Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo projektas

Pas­ta­ra­ja­me LR Sei­mo ir PLB ko­mi­si­jos po­sė­dy­je 2009-04-21 tarp ki­tų pro­ble­mi­nių klau­si­mų daug lai­ko – vi­sas pus­die­nis – vėl bu­vo skir­tas dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės pro­ble­mai. Pra­ne­ši­mus skai­tė LR Pre­zi­den­to pa­ta­rė­ja tei­sės klau­si­mais Auš­ra Rau­lič­ky­tė, tei­sės spe­cia­lis­tai dr. Dai­nius Ža­li­mas ir Vy­tau­tas Sin­ke­vi­čius, Ka­na­dos ir Len­ki­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nių pir­mi­nin­kės pa­pa­sa­ko­jo apie dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės sam­pra­tą sa­vo gy­ve­na­muo­se kraš­tuo­se. Siū­lo­me tris pra­ne­ši­mus iš šio po­sė­džio išei­vi­jai taip ak­tu­a­lia te­ma.

Pa­grin­di­nis šal­ti­nis ver­ti­nant Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo pro­jek­tą tarp­tau­ti­nės tei­sės kon­teks­te yra 1997 m. Eu­ro­pos kon­ven­ci­ja dėl pi­lie­ty­bės (to­liau – Eu­ro­pos kon­ven­ci­ja ar­ba Kon­ven­ci­ja). Eu­ro­pos kon­ven­ci­ja ne­kei­čia to es­mi­nio prin­ci­po, kad pi­lie­ty­bės reg­la­men­ta­vi­mas iš es­mės yra vals­ty­bės vi­daus ar­ba iš­skir­ti­nės kom­pe­ten­ci­jos rei­ka­las, ta­čiau kon­ven­ci­jos tiks­las, kaip ir tarp­tau­ti­nės tei­sės nor­mų tiks­las ap­skri­tai, yra nu­sta­ty­ti ben­druo­sius pi­lie­ty­bės, ypač pi­lie­ty­bės įgi­ji­mo, reg­la­men­ta­vi­mo prin­ci­pus, ku­rių vis dėl­to vals­ty­bės, tu­rė­da­mos pla­čią nuo­žiū­ros lais­vę, tu­rė­tų lai­ky­tis.

Tai­gi jau iš Kon­ven­ci­jos pre­am­bu­lės aiš­ku, kad dau­ge­lis pi­lie­ty­bės klau­si­mų lie­ka vals­ty­bės iš­skir­ti­nės kom­pe­ten­ci­jos sri­ty­je, kaip, be­je, ir po­žiū­rio į dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę klau­si­mas. Tai la­bai aiš­kiai yra pa­žy­mė­ta Kon­ven­ci­jos pre­am­bu­lė­je, kur tie­siog pri­pa­žin­ta, kad vals­ty­bių prak­ti­ka dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės iš tie­sų yra įvai­ri ir ga­li bū­ti įvai­ri. Be­je, Kon­ven­ci­ja, jei­gu žiū­rė­tu­me tarp­tau­ti­nės tei­sės po­žiū­riu, yra tam tik­ras po­stū­mis, pa­ly­gi­nus su ki­ta, anks­tes­ne, Eu­ro­pos Ta­ry­bos kon­ven­ci­ja, t. y. 1963 m. kon­ven­ci­ja dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės at­ve­jų ma­ži­ni­mo ir ka­ro prie­vo­lės dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės at­ve­ju. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tam tik­ra pras­me tarp­tau­ti­nė­je tei­sė­je po­žiū­ris į dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę iš ne­igia­mo ar aki­vaiz­džiai ne­igia­mo pa­ki­to, tar­kim, į neut­ra­lų. Dėl to 1997 m. Eu­ro­pos kon­ven­ci­ja pa­ti sa­vai­me jau ne­be­sie­kia ma­žin­ti dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės at­ve­jų, ji sie­kia tik­tai su­re­gu­liuo­ti ko­li­zi­jas, ky­lan­čias dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės, ir pri­pa­žįs­ta kiek­vie­nos vals­ty­bės tei­sę skir­tin­gai ir, at­si­žvel­giant į jos in­di­vi­du­a­lią si­tu­a­ci­ją, nu­sta­ty­ti dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės to­le­ra­vi­mo laips­nį. Pa­vyz­džiui, ji pri­pa­žįs­ta vals­ty­bės lais­vę rei­ka­lau­ti iš na­tū­ra­li­zuo­ja­mų as­me­nų at­si­sa­ky­ti bu­vu­sios pi­lie­ty­bės, jei­gu sie­kia­ma di­des­nės šių as­me­nų in­teg­ra­ci­jos į ša­lies vi­suo­me­nę, ar­ba, at­virkš­čiai, ne­rei­ka­lau­ti bu­vu­sios pi­lie­ty­bės at­si­sa­ky­mo, jei­gu sie­kia­ma ska­tin­ti tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bės įgi­ji­mą. Kad ir kaip be­bū­tų, nors tarp­tau­ti­nė tei­sė pri­pa­žįs­ta vi­siš­ką vals­ty­bės nuo­žiū­ros lais­vę dėl po­žiū­rio į dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, Lie­tu­vo­je ši­tą po­žiū­rį, pri­min­siu, nu­sta­to Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 12 straips­nio 2 da­lis, iš ku­rios aiš­ku, kad dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė tu­ri bū­ti iš­im­ti­mi ir ne­ga­li tap­ti tai­syk­le. Kon­ven­ci­jos ar ko­kioms nors ki­toms tarp­tau­ti­nės tei­sės nor­moms toks po­žiū­ris, pri­min­siu, tik­rai ne­pri­eš­ta­rau­ja, nes tai yra su­ve­re­ni Lie­tu­vos vals­ty­bės tei­sė reg­la­men­tuo­ti to­kio po­bū­džio klau­si­mus ir nu­sta­ty­ti dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės to­le­ra­vi­mo laips­nį.

