Ne iki galo „išslaptintas Seinų sukilimas”

(Kai kurios pastabos paskaičius S. Buchowskio knygą)

Kultūros paveldo apsaugos draugija Seinuose išleido naują knygą „Lenkų ir lietuvių konfliktas dėl Seinų-Suvalkų krašto 1918-1920 metais“. Knygos viršelį puošia raudonas spaudas – „Išslaptintas sukilimas”. Knygą sudaro 4 skyriai bei 17 priedų. Pradžioje analizuojamos lenkų ir lietuvių konflikto Seinų krašte priežastys, vėliau abiejų tautų valstybingumo atkūrimas bei, anot autoriaus, “dviguba – vokiečių ir lietuvių – Seinų krašto okupacija”. III skyrius skirtas vadinamajam “Seinų sukilimui” prieš lietuvius 1919 m., aprašomos kovos dėl Seinų, ypač akcentuojant lietuvių veiksmus, nukreiptus prieš civilius gyventojus, besikartojantį terorą, lietuvių dvasininkų vaidmenį netiesiogiai prisidedant prie sužeistų Seinų sukilėlių žudynių. Paskutinis – IV skyrius skirtas 1920 m. įvykiams Seinų krašte, kuomet po Lietuvos ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų susirėmimo galutinai buvo išspręstas Seinų krašto politinės priklausomybės klausimas, o Lietuva prarado didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi. Knygos autorius prideda taip pat 17 priedų – įvairių aprašymų ar protokolų ištraukų, kurie parinkti ankstesnėms tezėms paremti ar jas iliustruoti. Tačiau nuo 10 priedo (1919 m. “Seinų sukilime” bei lenkų ir lietuvių tarpusavio kovose žuvusiųjų sąrašas) dokumentų šaltiniai knygoje jau nenurodomi. Tai, matyt, ne sąmoningai autoriaus suplanuota, bet grynai techninė arba dėl istoriko darbo įgūdžių stokos padaryta klaida.

Naujoje knygoje, kuri skirta 90-osioms “Seinų sukilimo” prieš lietuvius metinėms paminėti, daug netikslumų, istoriniais šaltiniais neparemtų interpretacijų ir noro tuo remiantis lietuvius pažeminti, pristatyti kaip okupantus. Nepaisant to, knygos leidimą finansiškai rėmė Palenkės vaivadijos maršalkos įstaiga bei Seinų miesto savivaldybė. Knygos pabaigoje autorius, dėkodamas įstaigoms ir jų vadovams už paramą, dėkoja taip pat recenzentui prof. hab. dr. Vieslavui Majevskiui (Wiesław Majewski) už “vertingas pastabas ir patarimus rašant knygą”. Dėl vietos stokos, informacijos apie recenzento profesinio susidomėjimo sritis nepateikiu, manydamas, kad skaitytojai (jei panorės) nesunkiai patys šią informaciją (pvz., internete) susiras.

S. Buchovskio (S. Buchowski) darbo chronologinės ribos nėra plačios, tačiau krenta į akį, kad autorius, rašydamas apie lenkų ir lietuvių konfliktą Seinijoje, naudojasi tik lenkų autorių arba lenkų kalba parašytais šaltiniais, literatūra, archyviniais dokumentais. S. Buchovski pabrėžia, kad dėl “ribotų galimybių” negalėjo pasiekti visų šaltinių, o tai galėjo turėti įtakos darbo kokybei. Su šiuo teiginiu, aišku, galima diskutuoti, kadangi svarbių ir vertingų šaltinių šia tema autorius galėjo rasti labai daug, tačiau susipažinimas su jais reikalavo tam tikrų istorikams būtinų įrankių – šiuo atveju lietuvių kalbos mokėjimo. Turint omenyje, kad aptariamas istorinis laikotarpis yra susijęs su dviejų šalių konfliktu, derybomis net tarptautinėje arenoje bei gana skirtingai istorinėje literatūroje vertinamas, istoriko darbas, kurį rašant besiremiama tik vienos konflikto šalies sukurtais dokumentais, praranda daug mokslinės vertės. Mokslinės vertės neturi taip pat dalis išspausdintų priedų, kur – kaip anksčiau minėjau – nenurodomi dokumentų šaltiniai.

