Amžių sutartinėje 2009
Punsko LKN Dzūkijos chorą lankau vos dvejus metus, tad turėjau daug laimės ir garbės dalyvauti Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje Amžių sutartinė 2009. Mūsų choras iš Punsko į Dainų šventę vyko paskutinis (Jotvos ir Vyčių šokėjai, kapela Klumpė, etnografiniai ansambliai Gimtinė, Alna ir Šalcinukas bei Punsko LKN klojimo teatras jau buvo išvykę anksčiau).
Sekmadienio (2009-07-05) rytą patraukėm Vilniaus link. Suspėjome pasidėti krepšius vieno motelio pelėsiais ir kerpėm apaugusiuose kambariuose (pasirodo, čia gyvenimo sąlygos nebuvo dar pačios blogiausios), persirengėme autobuse tautiniais drabužiais ir nuskubėjom į Vilniaus katedrą, mat turėjom kartu su Toronto Gintarėliais dalyvauti šv. Mišiose. (Pakeliui savo tautiniais drabužiais patraukėme turistų ir atvykėlių iš Pietų Amerikos dėmesį buvome kviečiami su jais fotografuotis, lyg būtume kokie ypatingi objektai.)
Dėl organizacinių nesklandumų sugiedojome tik dvi giesmes ir įsiterpdavome, kur mokėjom, į Mišių giedojimą. Tačiau nulipę nuo vargonų susitikome nemažai pažįstamų, kurie tvirtino, kad mūsų bendras giedojimas skambėjo itin tvarkingai.
Po šv. Mišių vėl tekini nubėgome autobuso link, persirengėm ir pasileidome į Vingio parką. Čia, suvalgę organizatorių skirtus pietus, turėjome nemažai laiko pasėdėti ir panuobodžiauti kavinėje, nes kurgi kitur?
18.00 val. (Lietuvos laiku) įvyko bendra chorų Dainų dienos finalo repeticija. Mes stovėjome estrados pirmoje eilėje, šalia orkestro. Pasitvirtino ankstesnių dainų švenčių dalyvių komentarai, atseit nemaža dainininkų dalis estradoje elgiasi netinkamai, yra nedrausmingi, neišmokę savo partijų. Mes, kaip paskutinės IV kategorijos (ar D grupės) choras visai šitoj minioj nesijautėme paskutiniai... Iš tikrųjų visa tai, kas vyko už mūsų estradoje, galima komentuoti įvairiai.
Dainuodami generalinėje repeticijoje, pastebėjom, kad, pvz., Amerikos lietuviai nekalba tarpusavy lietuviškai, o angliškai. Stebėjomės, kad jie išvis dar lietuviškai dainuoja. Ar ten lietuvybė pamažu netampa kuo nors tokiu kaip mes anksčiau prie Katedros, kai mus iš visų pusių fotografavo, nes atrodėme kitaip negu visi, t. y. buvome apsivilkę tautiniais drabužiais? Įdomiau? Egzotiškai? Ar kaip?
Iš repeticijos turėjome bemaž bėgti, nes norėjome suspėti atsiimti vakarienę, o paskui greitai vykti į Šokių šventę Žalgirio stadione. Šiam renginiui stebėti turėjome nelabai vykusias vietas: pirmoje eilėje sunku įžvelgti šokėjų raštais išmargintą aikštę ir pajusti 8 tūkstančių dalyvių galią. Tačiau mes to nepaisėme. Svarbiausia pastebėjome saviškius, skandavome Punskas!, kartu su visa publika kėlėm bangas, žavėjomės nuostabiais šokėjų drabužiais ir choreografija. Ir jautėme, kad vyksta kažkas ypatingo. Nepatiko tik tai, kad himną, kurį turėjome giedoti su viso pasaulio lietuviais nustatytu laiku (pačioje Šokių šventės pradžioje), buvome priversti atkartoti paskui fonogramą.
Vėlai grįžę į mūsų motelį, gana anksti kėlėm (todėl patogumų per daug nepajutome). Suvalgę pusryčius (t. y. atšildytą vakarienę), išvykome į Vilniaus senamiestį. Suspėjome pasistiprinti, nusipirkti suvenyrų. Ir vėl autobuse persirengėm tautiniais drabužiais. Mat atėjo laikas ruoštis eitynėms nuo Katedros aikštės į Vingio parką.
