Dvikalbės lentos Punske

Punsko valsčiaus gyventojai (viešojo surašymo duomenimis, 3312, t. y. 74,4 proc., jų pasisakė esą lietuviai) turi teisę pasinaudoti Lenkijos tautinių mažumų įstatymo suteikiamomis galimybėmis ir susigrąžinti baltiškus vietovardžius, kurie bylotų apie senųjų šios žemės gyventojų jotvingių, dingusių amžių verpetuose, praeitį, gyvenimą ir buitį...

Kam lietuviškas žodis sakralus, tam baltų žemė šventa. Netolimi laikai, kai lietuviai buvo verčiami rašyti kirilica, įstaigose kabėjo užrašas „Govorit‘ po litovski strogo vospreščiajetsia“ („Lietuviškai kalbėti griežtai draudžiama“), o vienintelis žiburys buvę knygnešiai. Bet ar šiandien, globalizacijos laikotarpiu, knygnešių dvasia padės mums išlaikyti lietuvybę?

Prieš ketverius metus Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas tikino: „Jei viskas gerai klostysis, jei bus papildomų lėšų, mūsų kaimuose nedelsiant bus įvesti dvikalbiai užrašai“. Viršaitis, pernelyg didelis optimistas, nesitikėjo, kad viskas taip užsitęs. Buvo atliktos apklausos visuose 33 Punsko valsčiaus kaimuose, diskutuota, kaip vietovės turėtų lietuviškai vadintis. 30 iš 33 Punsko valsčiaus kaimų pareiškė norą turėti dvikalbius (lenkų ir lietuvių k.) vietovių pavadinimus. Iš rikiuotės pasitraukė Senieji Bokšai, Smalėnai ir Šaltėnai. Dėl lietuviškų vietovių pavadinimų konsultuotasi ir su Lietuvių kalbos komisija, kuri pateikė nemaža vertingų siūlymų ir pastabų. Ne kartą buvo susirinkę ir vietos lituanistai, kurie bandė spręsti sudėtingas lietuviškų vietovardžių rašybos problemas.

2007 m. balandžio 12 d. Punsko valsčiaus taryba priėmė sprendimą dėl dvikalbystės įvedimo. Vidaus reikalų ministerijai buvo nusiųsti dokumentai, konsultacijų su gyventojais protokolai, archyvinė medžiaga, liudijanti, kad praeityje šių vietovių pavadinimai buvo rašomi lietuviškai, kad tai neturi nieko bendra su nacistinės Vokietijos laikotarpiu. Daug archyvinės medžiagos buvo iš 1915–1920 metų. Ne visada rasta dokumentų, liudijančių, kaip iki 1933 m. kai kurių vietovių pavadinimai būdavo rašomi lietuviškai. Valsčiaus raštvedyba iki Pirmojo pasaulinio karo buvo atliekama rusiškai, po 1919 m. – lenkiškai. Ne visi dabartiniai Punsko valsčiaus kaimai priklausė tuometinei Punsko parapijai.

– Nesutinkame būti lenkų politikų įkaitais jų derybose su Lietuvos valdžia, – sako Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas. – Lenkai, suteikdami galimybę turėti dvikalbius vietovių pavadinimus viename valsčiuje, reikalauja tai padaryti trečdalyje Lietuvos teritorijos. Aš lenkų žurnalistams aiškinu, kad mes nieko nesulietuviname, tik grįžtame prie senų, prieš 1000 metų vartotų pavadinimų. Čia baltų žemė, kurioje gyveno mūsų ainiai jotvingiai. Lietuvoje visai kita situacija. Lenkinti senus baltiškus vietovių pavadinimus nematau reikalo.

Viršaitis tikina, kad iki birželio pabaigos visuose (be trijų) Punsko valsčiaus kaimuose dvikalbiai vietovių pavadinimai bus. Dvikalbių gatvių pavadinimų kol kas čia nenorima, nes tai dar labiau paaštrintų Lietuvos lenkų reikalavimus, o Punsko valsčiui reikėtų papildomų lėšų. Lentų atidengimo šventę planuojama surengti liepos mėnesį. Joje dėl akivaizdžių priežasčių gausiai ketina dalyvauti Lenkijos politikai.

 

www.punskas.pl (Sigitas Birgelis)