Nepaisant to, verta šį darbą pristatyti visuomenei, kadangi visų pirma ne jo turinys, bet parašymo aplinkybės, bendras autoriaus nusiteikimas, įdomios faktų interpretacijos bei įstaigos, kurios knygos leidimą finansiškai parėmė (Palenkės vaivadijos maršalkos įstaiga, Seinų miesto savivaldybė), rodo tam tikrus procesus ir nuotaikas, su kuriomis lenkams ir lietuviams Seinuose vis dar tenka susidurti XXI a. pradžioje. Taigi, galima teigti, ši knyga įdomi visų pirma ne istoriniu, bet sociologiniu požiūriu.

Šiais metais Lietuvoje ir visame pasaulyje gyvenantys lietuviai mini Lietuvos vardo 1000-metį. Visai natūralu, kad šia proga primenamas lietuvių kultūros paveldas visame pasaulyje, ypač tas, kuris turėjo ypatingos reikšmės Lietuvos valstybės atsiradimui ir tolesnei jos raidai. Seinų vardo šiame kontekste sunku išvengti.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje čia susiformavęs švietėjiškos-kultūrinės minties centras veikė visus procesus, susijusius su moderniu Lietuvos valstybingumo brendimu. Beje, tai nebuvo išimtis ar ypatingas procesas. Tokiu pat būdu modernaus valstybingumo link tuomet ėjo visos tautos. Ne išimtis buvo ir lenkų tauta.

Viena svarbiausių konflikto priežasčių – Seinų kunigų seminarijos veikla

Seinuose ypatingą vaidmenį atliko Seinų kunigų seminarija, vėliau įsteigta „Šaltinio“ spaustuvė. Šios dvi įstaigos (ypač kunigų seminarija)
S. Buchovskio knygoje nušviečiamos itin neigiamame kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad šios įstaigos (įsteigtos 1826 ir 1906 metais) nebuvo jėga “okupacinės” kariuomenės primestos, bet Seinuose gimė visai natūraliai arba palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka. Beje, sprendimą dėl kunigų seminarijos įsteigimo (1826 m.) tikrai ne lietuviai priėmė, o „Šaltinio“ spaustuvės (1906 m.) veiklos pradžia tikriausiai būtų vėlavusi, jeigu nebūtų sutikę joje techninio-leidybinio darbo dirbti lenkai spaustuvininkai iš Varšuvos. Gali susidaryti įspūdis, kad apskritai S. Buchovskio knygos turinys nukreiptas prieš bet kokias lietuvių pretenzijas į Seinų kultūros paveldą. Skaitant knygą atrodo, kad visa tai, kas Seinuose buvo lietuviška, susiję su nacionalistine ekspansija (ypač sklindančia iš lietuvių dvasininkų pusės arba susijusia su Lietuvos reguliariosios kariuomenės veiksmais ar “dviguba – lietuvių ir vokiečių – okupacija”). Sunku diskutuoti su šiais teiginiais, kai jie paremti abejotino patikimumo šaltiniais ir interpretacijomis, tačiau kyla noras skaitytojams sudaryti galimybę plačiau susipažinti su istoriniais šaltiniais arba įvairių istorikų nuomonėmis.

S. Buchovskio teigimu, XIX a. II pusėje gana gražus lenkų ir lietuvių bendradarbiavimas pablogėjo, nes atsirado lietuvių tautinis judėjimas (20 psl.). Pasak jo, lietuvių tautinis judėjimas tiek buvo radikalus, kad 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje posėdžiavęs Lietuvos Seimas siekė įkurti Lietuvą, turinčią autonomines teises Rusijoje, su sostine Vilniumi (20 psl.). Vargu ar lietuvių siekius 1905 m. kurti savarankišką valstybę reikėtų vadinti radikaliais siekiais. Priešingai, keistai atrodytų, jeigu lietuvių tautinis atgimimas nebūtų kėlęs nepriklausomos valstybės atkūrimo klausimų. Nors Buchovski pabrėžia, kad lietuvių siekiai Seinijoje kurti valstybės struktūras susidūrė su lenkų panašiais siekiais, jis stebisi, kad lietuviai nesutiko tiek su Pilsudskio (Piłsudski) reiškiama idėja kurti federaciją, tiek su R. Dmovskio (R. Dmowski) idėja būti inkorporuotiems. Autorius priekaištauja lietuviams, kad atmesdami Lenkijos siūlymus susidėjo su tradiciniais Lenkijos priešais: Vokietija ir bolševikų Rusija. „(...) Neprisiminė ar nenorėjo prisiminti, kad tiek vieni, tiek kiti (Rusija ir Vokietija – P. M.) visai neseniai norėjo užimti Lietuvą” (21 psl.).

