Derlinių vainikai

Yra mūsų krašte senas paprotys, kad žmonės, eidami į bažnyčią, nešasi gėlių puokštes, tik jau primirštama, jog jų paskirtis antropologinė. Dar neseniai tikėta, ir dar tikima, kad šventinti Žolinių žolynai apgina nuo griausmų. Žmonės vieną dalį šventintų žolynų palikdavo ant gyvenamo namo aukšto, kitą užkišdavo už šventųjų paveikslų pirkioje arba padėdavo ant palangės. Žolynus laikydavo iki kitų metų Žolinių, po kurių, kaip sakramentaliją, sudegindavo.

Žolinių žolynai sietini ir su mūsų krašto laidojimo papročiais. Dar ir dabar taikosi, kad  jie dedami į karstą (į pagalvę ar greta jos) arba metami į duobę. Dar daug kas prisimena, kad per Žolines šventintos gėlės buvo dedamos į maldaknyges. Katalikų Bažnyčia yra nusistačiusi prieš su žolynais susijusius prietarus ir magiją. Ji laimina žolynus ir altorėlius kaip žmonių darbo vaisių, bet nesuteikia jiems tokios reikšmės, kuri yra išlikusi vyresnės kartos žmonių sąmonėje.

Vainikų pynėjai žino, kad ne taip lengva suburti talką vainikui pinti, sugalvoti jo formą ir turinį, kad jis nebūtų panašus į kitų kaimų ar praėjusių metų vainikus.

Šiais metais Žolinių vainikus nupynė Vaitakiemio, Kampuočių, Agurkių, Burokų, Vidugirių, Klevų, Ožkinių kaimai. Žolinių procesijoje kaip ir kasmet matėme Punsko ir Seinų gyventojų, šio krašto studentų, „Viltelės“ klubo, „Gimtinės“, Lenkijos lietuvių etninės draugijos bei Lietuvos gyventojų vainikus. (Tebūna man atleista, jei ko nepaminėjau.)

Kaip tikina Kampuočių gyventoja mokytoja Birutė Grigutienė, jų kaime nuo kelerių metų vainikus pina 4-5 marčios. Šiemet jie, kaip ir daugelis kitų kaimų, savo vainiku pagerbė Lietuvos vardo tūkstantmetį.

Lietuvos vardo tūkstantmečiui savo vainiką skyrė ir Agurkių kaimas. Jis jau daugelį metų pina Žolinių vainikus. Šio kaimo atstovė Virginija Pajaujytė pasakoja, kad jaunimas labai mielai susiburia į talką, bet šiek tiek yra neramu dėl ateities, nes kaime jaunimo mažėja. Jie šiais metais nupynė Lietuvos tūkstantmečio ženkliuką (Vytį žaliame fone).

Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija kaip ir pernai nupynė kelis vainikus. Šios draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė tikina, kad altorėlius mūsų parapijoje pradėta pinti nuo 1967 metų tuometinio Punsko klebono Igno Dzermeikos iniciatyva. „Gerai, kad išliko vainikų pynimo talka, – sako ji, – kad gyva pagarba rugiui, o kartu ir duonai, kad žmonės pina altorėlius ir neša juos į bažnyčią“.

Žolinių šventėje susipina ikikrikščioniškoji ir krikščioniškoji tradicijos. Žolinių žolynai krikščioniškojoje tradicijoje yra siejami su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimu, kai, pasak padavimo, tuščiame Marijos karste buvo rastos gėlės.

 www.punskas.pl (sb)