Ta­čiau Eu­ro­pos kon­ven­ci­ja, nors ir pa­lik­da­ma kiek­vie­nai vals­ty­bei tei­sę nu­sta­ty­ti sa­vo po­žiū­rį į dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, vis dėl­to yra la­bai nau­din­ga, iš­sklai­dant kai ku­riuos mė­gi­na­mus įpirš­ti Lie­tu­vo­je ste­re­o­ti­pus apie pi­lie­ty­bę, ku­rie nau­do­ja­mi kar­tais ne vi­sai ko­rek­tiš­kai mė­gi­nant pa­keis­ti Kon­sti­tu­ci­jos tu­ri­nį ir ra­gi­nant ne­pai­sy­ti ne­igia­mo ir ri­bo­jan­čio Kon­sti­tu­ci­jo­je nu­sta­ty­to Lie­tu­vos Tau­tos ir vals­ty­bės po­žiū­rio į dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, sie­kiant „apei­ti“ Kon­sti­tu­ci­ją ir kaip nors nu­ma­ty­ti ga­li­my­bę vi­siems lie­tu­viams ar Lie­tu­vos pi­lie­čiams tu­rė­ti ir ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę.

Tai­gi apie ši­tuos ste­re­o­ti­pus, ku­riuos la­bai aki­vaiz­džiai sklai­do Kon­ven­ci­jos tu­ri­nys. Pir­ma­sis ste­re­o­ti­pas, ku­rį iš­sklai­do Kon­ven­ci­ja, yra pi­lie­ty­bės ta­pa­ti­ni­mas su tau­ty­be. Iš Kon­ven­ci­jos aki­vaiz­du, kad pi­lie­ty­bė nė­ra tau­ty­bė ir pi­lie­ty­bė nė­ra tau­ty­bės pa­kai­ta­las. Tai yra dvi skir­tin­gos ka­te­go­ri­jos, ku­rios ne­tu­rė­tų bū­ti tar­pu­sa­vy­je pai­nio­ja­mos. Tau­ty­bė su­po­nuo­ja tik­tai et­ni­nę kil­mę ir, kaip to­kia, as­mens tei­sių ir pa­rei­gų vals­ty­bei ne­su­po­nuo­ja. O pi­lie­ty­bė pa­gal Kon­ven­ci­jos 1 straips­nį yra as­mens tei­si­nis ry­šys su vals­ty­be ir jis, pa­brė­žiu, ne­nu­ro­do ir ne­tu­ri nu­ro­dy­ti jo et­ni­nės kil­mės. Pi­lie­ty­bė įgy­ja­ma ir jos ga­li­ma ne­tek­ti įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka, bet aš ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip ga­li­ma ne­tek­ti tau­ty­bės, ir juo la­biau jos aki­vaiz­džiai nie­kas ne­ga­li at­im­ti.

Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo pro­jek­te, at­si­žvel­giant į Eu­ro­pos kon­ven­ci­jos api­brė­ži­mą, pi­lie­ty­bė api­brė­žia­ma bū­tent kaip nuo­la­ti­nis tei­si­nis as­mens ry­šys su vals­ty­be, grin­džia­mas abi­pu­sė­mis tei­sė­mis ir pa­rei­go­mis. O Kon­ven­ci­jos 5 straips­nis, be­je, drau­džia reg­la­men­tuo­jant pi­lie­ty­bę dis­kri­mi­nuo­ti as­me­nis et­ni­nės kil­mės pa­grin­du, ta­čiau re­mian­tis et­ni­ne kil­me kar­tais ga­li­mos tam tik­ros pre­fe­ren­ci­jos pa­leng­vi­nant pi­lie­ty­bės įgi­ji­mą. Vie­na iš to­kių pre­fe­ren­ci­jų, be­je, yra nu­ma­ty­ta Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo pro­jek­te, ku­ria­me, kaip ir ga­lio­jan­čia­me įsta­ty­me,  yra pi­lie­ty­bės įgi­ji­mas su­pap­ras­tin­ta tvar­ka lie­tu­vių kil­mės as­me­nims (ga­lio­jan­čia­me įsta­ty­me ne vi­sai tei­si­niu po­žiū­riu ko­rek­tiš­kai tai su­for­mu­luo­ta kaip tei­sės į pi­lie­ty­bę iš­sau­go­ji­mas, nes iš tie­sų to­kios tei­sės šie as­me­nys ne­ga­li iš­sau­go­ti, nes nie­ka­da Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės nė­ra tu­rė­ję).

Ant­ra­sis ste­re­o­ti­pas, ku­rį la­bai aki­vaiz­džiai iš­sklai­do Kon­ven­ci­ja, – tai yra mi­tas apie pri­gim­ti­nės tei­sės į Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę eg­zis­ta­vi­mą. Iš tie­sų tarp­tau­ti­nė­je tei­sė­je nė­ra pri­gim­ti­nės tei­sės į kon­kre­čios vals­ty­bės pi­lie­ty­bę, to­dėl ir nė­ra pri­gim­ti­nės tei­sės į Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, ku­rios ta­ria­mai jo­kiais at­ve­jais ne­ga­li­ma ne­tek­ti, net jei sa­vo no­ru įgy­ja­ma ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bė. Pri­gim­ti­nė tei­sė iš tie­sų ne­tu­rė­tų bū­ti pai­nio­ja­ma su vie­nu iš pi­lie­ty­bės įgi­ji­mo bū­dų, t. y. pi­lie­ty­bės įgi­ji­mas gi­mi­mu, ar­ba fi­lia­ci­ja, ku­rio reg­la­men­ta­vi­mą vals­ty­bė, be­je, ga­li keis­ti, kar­tu keis­da­ma ir įgy­jan­čių gi­mi­mu jos pi­lie­ty­bę as­me­nų ra­tą. Pa­vyz­džiui, vie­toj jus san­qui­nis (pi­lie­ty­bė, įgy­ja­ma pa­gal tė­vų pi­lie­ty­bę) prin­ci­po te­oriš­kai ga­li­ma nu­spręs­ti tai­ky­ti jus so­li (pi­lie­ty­bė įgy­ja­ma pa­gal gi­mi­mo vie­tą) prin­ci­pą, ir at­virkš­čiai. Ir tai yra iš es­mės kiek­vie­nos vals­ty­bės ap­si­spren­di­mo rei­ka­las, ne­var­žo­mas jo­kių pri­gim­ti­nių tei­sių į jos pi­lie­ty­bę.

Tai­gi pri­gim­ti­nė tei­sė ne­tu­rė­tų bū­ti pai­nio­ja­ma ir su vie­nu iš Kon­ven­ci­jos 4 straips­ny­je nu­ro­do­mų pi­lie­ty­bės reg­la­men­ta­vi­mo prin­ci­pų. Kon­ven­ci­ja nu­ro­do kaip vie­ną iš pi­lie­ty­bės reg­la­men­ta­vi­mo prin­ci­pų, bū­tent tą, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri tei­sę į pi­lie­ty­bę. Pa­brė­žiu, tei­sę į pi­lie­ty­bę, bet ne tei­sę į kon­kre­čios vals­ty­bės pi­lie­ty­bę. Ši tei­sė reiš­kia ne ne­at­ima­mą tei­sę į kon­kre­čios vals­ty­bės pi­lie­ty­bę, o tei­sę bū­ti ku­rios nors vals­ty­bės pi­lie­čiu ap­skri­tai. Tai yra tei­sė ne­bū­ti be jo­kios vals­ty­bės pi­lie­ty­bės. Ir tai rei­kia la­bai aiš­kiai pa­sa­ky­ti. Kon­ven­ci­jos aiš­ki­na­ma­sis raš­tas taip pat pa­grin­džia tei­gi­nį, kad kiek­vie­no žmo­gaus tei­sė į pi­lie­ty­bę su­pran­ta­ma be­pi­lie­ty­bės iš­ven­gi­mo kon­teks­te. Tai reiš­kia vals­ty­bių po­zi­ty­vią pa­rei­gą reg­la­men­tuo­ti pi­lie­ty­bės klau­si­mus taip, kad žmo­gus ne­bū­tų be jo­kios pi­lie­ty­bės, o ne taip, kad tu­rė­tų dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę. Tai­gi tei­sę į pi­lie­ty­bę žmo­gus ga­li įgy­ven­din­ti įvai­riai – įgy­ti vie­ną pi­lie­ty­bę gi­mi­mu ir jos ne­tek­ti įgi­jęs ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę na­tū­ra­li­za­ci­jos bū­du, jei­gu to­kias pa­sek­mes nu­sta­to pir­mo­sios vals­ty­bės įsta­ty­mai.