S. Buchovski formuluoja teiginį, kad XIX ir XX a. sandūroje Seinų kunigų seminarija tapo lietuvių tautinės minties centru, tačiau ji veikė grynai lenkiškoje kalbinėje aplinkoje. Pasak jo, seminarijos vadovybė “partraukė” lietuvius profesorius, o paskaitos vyko dažniausiai lietuvių kalba (22 psl.). Tai, pasak jo, rodo lietuvių dvasininkų tuomet vykdytą nacionalistinę veiklą lenkų atžvilgiu. Kad paremtų tokį teiginį, knygos autorius mini ir V. Kudirką. Tačiau iš V. Kudirkos biografijos žinome, kad būsimas „Tautiškos giesmės“ autorius neilgai mokėsi Seinuose, o iki studijų Varšuvoje pradžios labiau save laikė lenkų kultūros atstovu negu lietuviu. Matyt, S. Buchovski norėjo šią pavardę paminėti informacinės lentelės, kuriai pakabinti ant seminarijos rūmų sienos vis nėra leidimo, kontekste. Joje kaip tik ketinama pažymėti, kad šioje seminarijoje mokėsi „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka. Galbūt todėl knygoje pabrėžiama, kad tokių “veikėjų” veikla Seinuose privesdavo prie lietuvių ir lenkų konfliktų (23 psl.). Taigi aiškiai formuluojama tezė, jog lietuviai kunigai kalti dėl nacionalistinių nuotaikų kurstymo, lenkų tikinčiųjų diskriminavimo. Šis teiginys dar ne kartą buvo paminėtas, analizuojant “Seinų sukilimo” eigą.

Lietuvių kalba niekada nebuvo dėstomoji Seinų kunigų seminarijoje – kaip kad teigia S. Buchovski. Antroji dėstomoji kalba (be lotynų kalbos) buvo lenkų (A. Katilius, Seinų kunigų seminarija (daktaro disertacija), V., 2006, p. 47). Iki pat XX a. pradžios Seinų kunigų seminarijoje klierikams nedėstyta lietuvių kalba arba kaip nors kitaip specialiai būsimi kunigai nebuvo ruošiami ganytojiškam darbui lietuviškose parapijose. Oficialiai lietuvių kalba į Seinų kunigų seminarijos mokymo programą (ne kaip dėstomoji) įvesta 1904 m., t. y. nuo 1904/1905 mokslo metų pradžios (J. Stakauskas, Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje, Tiesos kelias, 1939, Nr. 11, p. 790). Klaidingas taip pat S. Buchovskio teiginys, kad minėtu laikotarpiu absoliuti klierikų ir kunigų dauguma buvo lietuviai. 1904-1908 m. lietuviai klierikai sudarė 55,5 proc., lenkai 43,6 proc. (A. Katilius, Seinų kunigų..., p. 100). Nuo 1911 m. pradėjo daugėti lenkų kilmės klierikų. Tai buvo vicerektoriaus R. Jalbžykovskio (R. Jałbrzykowski) pastangos subalansuoti skaičius, kad lietuvių ir lenkų klierikų būtų po lygiai. Tam pritarė ir vysk. A. Karosas (A. Katilius, Seinų kunigų..., p. 101). Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio kunigų seminarijoje prasidėjo slapta lietuvių klierikų veikla. Tai taip pat paneigia S. Buchovskio tezę, kad lietuviai profesoriai engė lenkus ir buvo nacionalistiškai nusiteikę. Jeigu būtų buvusi tokia padėtis, kam tada būtų reikėję steigti seminarijoje slaptas lietuvių klierikų organizacijas? Auklėtinių atsiminimuose dažnai aprašomos tuometinės nuotaikos seminarijoje. Iš jų galima spręsti, kad seminarijos vadovybė ir profesoriai žinojo apie klierikų veiklą ir, galima sakyti, ją toleravo. Tačiau geriausiu atveju tik pakentė, o ne ją rėmė. Akivaizdu, kad etniškai dvilypėje vyskupijoje ir seminarijos profesoriai buvo lietuviai ir lenkai. Lietuvių profesorių požiūris į lietuvių klierikų slaptą veiklą buvo iš esmės teigiamas. Lenkai profesoriai iš pradžių taip pat teigiamai žiūrėjo į tą veiklą. Paskutiniu seminarijos veiklos laikotarpiu jau buvo gana ryški ir ta aplinkybė, kad vis svarbesnis darėsi būsimų kunigų etnopolitinis apsisprendimas, t. y. klausimas – kas už ką – pasidarė aktualus. Paskutiniu Seinų seminarijos veiklos penkmečiu joje mokęsis F. Bartkus taip pat pabrėžia vyravusią tam tikrą įtampą tarp lietuvių ir lenkų klierikų ar jų tarpusavio santykių šaltumą: “(…) Kas lietuviška, buvo nustumta į antrąją vietą ir atrodė vien kenčiama, kaip neišvengiamas piktas. Nenuostabu tad, kad auklėtiniai lenkai kiek iš aukšto žiūrėdavo į mus, lietuvius, ir kartais su tam tikra panieka išsireikšdavo apie tai, kas mums brangu ir vertinga” (A. Katilius, Seinų kunigų..., p. 117). Į šį aprašymą, kaip ir kitus atsiminimus, reikėtų žiūrėti kritiškai, tačiau panašios nuomonės apie tuomet vyravusias nuotaikas atsispindi ir kitų seminarijos auklėtinių atsiminimuose.