Mums buvo liepta susirinkti savo vietoje 13.30 val. Dėl galingos žmonių minios mes, Punskas, buvome toli už aikštės, berods 78 ar 76-ieji. Laukėme per 2 valandas, kol pagaliau pajudėjom, vedami Punsko valsčiaus valdžios: Dzūkija, Jotva, Vyčiai ir klojimo teatras. Žygiuoti pradėjome su daina, tik netrukus, po kelių žingsnių, ėmė lyti. Neliko nieko kito, kaip išsitraukti lietpalčius ir skėčius. Tačiau daina netilo ir gera nuotaika neblėso. Ypač kai mus pasitiko vilniečių, pažįstamų ir visai svetimų žmonių, atvykusių ir iš svetur, minia, skanduojanti Punskas!, Valio Punskui!, mojuojanti mums rankomis, sveikinanti.
Pastebėjau, kad lietuviai, atvykę iš JAV, Kanados ar kitų turtingesnių valstybių, didžiavosi, nešdami tų šalių vėliavas. Kiekviename žingsny manifestavo, iš kur jie atvykę. Mūsų atveju buvo kitaip. Punskiečiai mieliausiai būtų visai Lenkijos vėliavos nenešę, deja reikėjo išsiskirti ir nešti šalies, kurioje gyvename, vėliavą. Ją nešė jauniausias mūsų dalyvis. Sunerimdavome, kai retkarčiais išgirsdavome iš mus pasitinkančios minios: Lenkija! ar Polska!. Ne, to mes, Punsko ir Seinų krašto lietuviai, nelaukėm...
Sušlapę, permirkę pasiekėme Vingio parką. Prasidėjus Dainų šventei, pragiedrėjo. Netrukus, po Lietuvos chorų ir orkestrų pasirodymo, prie jų prisijungė ir mūsų užsienio lietuvių (vis girdėjosi: išeivių, emigrantų, tremtinių, prie kurių mes, Lenkijos pasienio žmonės, niekaip nepritapome) būrys. Prie estrados labai sunku buvo patekti: jokios darnos, bėgome kaip paleistos avys, kad tik užimtume gerą vietą, kurios iš tikrųjų jau lyg ir nebuvo. Nors kai kurie Lietuvos choristai nepalankiai žiūrėjo į mūsų brovimąsi į pirmą eilę (kitaip būtume nematę dirigento ir patys savęs negirdėję), mums pavyko. Ir dėl to išgyvenome labai gražų šventės finalą. Jutome, kad išties dalyvaujame tame ypatingame įvykyje. Stengėmės susikaupti ir kuo geriau, tiksliau atlikti visus kūrinius.
Dabar galiu pasakyti, jog buvo verta: paaukoti trečiadienių vakarus repeticijoms, važiuoti tiek kelio mokykliniu oranžiniu autobusu (kiti tokių linksmų autobusų neturėjo!), apsigyventi remontuojamame motelyje, iškęsti eisenos nepatogumus (sušlapom ir išsitepėm purvu), stumdymąsi prie estrados, kad pagaliau finalinėje Dainų šventės dalyje kartu su 11 tūkstančių balsų dainuotume lietuviams brangias ir žinomas dainas, kaip antai: Kur bėga Šešupė (dirigavo A. Vildžiūnas), Tėvyne dainų ir artojų (dirigavo L. Januškienė), Kur giria žaliuoja (dirigavo A. Petrauskas); kad diriguojant L. Abariui sugiedotume Lietuva brangi, o V. Miškiniui Dieve, laimink Lietuvą. Tik tada visas Vingio parkas atgijo ir kartu su mumis sustojęs dainavo, lingavo, plojo... Nors visokių komentarų susilaukė M. Mikutavičiaus finalinės dainos Pasveikinkim vieni kitus solistų atliekamos partijos, tačiau mes visi, stovintys estradoje, savo sudainavom galingai. Pats M. Mikutavičius atrodė pasimetęs tam gaudesy. Ir tada su mumis dainavo visa minia parke. Tai ypatingas išgyvenimas, kai matai, kad dainuoji ne tik todėl, kad dainuoti reikia, bet kad kiti labai nori tos dainos klausytis, kad ją jaučia, prisijungia ir dainuoja kartu. Niekada anksčiau to patirti neteko.
Manau, ne tik aš, bet visi Dzūkijos dalyviai esam dėkingi ypač mūsų vadovui V. Simanauskui, kad galėjome ir sugebėjome dalyvauti šioje galbūt svarbiausioje šventėje. Ačiū ir LKN direktorei Astai, kuri visuomet mus remia ir labai nori, kad Dzūkija dar ilgai gyvuotų.
www.punskas.pl (Božena Bobinienė)
P.S. Dzūkijos choro dalyvių vardu noriu padėkoti ir Jūratei Kardauskienei, kuriai buvo skirta būti mūsų išvykos globėja (mat važiavome patys, be savo vadovo).