Pa­brėž­čiau, kad tei­gi­nių apie pi­lie­ty­bės ta­pa­ti­ni­mą su tau­ty­be ir pri­gim­ti­nę tei­sę į kon­kre­čios vals­ty­bės pi­lie­ty­bę ne­pa­grin­džia jo­kia tarp­tau­ti­nės tei­sės dok­tri­na, jo­kie tarp­tau­ti­nės tei­sės moks­li­nin­kai, jo­kie tarp­tau­ti­niai teis­mai, jo­kios tarp­tau­ti­nės su­tar­tys ir jo­kios pa­pro­ti­nės tarp­tau­ti­nės tei­sės nor­mos. To­dėl pa­na­šios te­ori­jos, ku­rio­mis mė­gi­na­ma pa­neig­ti Kon­sti­tu­ci­ją ir Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo dok­tri­ną ir sie­kia­ma „apei­ti“ kon­sti­tu­ci­nį dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės ri­bo­ji­mą, tei­si­niu po­žiū­riu skam­ba di­le­tan­tiš­kai.

Tre­čia­sis ste­re­o­ti­pas, ku­rį aki­vaiz­džiai iš­sklai­do Kon­ven­ci­ja, yra tas, kad as­muo, įgi­jęs ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę, ta­ria­mai ne­ga­li ne­tek­ti tu­rė­tos pi­lie­ty­bės, nes tai ne­va bū­tų sa­va­va­liš­kas pi­lie­ty­bės at­ėmi­mas. Vie­nas iš Kon­ven­ci­jos prin­ci­pų, įtvir­tin­tų jos 4 straips­ny­je, t. y. vie­nas iš pi­lie­ty­bės reg­la­men­ta­vi­mo prin­ci­pų, iš tik­rų­jų yra tas, kad iš nie­ko sa­va­va­liš­kai ne­ga­li bū­ti at­im­ta pi­lie­ty­bė. Bet kaip ir kiek­vie­na Kon­sti­tu­ci­jos nuo­sta­ta, taip ir Kon­ven­ci­jos nuo­sta­ta ne­ga­li bū­ti iš­trauk­ta iš kon­teks­to ir aiš­ki­na­ma at­sie­tai nuo ki­tų Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tų. Bū­tent iš ki­tų Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tų aiš­ku, kad pa­gal Kon­ven­ci­ją sa­va­va­liš­ku pi­lie­ty­bės at­ėmi­mu ne­lai­ko­mas toks as­mens el­ge­sys, bū­tent pa­brė­žiu – toks as­mens el­ge­sys, ku­riuo jis pats at­si­sa­ko tu­rė­tos pi­lie­ty­bės, nes sa­vo no­ru įgy­ja ki­tos ša­lies pi­lie­ty­bę. Pa­brė­žiu – sa­vo no­ru įgy­ja ki­tos ša­lies pi­lie­ty­bę.

Tai yra aiš­ku jau net­gi iš Kon­ven­ci­jos pre­am­bu­lės, ku­ri nu­ro­do, kad kiek­vie­na ša­lis yra lais­va nu­sta­ty­ti pa­sek­mes tais at­ve­jais, kai jos pi­lie­tis įgy­ja ar tu­ri ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę. Vie­na iš tų pa­sek­mių, be­je, nu­sta­ty­ta Kon­ven­ci­jos 7 straips­ny­je, – Kon­ven­ci­ja lei­džia vals­ty­bei nu­sta­ty­ti, kad as­muo ne­ten­ka jos pi­lie­ty­bės sa­vo no­ru įgi­jęs ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę. Tai­gi to­kia pa­sek­mė yra vi­siš­kai tei­sė­ta pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę, o Lie­tu­vo­je to­kią pa­sek­mę le­mia kon­sti­tu­ci­nis dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės ri­bo­ji­mas. To­dėl tei­gi­niai apie tai, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė ta­ria­mai at­ima iš lie­tu­vių pi­lie­ty­bę, kai jie sa­vo no­ru įgy­ja ki­tos ša­lies pi­lie­ty­bę, yra nie­kuo ne­pa­grįs­ti. Tei­sės po­žiū­riu jie yra ab­so­liu­čiai ne­tei­sin­gi.