Profesorių ir klierikų tautinė kilmė šaltiniuose nenurodoma. Tik nuo XX a. pradžios kurį laiką klierikų sąrašuose buvo nurodoma tautybė. Palyginus socialinės ir geografinės kilmės duomenis (tai šiek tiek leidžia spręsti apie tautinę kilmę), nustatyta, kad 1826–1903 m. į Seinų kunigų seminariją stojo 80–82 proc. lietuvių. Likusią dalį sudarė lenkų tautybės kandidatai. Tik 1904–1914 m. Seinų kunigų seminarijos klierikų tautinis pasiskirstymas žymiai pasikeitė. Ryškiai sumažėjo bendras lietuvių tautybės klierikų skaičius ir padaugėjo lenkų tautybės klierikų (A. Katilius, Seinų kunigų..., p. 174).

Nepaisant to, S. Buchovski pabrėžia, kad “daugiausiai žalos” abiejų tautų geram sugyvenimui padarė Seinuose dirbę lietuvių kilmės vyskupai bei kiti lietuviai dvasininkai. Jis konstatuoja, kad 1910-1919 m. vienintelis lenkas kunigas Seinuo-se buvęs Romuald Jalbžykovski
(27 psl.), kuris nuolat buvo engiamas nacionalistiškai nusiteikusių lietuvių seminarijos profesorių, o lietuvių tautinis atgimimas Seinų krašte pasižymėjo besąlygiška kova, nukreipta prieš lenkų tautybės gyventojus. Šiam teiginiui pagrįsti autorius nenurodo jokių duomenų, tyrimų rezultatų. Anksčiau minėti A. Katiliaus tyrimų duomenys rodo šių teiginių visišką nepagrįstumą.

Savaitraštis “Suvalkijos žemė” ir jo vaidmuo

S. Buchovski savo darbe daug dėmesio skiria 1919 m. gegužės 8 d. pradėjusiam Suvalkuose eiti savaitraščiui “Ziemia Suwalska” („Suvalkijos žemė“). Tačiau nuslepia esmines šio žurnalo įsteigimo aplinkybes ir vaidmenį, kurį jam teko atlikti rengiantis “Seinų sukilimui” 1919 m., parodant tariamus lietuvių žiaurius veiksmus prieš nekaltus civilius lenkų gyventojus. Darbe daug citatų iš šio žurnalo, aprašymų, kurie laikomi autentiškais faktais, nesistengiama į juos pasižiūrėti kritiškai, palyginti su kitais šaltiniais. Autorius tai daro sąmoningai, kadangi rašydamas knygą buvo susipažinęs su kitais šaltiniais, nusakančiais savaitraščio vaidmenį, jo redaktoriui tuomet pavestą atlikti “misiją”. Apie “Ziemia Suwalska” “darbus” išsamų straipsnį 2002 m. paskelbė lenkų (ne lietuvių!) istorikas Slavomir Cenckievič (Sławomir Cenckiewicz; Tadeusz Katelbach a powstanie sejneńskie, Rocznik Augustowsko-Suwalski, t. II, Suwałki, 2002).
S. Buchovski, rašydamas knygą, šiuos vertinimus žinojo, kadangi savo darbe labai plačiai panaudojo šį straipsnį, o daugelį minčių tiesiog perkėlė į savo darbą. Tačiau neperrašė ar skaitytojams nenušvietė tų išvadų, kurios tiesiog netiko jo rašomo darbo apie lietuvių ir lenkų santykius “bendrajai linijai”. Kai kurios S. Cenckievičiaus išvados naujos knygos autoriui buvo tiesiog “nepatogios”.

