MALDININKAI IR MUSĖ
Paminklas Vytautui Didžiajam Perlojoje
Maldininkai iš Lenkijos, gal trys, keturi šimtai sielų irgi kūnų, šeštadienį vėl perėjo per Merkinę jauni ar seni, dar pilni neišsipildžiusių aistrų ar jau susitaikę su viskuo, lydimi policijos, neskubėdami žingsniavo į Vilnių, apsistojo nakvoti, kaip ir kasmet, Merkinės internatinės mokyklos stadione, po atviru dangumi. Pasitaikė giedra naktis, į akis žiūrėjo žvaigždės, nuo tvenkinio atskridę zyzė gyliai, akliai, uodai gal viens kits maldininkas pagalvojo, jog tie gyviai, patys to nežinodami, irgi meldžiasi, maldininkų kraujo ir meilės trokšta jie... Nežinau, ar bepasimeldė lenkų maldininkai už tolimus savo ir merkiniškių protėvius, už jų susitaikymą amžinybėje, po tarpusavio kovų... Juk ir Merkinėje buvo susikryžiavę lietuvių ir lenkų kalavijai. Vytauto kariuomenė paėmė Merkinės pilį, kurioj buvo Jogailos įgula...
Perlojos bažnyčia
Bet Merkinės istorijoj turim ir vienijančių dvi tautas puslapių: šiame andai reikšmingame mieste Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis, kilęs iš Švedijos Vladislovas Vaza išsislapstė nuo maro, atvykdavo pamedžioti Merkinės giriose, nusiraminti, kad nepavyko jaunystėj užimti Maskvos, o 1648 m. pasiligojęs valdovas Merkinėj praleido paskutinę gyvenimo naktį, prieš mirtį paprašė išnešti į miesto aikštę, kad žmonės pamatytų, kaip numirs jų karalius... Beje: rugpjūčio 15 ir 16 dienomis, švenčiant Merkinės vardo paminėjimo 650-metį, ketinama pašventinti tris naujus koplytstulpius, taip pat numatyta atidengti memorialinę lentą ant tų pačių karališkų nakvynės namų sienos, kurie per stebuklą išliko... Neseniai posėdžiavo jubiliejinė komisija. Memorialinės lentos sumanytojas fotomenininkas Algimantas Černiauskas siūlė taupant pinigus tekstą iškalti tik lietuvių ir anglų kalbom. Taip, pasak jo, visoj Europoj daroma, be to, lenkai netoleruoja lietuviškų pavadinimų rašymo lietuviškose Lenkijos žemėse... Tačiau naujasis merkiniškis, Kovo 11-osios akto signataras Aleksandras Abišala pasiūlė mums pakilti aukščiau jų, iškalti apačioj ar šalia tekstą ir lenkiškai.
Atrodo, ne per daug gilinosi į mūsų miestelio istoriją maldininkai, gal po atviru dangum viens kits ir sapnavo kryžiuočių laikus, o susapnavę iš viso kelis tūkstančius pranašingų ar dar nepavykusių ir nešventų sapnų, maldininkai vėl patraukė Aušros vartų link, į Vilnių, paimti amžinojo mūsų miesto, maldomis, ne ginklu... Mūsų reiškia daugelio tautų, nes Vilnius vien lietuviams priklausė gal iki karaliaus Mindaugo, vėliau buvo pakviesti krikštytojai iš Vakarų, paskui Gediminas apgyvendino amatininkus iš labiau išsivysčiusių šalių, apsistojo ir rusų stačiatikiai, vėliau Vytautas Didysis įkurdino totorius, dar vėliau atėjo žydai, o lietuvių bajorai, kad juos kur, sulenkėjo.
Merkinės vaizdai
Kažkuris Vakarų istorikas praėjusiojo amžiaus tarpukariu parašė, kad lietuviai su lenkais Vilniuje draugiškai sugyvena net ir tuomet, kai kariauja tarp savęs... Yra truputis tiesos, bet okupuotuose kaimuose taip nebuvo... Gražūs lenkų maldininkų pasisveikinimai tolerantiškoje Merkinėje, šiltos merkiniškių šypsenos, tačiau tokios abipusės šilumos, berods, tebestinga Punske, Seinuose, Suvalkuose, žemėse, kurios etniškai priklausė Lietuvai, o lenkų buvo tiesiog užgrobtos ginklu nelygiuose mūšiuose... Nors dabar esam sąjungininkai, tačiau be kompleksų iš abiejų pusių susikalba gal tik menininkai ir verslininkai, o politiniuose ir bendruose santykiuose pasitikėjimo tebetrūksta, tebeveikia abipusis kompleksas, kad, esą, lenkų kalba yra bajorų, o lietuvių valstiečių... Nė Vytautas Didysis neturėjo laiko gimtajai kalbai. Kaip rašė amžiną atilsį religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, jeigu Vytautas 1399 m. būtų laimėjęs Vorkslos mūšį prieš Aukso ordą, tai būtų pasivadinęs ir totorių didžiuoju chanu, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų nusidriekusi į Rytus, gal iki pat dabartinio Vladivostoko, bet kažin ar lietuvių šiandien bebūtų daugiau... Net ir po pergalės Žalgirio mūšyje, kuriai kitąmet sukaks 600 metų, nesusirūpinta lietuviškos raštijos sukūrimu ir gimtosios kalbos suvalstybinimu... Ir štai mūsų gal jau nėra trijų milijonų, o lenkų keliolika kartų daugiau.