Be­je, vie­nas iš pa­gal Kon­ven­ci­ją leis­ti­nų pi­lie­ty­bės ne­te­ki­mo pa­grin­dų, nu­kryps­tant nuo šios te­mos, yra ir toks as­mens el­ge­sys, ku­ris yra ža­lin­gas gy­vy­bi­niams ar­ba pa­grin­di­niams vals­ty­bės in­te­re­sams. Lie­tu­vo­je dėl to pa­gal Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo pro­jek­tą pi­lie­ty­bės ne­bus ne­ten­ka­ma, bet dėl to­kio el­ge­sio ji ne­ga­lės bū­ti įgy­ta ir net at­kur­ta. Tai yra šio įsta­ty­mo pro­jek­to nau­jo­vė. Pa­vyz­džiui, as­me­nys, ko­la­bo­ra­vę su oku­pa­ci­niu So­vie­tų są­jun­gos re­ži­mu ir da­ly­va­vę ag­re­si­jo­je prieš Lie­tu­vą, jau aki­vaiz­džiai pi­lie­ty­bės at­kur­ti ne­ga­lė­tų, nors jie ir bū­tų 1940 m. bir­že­lio 15 d. tu­rė­ju­sių Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę as­me­nų pa­li­kuo­nys ar­ba pa­tys bū­tų ta­da tu­rė­ję Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę.

Vėl­gi nu­kryps­tant šiek tiek nuo te­mos, bū­tent to­kį pi­lie­ty­bės san­ty­kių nu­trau­ki­mui bū­din­gą pa­grin­dą, t. y. ža­lin­gą pa­grin­di­niams vals­ty­bės in­te­re­sams as­mens el­ge­sį nu­sta­tė, pa­vyz­džiui, Len­ki­jos įsta­ty­mas kaip pa­grin­dą „len­ko kor­tai“ at­im­ti ar­ba jos neišduo­ti. Tu­rint ome­ny­je dar tai, kad „len­ko kor­ta“ įgy­ja­ma duo­dant iš­kil­min­gą pa­si­ža­dė­ji­mą Len­ki­jos kon­su­lo aki­vaiz­do­je, ga­li­ma teig­ti, kad „len­ko kor­ta“ yra kva­zi­pi­lie­ty­bės san­ty­kiai, ne­su­de­ri­na­mi nei su Sei­mo na­rio man­da­tu, nei su ga­li­my­be kan­di­da­tuo­ti Pre­zi­den­to rin­ki­muo­se pa­gal Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­ją.

Ket­vir­ta­sis ste­re­o­ti­pas, ku­rį iš­sklai­do Kon­ven­ci­ja, yra tas, kad lie­tu­viams, įgy­jan­tiems ki­tos ša­lies pi­lie­ty­bę, iš­sau­go­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę ta­ria­mai pa­de­da jos 16 straips­nis, ku­ris lei­džia ne­rei­ka­lau­ti ki­tos vals­ty­bės at­si­sa­ky­mo, kai tai yra ne­pro­tin­ga. Ta­čiau iš straips­nio teks­to ir iš Kon­ven­ci­jos aiš­ki­na­mo­jo raš­to yra vi­siš­kai aiš­ku, kad jis skir­tas tik­tai tai vals­ty­bei, ku­ri tai­ko na­tū­ra­li­za­ci­ją, kad ji ne­rei­ka­lau­tų iš no­rin­čio jos pi­lie­ty­bę įgy­ti as­mens at­si­sa­ky­ti tu­ri­mos pi­lie­ty­bės, kai tai yra ne­įma­no­ma ar ne­pro­tin­ga, pa­vyz­džiui, sun­kiai įvyk­do­ma dėl ne­pro­tin­gų rei­ka­la­vi­mų. Ir mes iš tie­sų, reng­da­mi įsta­ty­mo pro­jek­tą, tu­rė­jo­me ome­ny­je to­kį vie­ną at­ve­jį iš prak­ti­kos, kai Ar­mė­ni­jos pi­lie­ty­bę tu­rė­jęs lie­tu­vių kil­mės as­muo ne­ga­lė­jo įgy­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės vien tik­tai dėl to, kad Ar­mė­ni­jos pi­lie­ty­bės ga­li­ma at­si­sa­ky­ti tik ati­tar­na­vus jos ka­riuo­me­nė­je, o, de­ja, jis Ar­mė­ni­jos ka­riuo­me­nė­je ne­bu­vo tar­na­vęs. Vie­na iš šio Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo ga­li­mų nau­jo­vių – gal­būt bū­tų ga­li­ma dar la­biau su­pap­ras­tin­ti pi­lie­ty­bės įgi­ji­mą lie­tu­vių kil­mės as­me­nims nu­sta­tant, kad ne­bū­tų rei­ka­lau­ja­ma iš jų at­si­sa­ky­ti ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bės tais at­ve­jais, kai tai yra ne­įma­no­ma ar­ba tie­siog pa­gal ap­lin­ky­bes ne­pro­tin­ga. Bet tai nie­ko ben­dra ne­tu­ri su tei­se į dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, o yra tik Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės įgi­ji­mo są­ly­gų klau­si­mas.

Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo pro­jek­tas įgy­ven­di­na Kon­ven­ci­jos 14 straips­ny­je nu­ma­ty­tus dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės at­ve­jus (žiū­rint tarp­tau­ti­nės tei­sės kon­teks­te, iš es­mės tai yra re­ko­men­duo­ti­ni dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės at­ve­jai). Pa­gal Kon­ven­ci­jos 14 straips­nį dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės ga­li­my­bė tu­rė­tų bū­ti nu­ma­ty­ta tuo at­ve­ju, kai ji tu­ri­ma ne as­mens lais­va va­lia, bū­tent vai­kui įgy­jant abi pi­lie­ty­bes gi­mi­mu ir įgy­jant ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę au­to­ma­tiš­kai dėl san­tuo­kos su ki­tos vals­ty­bės pi­lie­čiu su­da­ry­mo (jei toks au­to­ma­ti­nis pi­lie­ty­bės įgi­ji­mas nu­ma­ty­tas tos vals­ty­bės įsta­ty­mu). Taip pat dar nu­sta­ty­ti pa­pil­do­mai iš­skir­ti­nių is­to­ri­nių, tei­si­nių ir po­li­ti­nių ap­lin­ky­bių nu­lem­ti at­ve­jai, apie ku­riuos kal­bė­jo ger­bia­mo­ji Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to pa­ta­rė­ja. Ir aš tik­tai pri­dur­siu, kad, žiū­rint iš tarp­tau­ti­nės tei­sės po­zi­ci­jų, to­kie as­me­nys – iš­trem­ti iš oku­puo­tos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos, iš­vy­kę ir ne­be­ga­lė­ję su­grįž­ti į Lie­tu­vos Res­pub­li­ką dėl pa­grįs­tos bai­mės bū­ti per­se­kio­ja­miems ar­ba net­gi dėl pa­grįs­tos bai­mės dėl sa­vo gy­vy­bės Lie­tu­vos pi­lie­čiai – tam tik­ra pras­me ga­lė­tų bū­ti pri­ly­gin­ti pa­bė­gė­liams. Tuo tar­pu, jei­gu kal­bė­tu­me apie as­me­nis, ku­rie pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos po 1990 m. ko­vo 11 d., tai tarp­tau­ti­nės tei­sės po­žiū­riu to­kių as­me­nų pa­bė­gė­liams pri­ly­gin­ti ne­ga­li­ma, nes jiems ne­ky­la jo­kios pa­grįs­tos bai­mės, dėl ku­rios jie ne­ga­lė­tų grįž­ti į tė­vy­nę. Tai jo­kiu at­ve­ju ne­ga­li pri­lyg­ti pa­si­trau­ki­mui iš ša­lies dėl oku­pa­ci­jos ir rep­re­si­jų. Tai­gi as­me­nys, iš­vyks­tan­tys iš vals­ty­bės tik dėl eko­no­mi­nių prie­žas­čių, pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę pa­bė­gė­liais ne­lai­ko­mi, o mė­gi­ni­mai juos pri­ly­gin­ti po­li­ti­niams pa­bė­gė­liams, ma­no po­žiū­riu, yra kai ku­rių ne­at­sa­kin­gų po­li­ti­kų ne­leis­ti­nas po­pu­lis­ti­nis el­ge­sys.

Ži­no­ma, plės­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę ga­lin­čių tu­rė­ti as­me­nų ra­tą Kon­ven­ci­ja ap­skri­tai ne­truk­do. Ta­čiau, kaip mi­nė­ta, Lie­tu­vos įsta­ty­mų lei­dė­jui to ne­lei­džia Kon­sti­tu­ci­ja. No­rint dar la­biau, nei nu­ma­ty­ta Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo pro­jek­te, iš­plės­ti ga­lin­čių tu­rė­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę as­me­nų ra­tą, rei­kė­tų ap­skri­tai pa­nai­kin­ti Kon­sti­tu­ci­jos 12 straips­nio 2 da­ly­je įtvir­tin­tą kon­sti­tu­ci­nį dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės ri­bo­ji­mą: rei­kia pa­sa­ky­ti są­ži­nin­gai ir at­vi­rai, kad jei­gu mes no­rė­tu­me pri­pa­žin­ti tei­sę tu­rė­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę taip pat as­me­nims, ku­rie sa­vo no­ru po 1990 m. ko­vo 11 d. įgi­jo ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę, tai Kon­sti­tu­ci­jos 12 straips­nio 2 da­lies nuo­sta­ta tu­rė­tų skam­bė­ti taip, kad kiek­vie­nas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­tis kar­tu ga­li bū­ti ir ki­tos vals­ty­bės pi­lie­čiu.