Kas ta “Ziemia Suwalska” ir jos vyr. redaktorius Tadeuš Katelbach (Tadeusz Katelbach)? Atsakymas į šį klausimą yra „kertinis“, kalbant apie rengimąsi “Seinų sukilimui” ir skatinant antilietuviškas nuotaikas tarp Seinų krašto gyventojų. Dar 1919 m. būsimo savaitraščio redaktorius T. Katelbach tarnavo pietryčių fronte (dabartinėje Ukrainoje). Tačiau neaiški padėtis Lenkijos vakarų-rytų dalyje – Suvalkijoje (tęsėsi vokiečių okupacija) Lenkijos žvalgybos generalinio biuro vadovus paskatino į šį kraštą nukreipti stiprias žvalgybos pajėgas. Jos turėjo sustiprinti ir visų pirma sukurti solidų lenkų žvalgybos tinklą, kuris parengtų kraštą (atitinkamai paveiktų gyventojų nuotaikas, vykdytų karinės organizacijos kūrimą, plėstų patikėtinių tinklą ir pan.) galutiniam prijungimui prie Lenkijos. Tarp išsiųstų iš Varšuvos į Suvalkus tuomet gabiausių žvalgybos karininkų buvo taip pat būsimas “Ziemia Suwalska” vyr. redaktorius T. Katelbach. Jo užduotis buvo visų pirma išplėsti POW (Polska Organizacja Wojskowa) tinklą, kurios pagrindu nuo 1918 m. pabaigos čia veikė lenkų žvalgyba. Žvalgybos tinklas apėmė ne tik Suvalkiją, bet taip pat Vilniaus ir Kauno sritis. Be to, 1919 m. sausio viduryje Lenkijos žvalgybos biuro vadas kapitonas Adam Koc Suvalkų POW vadu skyrė A. Rudnickį, kuris vėliau vadovavo “Seinų sukilimui”. Po poros mėnesių į Suvalkus atvyko taip pat politiniai instruktoriai, kurie turėjo (taip ir atsitiko) vadovauti Suvalkijos gyventojams “sukilimo” metu ir vykdyti žvalgybą visoje Lietuvos teritorijoje. Pirmajame etape į Suvalkus atvykę instruktoriai vykdė smulkias diversijos akcijas, kaupė ginklus ir net vykdė mirties nuosprendžius vokiečių žandarams, atsakingiems už gyventojų plėšimus, – straipsnyje rašo S. Cenckievič. Nuo pat atvykimo į Suvalkus T. Katelbach įrodinėjo “Varšuvai”, kad Suvalkuose būtina įsteigti lenkišką žurnalą, kuris galėtų būti propagandinis. Jau 1919 m. viduryje T. Katelbacho pagrindinis uždavinys buvo ne diversijos vykdymas, o visų pirma propagandinis darbas, kurio tikslas buvo įtvirtinti lenkų visuomenėje nuostatą Suvalkiją prijungti prie Lenkijos. T. Katelbach neklydo. Pirmasis “Ziemia Suwalska” numeris pasirodė 1919 m. gegužės 8 d. Žurnalo redaktorius daug dėmesio skyrė prolenkiškoms nuotaikoms šiame krašte palaikyti, vėliau aprašinėjo “Seinų sukilimą”, ypač pabrėždamas lietuvių padarytas skriaudas, sužeistų sukilėlių ir eilinių lenkų gyventojų žudymus. Žinant minėto žurnalo įsteigimo aplinkybes ir redaktoriaus užduotis, į tuos aprašymus reikėtų žiūrėti labai atsargiai ir pirmiausia lyginti su kituose šaltiniuose esančia informacija.

S. Buchovski savo knygoje, atrodo, pernelyg nesistengia tos informacijos kritiškai vertinti. Kad ją pagrįstų, rašo: “(...) reikia atsiminti, kad visuotinai žinomi faktai, jog lietuviai ypač Šv. Agotos aikštėje (šalia bažnyčios – P. M.) žudydavo sužeistus lenkų karius” (86 psl.). Dėl šių įvykių kaltinamas net tuometinis vysk. A. Karosas bei kunigų seminarijoje dirbę kunigai, kurie prisidėjo prie susidorojimo (100 psl.). “(...) Vienas iš įkalintųjų, kuriam pavyko pabėgti iš kalėjimo Lazdijuose, matė, kaip (lietuviai – P. M.) nušovė jauną vaikiną, prieš tai nupjovę jam ranką ir įkišę į gerklę”, – S. Buchovski cituoja 1919 m. “Ziemia Suwalska”. Tiesa, knygoje minimos ir lenkų represijos (gan humaniškos) vietos lietuvių atžvilgiu – prolietuviškai nusiteikusių gyventojų iškeldinimas (94 psl.).

