„Jotvingio rauda“

„Jotvingio rauda“ – tai istorija apie Krėsmenos (dabar Šiurpilio piliakalnis) – centrinio jotvingių valsčiaus židinio išnykimą. Ši pilis 1283 m. aštuonis mėnesius atlaikė kryžiuočių apgultį ir buvo paimta ne kariaujant, bet dėl kelių jotvingių išdavystės. Taip užrašė kronikininkas.

        O buvo taip...

        Sėlmantas – jaunas vytis, Elniavos konagis, grįžta iš karo lauko. Jį su džiaugsmu pasitinka Krėsmenos konagis – Komantas.

        Sėlmantą sužavi graži, skaisti mergina – Jostautė, kuri paduoda jam ąsotį vandens. Jiedu viens kitą pamilsta.

Vaidila, numatydamas kraupią ateitį, ragina visus vienytis. Komantas šaukia tarybą, kurios metu jis išrenkamas vyriausiuoju jotvingių vadu.

        Staiga šaukliai praneša apie kryžiuočių užpuolimą. Vyrai išeina ginti savo žemių. Prieš išsiskirdami Jostautė ir Sėlmantas, Vaidilos akivaizdoje, pažada viens kitam amžiną meilę.

        Jostautė, likusi viena, ilgisi mylimojo, nujaučia nelaimę, prašo Vaidilos patarimo ir užuojautos.

        Vaidila savo vizijose pamato žuvusius karius ir paimtą į nelaisvę Sėlmantą.

        Amžinos meilės pažadais suviliotas, kovodamas prieš krikščionių tikėjimą, Sėlmantas galiausiai palūžta ir pereina į kryžiuočių pusę.

        Jostautė, pamačiusi artėjantį priešą, pasiryžta su likusiais kaimo gyventojais kovoti už savo tautą su galingu Kryžiuočių ordinu.

Virginija Valenskaitė