Merkinė
Kai rašau šias eilutes, tie maldininkai jau ties Perloja, nežinau, ar besustos prie paminklo Vytautui Didžiajam, juk ši vietovė lenkams nėra istoriškai maloni. Pasak naujų laikų legendos, sovietmečiu Perlojoje svečiai iš tuometinės Lenkijos Liaudies Respublikos paklausė vietinių, kodėl Vytautas Didysis, t. y. paminklas, žiūri būtent į tą, o ne į kitą pusę, o kažkoks tvirtas perlojiškis ir atsakė: jis taip stovės ir žiūrės, kol bus gyvas nors vienas... Tačiau tikri maldininkai turi pakilti aukščiau istorijos. Pasak perlojiškio, ankstesniais metais, o kasmet eina dalis tų pačių, sustodavo Perlojoj, užsukdavo į bažnyčią, pasklisdavo po sodybas ir prie Merkio, dalindavo Perlojos vaikučiams saldainiukus ir blizgučius... Bet pernai Perlojos klebonas, nebūtų jis Ąžuolas, neįleido tų lenkų maldininkų į bažnyčią, sakė, stogas remontuojamas, tai anie gal ir pyktelėjo... Et, reiktų, kad santykiai stipriai pasikeistų į gera, nes maldininkams traukiant į amžinąjį Vilnių jau darosi neaišku, kiek liko to amžinumo. Visai žmonijai ir civilizacijai.
Naujausi moksliniai tyrimai parodė, kad Arkties ledynai tirpsta daug greičiau, nei manyta, jau po 30 metų gali ištirpti visiškai ir... Tačiau kai kurie mokslininkai mano, jog pasauliui atšylant, Europoje gali nutikti atvirkščiai: jeigu dėl pakilusio vandenyno sustos šiltoji Golfo srovė, tai Europoj prasidės naujasis ledynmetis... Net neaišku: ar iškepti, ar užšalti geriau?.. Tuo pat metu bręsta demografinė krizė: auksinis žmonių milijardas Europoje ir JAV sensta bei išmiršta, o Kinijoj, Indijoj ir islamo šalyse gyventojai tebesidaugina, ir jų vaikai, aišku, panorės į turtingąją ir erdvesniąją šiaurę... Ir tuo pat metu senka gamtos ištekliai, dėl ko aštrės konfliktai, o JAV, spėjama, netolimoj ateity praras pasaulio lyderės poziciją, ir krizių draskomas pasaulis gal liks be tvarkdario.
Merkinės piliaklanis
Na, tikėkimės, tie maldininkai, priėję Aušros vartus, taip kokybiškai pasimels, kaip kad Jogaila meldėsi per Žalgirio mūšį, ir viskas susitvarkys. O jeigu ne? Ar neprisireiks mums naujojo Vytauto Didžiojo, o lenkams gal naujojo Jogailos? Ir naują uniją gal teks pasirašyti kaimynai juk esam tarp kaimynų, o to mūsų amžinumo kartais kaip saulės virš galvų, o sykiais kaip šampano taurėj ar muselių prie veido.
Tokį vedamąjį parašiau Varėnos raj. Giružio laikraščiui ir gavau pyktelėjusios redaktorės atsakymą: nereikia man tų maldininkų, nes stipriai rėkaudami vakare atėjo nakvoti į Varėnos mokyklos stadioną, o ryte vėl su didžiausiais triukšmais išėjo...
Na, pagalvoju, ar aš, ar triukšmingieji maldininkai iš Lenkijos kalti, kad pirmąsyk redaktorė nurašys į kūrybinius nuostolius mano vedamąjį... Bet, pakentėjusi, išspausdino, tik ant maldininkų, nakvojusių Varėnoj, pyksta ne ji viena tie ankstų rytą labai triukšmavo ir kliudė prie stadiono gyvenantiems religingiems varėniškiams sukalbėti rytmetines maldas.
STASYS STACEVIČIUS (www.punskas.pl)