Ottonas III ir Lietuva

Lietuvos kaip ir kitų Europos tautų kelias į Europos civilizuotų valstybių bendriją vedė per krikštą. XI a. pagonių tautos buvo taikiai krikštijamos tų pačių europiečių, kurie neseniai patys laisva valia priėmė krikštą. 966 metais apsikrikštijo lenkų kunigaikštis Meška I, 988 m. Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras, 1002 m Vengrijos karalius Steponas Didysis. Krikščionybė dar buvo plėtojama tikėjimo vardan. Vėlesniais laikais jos sklaida taps Vakarų valdų įrankiu pagonių žemėms užgrobti, o krikštijama bus ugnimi ir kalaviju.

X–XI a. sandūroje aisčiai skyrėsi nuo kaimyninių kraštų kaip diena ir naktis. Jie krikščioniškų tautų bendrijoje buvę lyg sala jūroje: laikėsi pagonių tikėjimo ir papročių, atkakliai gynėsi nuo kaimyninių tautų antpuolių. Jautėsi saugūs. Kaimynai puldavę jų žemes, bet nelabai sėkmingai. Neužsibūdavo čia nei vikingai, nei slavai, nei danai. Apie 1020 m. pastarieji laimėjo mūšį Semboje, bet jau po 50 metų jų karalius Svenas pripažįsta: "Sembai nepakenčia jokių ponų."

Aisčiai (baltai) išstumdavo įsibrovėlius iš šiaurės atgal į jūrą, net jeigu šiems pavykdavo kuriam laikui įsitvirtinti. Lygiai taip pat atkakliai gynėsi savo krašte į rytus nuo Vyslos, nors čia antplūdžių iš rytų ir pietvakarių būta dažnesnių ir stipresnių. Deja, ilgainiui rytiniams kaimynams rusams pavyko užimti ištisus rytų aisčių plotus (kad aisčių ten būta, liudija baltiški rytų kraštų vietovardžiai. Sėkmingiau sekėsi kovoti su vakarų kaimynais lenkais, ir vakarų riba ilgai išliko nepažeista.

Įdomu, kaip atrodytų geopolitinis Europos žemėlapis, jeigu aisčiai krikštą būtų priėmę vokiečių karaliaus ir Romos imperatoriaus Otono III laikais. Jis gimė dvylika metų po to, kai Lenkija priėmė krikštą. Trejų metų berniukas, dar tėvui gyvam esant, karūnuotas Vokietijos karaliumi, 996 m. – Šventosios Romos imperatoriumi. Dar tais pačiais metais Romoje mirė popiežius Jonas XV. Otonas III, neatsiklausęs Romos gyventojų, Katalikų bažnyčios popiežiumi paskyrė savo buvusį kapelioną, artimą giminaitį Karintijos kunigaikščio sūnų Bruną. Brunas, užimdamas Katalikų bažnyčios sostą, priėmė Grigorijaus V vardą. Imperatoriui Otonui III išvykus iš Romos, opozicijos vokiečių viešpatavimui Romoje vadas Krescencijus II, Bizantijos imperijai padedant, išvarė Grigorijų V iš Romos ir nauju popiežiumi paskyrė graiką Joną Filagatosą. Šis priėmė Jono XVI vardą. Otonas III siekė atkurti status quo, bet sutrukdė žinia apie šv. Vaitiekaus Adalberto kankinystę ir mirtį šiaurėje, pagoniškų prūsų žemėse.

Otonas III tik po 14 mėnesių (998) surengė baudžiamąją ekspediciją prieš maištininkus Romoje. Amžinasis miestas, matydamas imperatoriaus galybę, pasidavė be kovos. Maištininkų vadas Krescencijus II užsidarė Šv. Angelo pilyje ir joje atkakliai gynėsi keletą mėnesių, kol buvo suimtas ir nukirsdintas. Antipopiežius Jonas XVI, nelaukęs pasigailėjimo, pasislėpė pilyje, kurios, atseit, neįmanoma buvo nei susekti, nei paimti. Popiežius Grigalius V žiauriai atkeršijo antipopiežiui: įsakė jam išdurti akis, ištraukti liežuvį, nupjauti ausis ir nosį. Prieš sinodą buvo viešai nuplėšti popiežiški drabužiai, o jis pats pasodintas ant asilo ir vedamas Romos gatvėmis. Grigalius V mirė keli mėnesiai po šių įvykių. Jo įpėdiniu tapo Silvestras II.

1002 m. Europoje įvyko didelių pokyčių. Mirė vos 24 metų sulaukęs krikščioniškos Europos puoselėtojas Otonas III. Jo įpėdinis Henrikas II buvo kitoks valdytojas. Jam svetima buvo pirmtako ideologija, o rūpėjo germanų tautos ir valstybės interesai, kurie Otono III valdymo laikais buvo nukentėję. Krikščionybės plėtra, tikrąja šio žodžio prasme, pagonių šalyse ilgainiui atsidūrė aklavietėje.

www.punskas.pl (Sigitas Birgelis)