Tai­gi no­rint pa­ten­kin­ti tam tik­ros iš­ei­vi­jos da­lies no­rus, kad vi­si gy­ve­nan­tys už­sie­ny­je Lie­tu­vos pi­lie­čiai (ar vi­si lie­tu­viai) ga­lė­tų tu­rė­ti ir ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę, aki­vaiz­džiai rei­kia keis­ti Kon­sti­tu­ci­ją, jos 12 straips­nį, ku­ris ga­li bū­ti pa­keis­tas tik re­fe­ren­du­mu. Ta­čiau šis klau­si­mas taip pat ne­tu­rė­tų bū­ti su­pap­ras­ti­na­mas, tu­rė­tų bū­ti ma­to­mos vi­sos to­kio ga­li­mo Kon­sti­tu­ci­jos pa­kei­ti­mo pa­sek­mės. Žvel­giant į jį tarp­tau­ti­nės tei­sės kon­teks­te aš pa­brėž­čiau, kad, ko ge­ra, to­kiu at­ve­ju tek­tų keis­ti ne vie­ną Kon­sti­tu­ci­jos straips­nį. Štai yra 2008 m. lap­kri­čio 18 d. Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių teis­mo spren­di­mas Ta­na­se ir Chir­to­a­ca prieš Mol­do­vą by­lo­je, ku­rio­je Teis­mas nu­spren­dė, kad jei­gu vals­ty­bė­je dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė yra la­bai pa­pli­tu­si ir fak­tiš­kai į ją tu­ri tei­sę kiek­vie­nas pi­lie­tis, kaip yra, pa­vyz­džiui, Mol­do­vo­je, tai to­kiu at­ve­ju ne­ga­li bū­ti tai­ko­mas ri­bo­ji­mas bū­ti par­la­men­to na­riu tik tiems as­me­nims, ku­rie tu­ri tik vie­ną tos ša­lies pi­lie­ty­bę, nes toks ri­bo­ji­mas yra dis­kri­mi­na­ci­nis ir aki­vaiz­džiai ne­pro­por­cin­gas. Ki­taip ta­riant, jei­gu dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė yra la­bai pa­pli­tu­si, tai ją tu­rin­čių as­me­nų eli­mi­na­vi­mas iš da­ly­va­vi­mo par­la­men­to rin­ki­muo­se yra ne­tei­sė­tas. Tai­gi rei­kia pa­sa­ky­ti aiš­kiai ir vi­siš­kai at­vi­rai, kad nu­spren­dus iš es­mės leis­ti vi­siems Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiams kar­tu bū­ti ir ki­tos vals­ty­bės pi­lie­čiais, taip pat rei­kė­tų keis­ti ir Kon­sti­tu­ci­jos 56 straips­nio 1 da­lį, ku­ri nu­sta­to, kad Sei­mo na­riu ne­ga­li bū­ti as­muo, ne­su­si­jęs pa­si­ža­dė­ji­mu ar prie­sai­ka su už­sie­nio vals­ty­bė­mis. To­dėl svars­tant vi­siš­ko dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės li­be­ra­li­za­vi­mo klau­si­mą, taip pat rei­kė­tų tu­rė­ti ome­ny­je ir šį as­pek­tą ir at­sa­ky­ti sau į klau­si­mą, ar iš tie­sų yra no­ri­ma, kad Lie­tu­vos par­la­men­to na­riais tap­tų bet ku­rios ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę tu­rin­tys as­me­nys.