Knygos autorius pateikė daug žiaurių lietuvių įvykdytų nusikaltimų pavyzdžių, nevengdamas cituoti net itin “vaizdžių” aprašymų. “(...) Tuo pat metu žvėriškai nužudė jo kaimyną Bronislavą Vonsevičių (Bronisław Wąsewicz), jo sutraiškyta kaukolė ir smegenys teškėjo ant netoliese augančių avižų” (88 psl.). S. Buchovski, matyt, norėjo emocionaliai paveikti skaitytojus, taip parodyti “tikrąją tiesą” apie lietuvius ir gal padaryti įtaką nuomonei apie juos ateityje. Tačiau kaip istorikas privalėjo (matyt, nenorėjo) stengtis apibūdinti šaltinius, iš kurių citatos paimtos. Tai 1919 metų rugsėjo Laikinosios piliečių tarybos (Tymczasowa Rada Obywatelska) iniciatyva iš lenkų gyventojų surinkti pasakojimai. Ši medžiaga vėliau buvo nusiųsta Lenkijos URM. Užsienio reikalų ministerija šiuos tariamai žiaurių nusikaltimų aprašymus platino tarptautinėje arenoje, norėdama sulaukti greitesnio ir palankesnio lenkams sprendimo, nustatant demarkacinę liniją. Tai leidžia abejoti, ar taip surinkti faktai galėjo būti nešališki, juolab kad jų negalima palyginti su kitais šaltiniais. Lygiai galima abejoti S. Buchovskio dažnai knygoje minimais faktais, kaip Lietuvos kariuomenė, besitraukdama į Lietuvą, plėšė ir terorizavo kaimų gyventojus. Vargu ar Lietuvos kariai ir vietos savanoriai galėjo plėšti Aradnykų, Žagarių, Dusnyčios ir kitus kaimus. Juk traukėsi per lietuvių, o ne lenkų gyvenamas vietoves!
1919 m. rugpjūčio 12 d. Suvalkuo-se įvyko beveik 100 lenkų atstovų suvažiavimas, kurio metu delegatai pareikalavo pasipriešinti lietuvių siekiams ir užimti visą Lietuvą su Kaunu. Tik taip, pasak suvažiavimo dalyvių, galima išspręsti sudėtingų lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių klausimą. Pagrindinį pranešimą skaitė ir suvažiavimo dalyvių nuotaikas atitinkamai veikė mums jau žinomas T. Katelbach. Tai buvo rengiamo “Seinų sukilimo”, kuris prasidėjo po 10 dienų, (politinė) pradžia. „Sukilimo“ metu vienam iš trijų dalinių vadovavo pats T. Katelbach, tuomet vartojęs slapyvardį Adam Aleksandrovič (Adam Alexandrowicz), – rašo S. Cenckievič. Manoma, kad T. Katelbach „sukilimo“ metu vengė vartoti savo tikrąją pavardę, kadangi tai jam, kaip aktyviam žvalgybos karininkui, galėjo pakenkti būsimuose darbuose. Tai pasiteisino. Vėliau jis aktyviai vykdė pavestas užduotis Vilniaus krašte ir Kaune.

Vokiečiams pasitraukus iš Suvalkų ir užėmus juos reguliario-sios lenkų armijos kariams, santarvininkams nustačius lenkams palankią demarkacinę liniją, “Ziemia Suwalska” neteko reikšmės ir netrukus nustojo ėjusi. Misija buvo atlikta, tačiau net praėjus 90 metų šiame leidinyje skelbta dažnai propagandinė informacija vis dar naudojama ir cituojama kaip nekelianti jokių abejonių.

“Išslaptintas sukilimas”

Daug kam kyla klausimas, kodėl 2009 m. rašant knygą apie “Seinų sukilimą” reikia pridėti pastabą – „išslaptintas sukilimas”. Iš tiesų ne iki galo dar atsakyta į visus klausimus, susijusius su šiuo „sukilimu“. Į juos neatsakė ir naujosios knygos autorius S. Buchovski. Besilankydamas Seinų ir Berznyko kapinėse daug kas svarsto, kodėl ant dalies antkapių yra įrašas “Nežinomas sukilėlis” arba (kaip Berznyke) kapai yra simboli-niai. Šį konfliktą laimėjo lenkai, tai kodėl nepasirūpino savo didvyrių atminimo tinkamu įamžinimu, nežino visų vietos sukilėlių pavardžių?

