Apie Žolines

 

„Vainikų seniau nenešdavo į bažnyčią, – pasakoja Kastulė Žukauskienė. – Pokariu į Žolinių mišias nešdavom gėlių ir javų puokšteles šventinti. Paskui išdžiovini parnešus namo ir uždėjus už paveikslo. Jei kyla audra, tai tikėjom, kad ji saugo nuo žaibo ar griausmo. Jei kas numiršta, tai puokštė buvo dedama į karstą. O jei ne, tai sudeginama. Kitais metais nauja puokštė nešama šventinti.

Anksčiau žmonės dažniausiai nešdavo šventinti gražias rugių varpas. Vainikus pirmiau pindavo, kai kas jaunas miršta. Dažniausiai pindavo iš eglės šakelių, iš ąžuolo lapų ar žiemės (vadinamojo berlyno). Karstą nešdavo jauni vaikinai, ant peties užsidėję austus rankšluosčius, o vainiku apjuosę karstą ir paskui jį į kapines einančius mirusiojo artimuosius. Iš namų lydint iki bažnyčios vainiku apjuosiamas buvo karstas vežime. Prisimenu: kai kunigą Žievį laidojo, tai irgi padarė jaunimas ilgą vainiką ir nešė aplink karstą. Lydėdavo ir jaunuoliai ant žirgų, persijuosę rankšluosčiais.

O Žolinių vainikus „atnešė“ ar kun. Dzermeika, ar kas kitas, bet tai gražus paprotys. Pasigroži ir tie, kurie daro, ir tie, kurie žiūri. Aš vis ateinu ir stebiu jaunimą, kuris dirba prie Žolinių vainikų „Lietuvių namuose“ (jau keletą metų). Juos stebi, pagiria ir užėję turistai“. Ponia Kastulė nuperka ledų ar saldainiais pavaišina. Vaikai ir jaunimas su entuziazmu dirba. Lai ir toliau jie būna kūrybingi. Lai jų gyvenimas būna lengvesnis.

Nuo pirmųjų krikščionybės metų pradėjus švęsti Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę, jai pritaikyta nemažai senųjų Žolinių papročių. Seniausiais laikais Žolinės buvo susijusios su svarbiausių lauko darbų baigimu, vasaros ir rudens sandūra. Tai pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimo ir pašventinimo, o kartu ir atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis šventė. Senovės baltai Žolines skyrė apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai. Priėmus krikščionybę, šios deivės gimdytojos vieton stojo Motina – Mergelė Marija. Senovės Latvijoje ši Marijos diena buvo vadinama Didžiosios Maros, arba Motinos, diena (plg. Mara, Morė, Marė, Marija). Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių.

Žolinės – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė – tai pati seniausia ir garbingiausia Marijos šventė. Per iškilmingas šv. Mišias šventinami žolynai, gėlės. Pasakojama, kad apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno, tik gėles. Į bažnyčią nešami šventinti žolynai, javai, daržovės, vaisiai. Tikima, kad pašventinti žolynai saugo namus nuo žaibo, gyvulius – nuo ligų. Daug kur per Žolinių atlaidus po iškilmingų šv. Mišių buvo rengiami folkloro koncertai, liaudiški vaidinimai, vyko giminių susitikimai, mirusių giminaičių paminėjimai.

Pašventinti žolynai, daržovės turėjo magiškos galios. Parsineštų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, duodavo jų gyvuliams. Šventintų grūdų įberdavo į aruodus, sėtuvę, pradėdami sėją. Sudžiovintus žolynus laikydavo už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatą. Pašventintų piktžolių pasodindavo į daržą – tai padėdavo išnaikinti kitas piktžoles.

Iš senovės atėjo paprotys per Žolines giminėms susitikti, paviešėti. Netgi buvo posakis: „Kas neateina per Žolines, tas bus neturtingas“. Buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aukojami grūdai ir duona. Tokie giminių susirinkimai, matyt, bus susiję su XVI a. M. Strijkovskio minima Dagos švente, kai rudenį, nuėmus javus, rengiamos keleto kaimų bendros vaišės. Vaišėms reikalinga duona taip pat išsikepama rituališkai: tešlos paplotėliai iš naujojo derliaus svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepa.

Lietuvoje Žolinės prieš trejus metus Seimo nutarimu įteisintos kaip valstybės šventė. Bažnyčiose, kurios turi Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų titulą, vyksta dideli atlaidai. Garsiausi iš jų – Pivašiūnų ir Krekenavos, taip pat Merkinės, Sintautų, Leipalingio, Veliuonos, Gelgaudiškio ir kt. O mūsų krašte didžiausi atlaidai ir šventė vyksta Punske.

 

Naudotasi P. Dundulienės knyga „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai ir apeigos“ (Vilnius, 1991).

 

www.punskas.pl (ep)