Be to, rei­kia tu­rė­ti ome­ny­je ir tai, kad ne­ri­bo­ja­mas dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės pa­pli­ti­mas even­tu­a­liai su­kur­tų to­kią si­tu­a­ci­ją, kai at­si­ras­tų daug į Lie­tu­vos vi­suo­me­nę ir po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą ne­in­teg­ruo­tų Lie­tu­vos pi­lie­čių, to­dėl at­ei­ty­je mū­sų ša­lies li­ki­mą ga­lė­tų lem­ti jos gy­ve­ni­me ne­da­ly­vau­jan­tys ir su Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čiais jos pi­lie­čiais ma­žai ką ben­dra tu­rin­tys as­me­nys, t. y. po­li­ti­nis Lie­tu­vos gy­ve­ni­mas tap­tų vis la­biau pri­klau­so­mas nuo la­bai men­kus ry­šius su ša­li­mi pa­lai­kan­čių ar­ba ap­skri­tai to­kių ry­šių ne­tu­rin­čių as­me­nų, ku­rie, ne­pai­sant to, tu­rė­tų to­kią pa­čią tei­sę spręs­ti ša­lies li­ki­mą, kaip ir kas­die­nia­me jos gy­ve­ni­me da­ly­vau­jan­tys pi­lie­čiai. At­si­žvel­giant į tai, tek­tų svars­ty­ti, ar ne­de­rė­tų kai ku­rių vals­ty­bių pa­vyz­džiu ri­bo­ti to­kių pi­lie­čių, ku­rie yra vi­siš­kai ne­in­teg­ruo­ti į Lie­tu­vos vi­suo­me­nę ir po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą, rin­ki­mų tei­sę rei­ka­la­vi­mu nuo­lat gy­ven­ti Lie­tu­vo­je tam tik­rą lai­ką, t. y. iš es­mės ga­lė­tų tek­ti ri­bo­ti už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių Lie­tu­vos pi­lie­čių po­li­ti­nes tei­ses.

Kaip ma­ty­ti, vi­siš­kas dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės li­be­ra­li­za­vi­mas nė­ra tik tei­gia­mas ar­ba ne­igia­mas da­ly­kas ir ga­li at­neš­ti dar dau­giau pro­ble­mų, ne­gu įsi­vaiz­duo­ja­mų pri­va­lu­mų. To­dėl ven­giant mi­nė­tų pa­kan­ka­mai ra­di­ka­lių kon­sti­tu­ci­nių re­for­mų, aš ra­gin­čiau Lie­tu­vos pi­lie­čius bū­ti sa­vo ša­lies pa­trio­tais ir pi­lie­čiais bei sa­vo no­ru ne­siek­ti jo­kios ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bės. Klau­si­mą, ar Lie­tu­vos pi­lie­čiui yra pi­lie­tiš­ka siek­ti ki­tos vas­ty­bės pi­lie­ty­bės, pa­lik­čiau re­to­ri­niu.

Bet ku­riuo at­ve­ju pri­si­min­ti­nas Kon­sti­tu­ci­jos 28 straips­nis, ku­ris įpa­rei­go­ja vi­sus Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čius lai­ky­tis jos Kon­sti­tu­ci­jos, to­dėl jo­kie pi­lie­čiai ne­tu­rė­tų ra­gin­ti nei Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to, nei Sei­mo na­rių, ku­rie vi­si da­vė prie­sai­ką bū­ti iš­ti­ki­mi Kon­sti­tu­ci­jai, im­tis an­ti­kons­ti­tu­ci­nių žings­nių ir ieš­ko­ti ke­lių, kaip „apei­ti“ Kon­sti­tu­ci­ją iš­ple­čiant dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės at­ve­jus taip, kad ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę ga­lė­tų tu­rė­ti vi­si Lie­tu­vos pi­lie­čiai. To­kie ra­gi­ni­mai iš es­mės yra ra­gi­ni­mai pa­žeis­ti iš­ti­ki­my­bės Lie­tu­vos vals­ty­bei prie­sai­ką, to­dėl sa­vo tu­ri­niu jie yra an­ti­kons­ti­tu­ci­niai ir nie­kaip ne­de­ra su pi­lie­tiš­ku­mo są­vo­ka. Bū­tent pa­gar­ba Kon­sti­tu­ci­jai yra tas pa­grin­das, ku­ris tu­ri jung­ti vi­sus Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čius ir ku­riuo re­mian­tis ga­li­ma dis­ku­tuo­ti, ieš­ko­ti ir ras­ti op­ti­ma­liau­sius bei tei­sė­tus spren­di­mus, su­si­ju­sius su Lie­tu­vos pi­lie­ty­be. Iš­lai­kant pa­gar­bą Kon­sti­tu­ci­jai šie spren­di­mai tu­rė­tų bū­ti ar­ba pa­gal vei­kian­čią Kon­sti­tu­ci­ją, ar­ba siū­lan­tys nu­sta­ty­ta tvar­ka keis­ti ati­tin­ka­mas Kon­sti­tu­ci­jos nuo­sta­tas, o ne jas pa­min­ti.

doc. dr. Dai­nius Žali­mas

Pa­reng­ta pa­gal pra­ne­ši­mą

LR Sei­mo ir PLB ko­mi­si­jos

po­sė­dy­je 2009-04-21

"Pasaulio lietuvis" 6/2009