S. Buchovski į savo knygą įdeda žuvusių sukilėlių nuotrauką, tačiau neparašo jų pavardžių. Tai galbūt nepaneigia nuotraukos autentiškumo, tačiau kodėl atminimas nebuvo tinkamai išsaugotas? Viena iš priežasčių būtų ta, kad Seinijoje karinę ir leidybinę veiklą organizavo ir plėtojo iš esmės išorinės, ne vietos lenkų jėgos. Pati Suvalkijos užėmimo inicia-tyva ėjo daugiau iš Varšuvos negu iš vietos gyventojų.

S. Cenckievič savo straipsnyje pabrėžia, kad pokario istoriografijoje pasirodė neigiamų vertinimų, pabrėžiant visų pirma politines “sukilimo” pasekmes. Taip pat istorikas P. Losovski (P. Łossowski) atkreipia dėmesį, kad Seinuose surengtas „sukilimas“ sumaišė Pilsudskiui planus Kaune įvykdyti perversmą ir toliau spręsti Lietuvos priklausomybės klausimą. Cenckievič patvirtina tezę, jog “Seinų sukilimas” buvo inspiruotas ir atspindėjo tuometinę Varšuvos politiką Lietuvos atžvilgiu, balansuojančią (priklausomai nuo laikotarpio) tarp federalizmo ir inkor-poracijos. Pasak jo, Seinų užėmimas turėjo priversti lietuvius ieškoti sutarimo su lenkais minėtų koncepcijų ribose.

Tačiau negalima paneigti taip pat fakto, kad 1918 m. pabaigoje Sūduvos likimu susirūpino ne tik centrinės abiejų besikuriančių valstybių valdžios, bet ir vietos gyventojai. Ir vieni, ir kiti norėjo sau palankaus sprendimo. Todėl natūralu, kad aprašant “Seinų sukilimą” bandoma sau palankiame fone pristatyti įvykius ir sumenkinti priešininko įvaizdį. Tai bando daryti ir knygos autorius. Pateikdamas įvykių chronologiją akcentuoja sukilėlių didvyriškumą ir jam priešpriešina lietuvių niekšingus siekius. Autorius visų pirma remiasi „sukilimo“ organizatorių atsiminimais ir vertinimais, užmiršdamas, kad šitaip sunku išvengti šališkų išvadų. Antai daug kur cituojami „sukilimo“ vado A. Rudnickio pasakojimai apie įspūdingą pergalę (A. Rudnickio vykstant „sukilimui“ nebuvo Seinuose), paimtų belaisvių kiekį ir pan. Jo teigimu, “Seinų sukilime” dalyvavo apie 1000 sukilėlių ir jiems pavyko į nelaisvę paimti daugiau kaip 600 lietuvių karių (83 psl.). Iš tikro visame plote lietuvių karių nebuvo daugiau kaip 300. Taigi nelaisvėn pirmiausia paimti Seinų apylinkių lietuviai, “išvalyti” kaip Lenkijai nepatikimas “elementas”. Sukilėlių ir paimtų į nelaisvę Lietuvos karių kiekį vaizduoja ir kitos dienos įvykiai, kuomet naujai Lazdijuose suformuota tik 150 lietuvių karių kuopa po 2 valandų mūšio užėmė Seinus. Iš kalėjimo buvo paleisti belaisviai ir atgautas pagrobtas turtas. Rudnicki aiškino patyręs nesėkmę dėl keturių lietuvių kuopų ir vieno vokiečių dalinio akcijos. S. Buchovski knygoje nuolat pabrėžia bendrus lietuvių ir vokiečių karinius veiksmus Suvalkų krašte. Vadina tai “dviguba – lietuvių ir vokiečių – okupacija”. Iš tiesų vokiečių karinė vadovybė palaikydavo tai lenkų, tai lietuvių pusę. Juk Vilnių perdavė lenkams ir bolševikams, o Suvalkus – lietuviams. Tačiau vokiečių buvimas lietuvių gretose nėra paremtas faktais. Šie teiginiai kilo iš noro diskredituoti lietuvius. Iš tikrųjų Lietuvos krašto apsaugos ministerija buvo pasikvietusi tik keletą vokiečių instruktorių – kai kurių ginklų rūšių specialistų. Kovose jie nedalyvavo (B. Makauskas, Tarp dviejų pasaulinių karų, Suvalkų kraštas ir jo žmonės, V., 1996, p. 25).

