Nykstanti siena

(Tęsinys)

Vis dėlto sulaukėme atoslūgio ir „perestroikos“ laikų, paskelbtų Michailo Gorbačiovo. Pasai važiuoti į Lietuvą (o gal ir į kitas šalis) buvo išduodami trejiems metams, ne taip, kaip buvo lig šiol – vienkartiniai. 1986 metais įvyko Aradnykų muitinės iškilmingas atidarymas, ir jau nereikėjo važiuoti į Lietuvą per Baltarusiją. Kitais metais vis dar su kvietimu pervažiavęs sieną Akmenių kaime pamačiau didžiulį naujai pastatytą muitinės pastatą, o iš Lenkijos pusės stovėjo tik laikinas, greitai pastatytas iš skardos. Prie sienos pradėta prekiauti maisto ir kitomis prekėmis – lietuviškomis ir rusiškomis. Eilės automobilių tęsėsi per keliolika kilometrų iš vienos ir kitos sienos pusės. Daug kas važiavo į Lietuvą apsipirkti – ten parduotuvės nebuvo taip ištuštėjusios kaip pas mus.

Gerai, jei kas važiavo pelno reikalais. Tam ir stovėti nebuvo gaila laiko. Bet kai mums su žmona reikėjo nuvežti dukrą į Lazdijų autobusų stotį, iš kur ji galėjo pasiekti Vilnių, kuriame studijavo, mažajame „Fiate“ teko prasėdėti visą naktį. Ir vis vien reikėjo prašyti arčiau sienos eilėje stovinčio vairuotojo, kad dukrą pervežtų per sieną ir pavėžėtų iki autobusų stoties. Kariškiai ir muitininkai gal specialiai taip lėtai dirbo. Ne kartą net norėjosi jiems padėti.

Kažkas iš toliau atvykęs užklausė, ar nebuvo nelegalaus sienos kirtimo atvejų, dėl ko taip stipriai saugoma siena. Buvo, ir pora kartų, kai dar nelengva buvę pereiti sieną. Buvo, bet dažniausiai tai įvykdavo žmogui padidinus stipriųjų gėrimų kiekį arba tiesiog paklydus. Štai Bolekas Č. eidamas naktį atsitrenkė į tarybinio kareivio postą. Tas jį čiupo ir perdavė į Lazdijų areštinę, kur netgi gerai buvo maitinamas. Kartu buvo tardomas, ar nepriklauso „Solidarumui“. Ir kai gautas iš Seinų valdžios atsakymas, jog ne, jis buvo paleistas namo. H. P. perėjo naktį sieną irgi išgėręs. Kišenėje turėjo įsidėjęs šovinių. Kareivis, iškratęs kišenes, klausia: „Patronu miejiete, a gdie vintovka?“ Tikriausiai jiems reikėjo sumokėti tam tikrą sumą pinigų (jau grąžinus juos į Lenkiją).

Nelegaliai pervažiuoti sieną man irgi pasitaikė, kai aštuntajame dešimtmetyje po šventinių atostogų Galadusio ežero krantu važeliu su pakinkytu vienu arkliu vežiau seserį Teresę į Punsko gimnaziją. Buvo miglotas sekmadienio rytas, tad aš net nepastebėjau, kaip arklys, užuot laikęsis ežero vakarų kranto, pasuko už salos, esančios jau Lietuvos pusėje. Staiga iš rūko išniro keli meškeriotojai. Vienas šaukia: „Kuda jiedioš?“ Aš pagalvojau, kad jis pokštauja. Sakau: „Damoi“. Bet dar arčiau privažiavęs pastebėjau ant žieminės kepurės spindinčią raudoną žvaigždutę. Tada supratau, jog tai rusų kareiviai. Arklį pasukau į kairę, arčiau ežero kranto. Jie matė, kad aš paklydęs, tad daugiau man nieko nesakė. Be to, jiems turbūt labiau rūpėjo poledinė žūklė.

1990 m. kovo 11 d. naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS. Norėdama sustabdyti visišką parduotuvių ištuštėjimą ir nors kiek parinkti pinigų valstybės bankui, Lietuvos vyriausybė įvedė vadinamąjį „Sąjūdžio“ tikrinimo punktą, nepriklausomą nuo sąjunginio. Tai dar labiau sutrukdė spartesnį sienos perėjimą. Taip tęsėsi iki 1991 m. rudens, kai buvo Maskvoje sutramdytas priešdemokratinis pučas ir pirmas Rusijos prezidentas Jelcinas pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Nepriklausomos Lietuvos sienų saugojimas pavestas patiems lietuviams, nors Rusijos kariuomenė iš Lietuvos išvyko net po 2 metų. Eilės laukiančiųjų prie sienos lyg ir sumažėjo. Dabar daug priklausė nuo to, kokia muitininkų pamaina ir ko jie ieško. O nelegaliai per sieną vežamų prekių buvo ir bus, nebent kaimyninės valstybės įvestų vienodą kainą.

2007 metų gegužės 1 d. Lietuvai ir Lenkijai įsiliejus į Šengeno erdvę, buvo panaikintas keliaujančiųjų per sieną tikrinimas. Netikrina nei kariškiai, nei muitinė. Tik retkarčiais patikrinama jau pervažiavus sieną arba prieš sieną važiuojant į Lietuvą. Kad galima taip laisvai kirsti sieną, mes buvom girdėję tik iš keliaujančiųjų per Vakarų Europos šalis. Tai tikras stebuklas – toks laisvas sienos perėjimas, – tvirtina Vytas Vilkelis, gyvenantis prie pat valstybinės sienos.

(Pabaiga)

Petras Dapkevičius

Žagariai