Choras Dzūkija vienas kūnas, o ne žvaigždžių paradas
Punsko LKN Dzūkijos choras tai garbės nusipelnęs kolektyvas, prieš kelerius metus atšventęs savo 50-ąjį jubiliejų. Manau, verta toliau jį puoselėti, pamažu atjauninti, kalbinti gražių balsų (o jų Punsko krašte netrūksta) savininkus prisijungti. Dažnas dalyvis atėjo čia pakalbintas kitų ir pasiliko, nes chorinis dainavimas nors mūsų visuomenėje, deja, nelabai populiarus yra įdomus ir patrauklus. Beje, visai kitaip dainuojama pokyliuose, suėjimuose, o kitaip atliekamos chorinės dainos, čia reikia ir į popierius žvilgtelėti, ir kaimyno pasiklausyti, ir atitinkamai balsą palavinti.
Man dalyvauti chore pasiūlė Asta. Nors anksčiau teko dalyvauti mokyklos chore, Ulbuonėlėse ir V. Pečiulio vadovaujamoje Dzūkijoje, kažkaip neskubėjau niekur rašytis. Na, bet jei pati direktorė siūlo...
Pradžia buvo ne itin įdomi. Pasirodė vadovas reiklus, o aš atėjau savo noru, atsipalaiduoti nuo darbų ir pareigų, ne kokiai rikiuotei. Bet ką darysi dainuoti patiko, o vadovo (pagaliau ko kito?) reikia klausyti. Ir taip bemaž kiekvieno trečiadienio vakarą einu su kitais į repeticiją. Stengiuos jų nepraleisti, mat gerbiu savo ir kitų laiką: kuo daugiau kartu dirbsim, tuo bus geresnis ir greitesnis efektas.
Kartais išgirstu nuomonių, atseit už mūsų gerklių plėšymą nieks nieko nesumoka, todėl ir nėra ko persistengti. Beje nieks neliepia ir neverčia plėšytis. Visiems, kurie lanko chorą, pirmiausiai turėtų rūpėti kuo geriau pasirodyti scenoje. Tačiau ir šiuo klausimu yra įvairių nuomonių: vieniems koncertų ir išvykų per mažai, kiti beveik niekur nosies nekištų. Sunku tai suderinti juk kiekvienas mūsų turi pareigų, kai kurie mažus vaikus. Tačiau jei dalyvauju prisitaikau. Mes tam ir repetuojam, kad kam nors savo sugebėjimus parodytume.
Mūsų visuomenė geidžia aukšto lygio choro, kitokio repertuaro ir t. t. Yra Punsko krašte žmonių su nuostabiais balsais, tačiau dėl įvairių priežasčių jie chore nedalyvauja, atseit nepatinka komanda, vadovas, repeticijų grafikas, saviveikla ir kt. O iš tikrųjų viskas priklauso nuo to, kokią atmosferą patys susikuriame. Šiuo metu su šiais choro dalyviais man dirbti sekasi visai gerai, nors tikriausiai dar galėtumėme daug kur pasistengti.
Ypatinga buvo viena mūsų šių metų bendra išvyka. Manau, ne tik man ji liks ilgai atminty. Nors iš pradžių nebuvome patenkinti, kad dėl trijų dainų važiuojame apie 200 km į mažą, neįspūdingą miestelį, bet vėliau, po smagios vakaronės su Lenkijos baltarusiais, mūsų choras labai integravosi. Bandėme rasti bendrą kalbą ir mintis. Ypač įsimintini vadovo V. Simanausko žodžiai, kad chorui nereikia vienos ar kelių žvaigždžių. Jis turi būti vienas kūnas, dainuojantis vienu (nors iš tikrųjų bent keturiais) balsu.
Manau, nenusidėsiu LKN direktorei Astai, jei dabar pakviesiu į Dzūkijos chorą visus tuos, kurie moka ir nori ne tik dainuoti, bet ir darniai sugyventi choro bendruomenėje.
www.punskas.pl (Božena Bobinienė)