S. Buchovski knygoje visiškai nutyli faktą, kad šiame krašte (taip pat Seinuose) gyveno lietuviai, kurie lygiai kaip lenkai siekė būti savo krašto šeimininkais, kūrė administraciją, organizavo miliciją ir krašto valdymą, žūdavo tarpusavio kovose. Buvo silpnesni ir pralaimėjo. Jie sulaukdavo represijų ir persekiojimų, vėliau kentė “pasienio režimą”. Paklusnumas naujai valdžiai ir tvarkai buvo išreikalautas specialiais įstatymais, “valant” kraštą nuo aktyvių lietuvių (ypač Seinų, Vižainio, Šipliškių apylinkėse). Lenkų administracijos nepakantumas stiprino antilenkiškas lietuvių nuotaikas. Ilgam nutrūko bet koks kultūrinis vietos lenkų ir lietuvių bendravimas.

S. Buchovski mini tik Seinų kunigų seminarijos uždarymą ir seminaristų deportavimą už demarkacinės linijos. Jis visiškai pateisina tokius veiksmus. Jam tai priešišką Lenkijai veiklą vykdžiusios institucijos uždarymas. Iš tiesų buvo uždaryta ne tik kunigų seminarija. Po 1919–1920 m. įvykių buvo sunaikintas visas lietuvių organizacinis ir kultūrinis gyvenimas. Uždarytos “Žiburio” gimnazijos (223 mokiniai), pradinė lietuvių mokykla (75 mokiniai). (Pirmoji lietuviška mokykla Seinuose po didelių pastangų įkurta tik 2005 m.!) Vien Seinuose uždarytos: “Žiburio” draugija (500 narių), “Pavasario” kuopa (215), Blaivybės draugija (300), Šv. Zitos draugija (93), Dailės draugija “Lyra” (30), Lietuvių katalikų moterų sąjunga (20), “Artojo” kooperatyvas (120). Tais pačiais metais uždarytos ir lietuvių pradžios mokyklos: Žagariuose, Radžiūčiuose, Lumbiuose, Bubeliuose, Skarkiškėse, Klevuose, Ramoniškėse, Dusnyčioje, Burbiškiuose, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Gai-niuose, Valinčiuose, Vaitakiemyje, S. Ramonuose, Graužuose. Represuoti atskiri asmenys, mokytojai, kunigai, buvę valdininkai, ypač Seinuose uždrausta gatvėse kalbėti lietuviškai (B. Makauskas, Tarp dviejų..., p. 27).

Skaitant S. Buchovskio knygą susidaro įspūdis, kad šiuo laikotarpiu labiausiai kentėjo lenkų tautybės asmenys, o pagrindinis konfliktas įvyko dėl Lietuvos kariuomenės įvykdytos agresijos, kurią rėmė vokiečių kariniai daliniai. Nutylimas faktas, kad tiek Seinuose, tiek apylinkėse natūraliai (be vokiečių pagalbos!) šimtmečiais formavosi šio krašto etninis veidas. Čia gyveno lenkai, lietuviai, žydai... Šiame krašte susikūrė stiprus lietuvių švietimo ir kultūros centras. Susikūrė ne tam, kad ateityje prijungtų šį kraštą prie atsikuriančios Lietuvos valstybės, bet kad toks buvo natūralus procesas.

Taigi nesunku suprasti, kodėl lietuvių ir lenkų santykiai Seinuose po 1920 m. buvo taip įtempti ir ligi šių dienų primenamos abipusės skriaudos. S. Buchovski knygos pradžioje išreiškė viltį, kad jo darbas pagilins žinias apie komplikuotus XX a. pradžios įvykius šiame krašte. Paskaičius knygą susidaro įspūdis, kad autoriaus pastangos nuėjo veltui. Pateikti vertinimai, išvados ir bendras nusiteikimas ne tik nepagilino žinių, bet eilinio skaitytojo galvoje dar labiau jas komplikavo. Neaiškios belieka tik Palenkės vaiva-dijos įstaigos, kuri šios knygos leidimą finansiškai parėmė, intencijos.

Petras MAKSIMAVIČIUS, "Aušra", 2009/12