Lenkijos lietuvių padėtimi, kadangi jos kartojamos jau daug metų ir iš esmės nieko naujo nepasakoma. Tačiau žymiai įdomesnis yra europarlamentaro J. Vojciechovskio požiūris į tautinių mažumų teises ir pareigas. Savo interneto dienoraštyje jis labai atvirai ir aiškiai nusako, kaip Lenkijos valstybė turėtų saugoti savo tautinį tapatumą ir tuo pačiu ginti tautiečius Vilniaus krašte.

J. Vojciechovski Lietuvos europarlamentarą V. Tomaševskį laiko Vilniuje išrinktu Lenkijos atstovu. Ši nuostata nėra nauja. Po Europos Parlamento rinkimų Suvalkų regiono laikraščiai neslėpė pasitenkinimo, kad būtent šio regiono interesams Europos Parlamente atstovaus lenkas parlamentaras V. Tomaševskis – kadangi Vilniaus krašto ir Suvalkų regiono bėdos gana panašios. Šis teiginys įdomus, tačiau reikalauja atskiros platesnės diskusijos.
Lietuvos žiniasklaida, pristatydama skaitytojams J. Vojciechovskio pasipiktinimą tuo, kaip Lietuvoje diskriminuojami lenkai ir kokiomis priemonėmis draudžiama vartoti gimtąją kalbą viešajame gyvenime, lenkiškai rašyti vietovių ir gatvių pavadinimus, nepacitavo jo minčių apie tokių pat teisių Lenkijoje toleravimą.

Štai dvi dienas anksčiau europarlamentaras J. Vojciechovski savo interneto dienoraštyje rašo: „Važiuoju automobiliu per Opolės kraštą ir ką matau? Dvigubi vietovių pavadinimai. Viršuje lenkiškai užrašyta, apačioje – vokiškai...” Vėliau prisimena, kaip neseniai lankėsi Korsikoje, kur taip pat yra dvigubi vietovių pavadinimai (prancūzų ir korsikiečių kalbomis), tačiau ten nuolat vyksta „karas“. Šalininkai vienų pavadinimų uždažo pavadinimus kita kalba ir atvirkščiai. „Važiuodamas per Opolės kraštą, – tęsia pasakojimą buvęs Lenkijos Seimo vicepirmininkas, – gailėjausi, kad nepasiėmiau kubilo dažų ir teptuko. Pasinaudodamas tuo, kad buvo naktis, taip pat būčiau uždažęs pavadinimus. Abu pavadinimus. Apatinį, vokišką – kadangi kol kas čia dar Lenkija, o viršutinį, lenkišką (keršydamas – aut.) – kad leido užrašyti vokiškai”.

Galima nusišypsoti ir nekreipti dėmesio į tokį požiūrį ir dvigubų standartų taikymą, net jeigu J. Vojciechovski ėjo ir šiuo metu eina gan reprezentatyvias pareigas. Tačiau tokios nuomonės Lenkijoje laikosi labai daug politikų, aukštas pareigas einančių valstybės pareigūnų, nekalbant apie eilinius piliečius, vienaip ar kitaip besidominčius šiais klausimais. Galbūt todėl ligi šiol ir nepavyksta (ir greit nepavyks) susitarti Lietuvoje ir Lenkijoje tautinių mažumų klausimais. Matyt, tam reikia laiko ir noro suprasti abiejų pusių istorinę patirtį ir pastangas išsaugoti svarbiausius savo tapatybės elementus. Tų pastangų nereikėtų visuomet tiesmukai suvokti kaip priemonės riboti tautinių mažumų teises. Jeigu dvigubi pavadinimai negalimi Seinuose ir Seinų krašte, matyt, yra svarbių politinių, kultūrinių ar istorinių priežasčių. Todėl tokių pat priežasčių gali būti Vilniuje ar Vilniaus krašte. Abi pusės tai turėtų aiškiai pasakyti ir besiremdamos istorine atmintimi viena kitą nesunkiai suprasti. Tai ne pariteto taikymas, kaip dažnai bandoma aiškinti, o tik jau anksčiau minėtos priežastys.
Šitiems klausimams visų pirma reikia kantrybės ir kaip krepšinyje – žaidimo be pražangų. Galbūt todėl šiemet Lenkijoje, Breslau mieste, vykstantis Europos vyrų krepšinio čempionatas vieniems labai patiko, kitiems mažiau...

Petras MAKSIMAVIČIUS, "Aušra", 2009/17