Mokslo metai baigiasi, taigi jau pradedama galvoti apie ateinančius, direktoriai kuria planus, skaičiuoja mokinius, ateisiančius į mokyklas, ir vadinamuosius „mokinio krepšelius“. Gal ne „krepšeliai“ patys svarbiausi, o pačių tėvų ir mokinių noras rinktis lietuvišką mokyklą ir su tuo susijusį tautinį-kultūrinį ugdymą. Sakoma, kad pinigai laimės neteikia, taigi ir mokykloje jie nėra patys svarbiausi, bet... ir mokyti neįmanoma, jei pritrūksta mokytojų atlyginimams, elektrai, šildymui.

Sugrįžimas prie savo šaknų?

Su finansų problema šiais metais vėl susidūrė Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla. Beje, tai ne naujiena, nes nuo pat jos veikimo pradžios vis girdime, kad Lenkijos skiriamo „mokinio krepšelio“ mokyklai išlaikyti nepakanka, kad Seinų miesto savivaldybė perduoda ne visas mokyklai priklausančias lėšas. Taigi kiekvienais metais „Žiburio“ vadovybei tenka kreiptis į Lietuvą, kad skirtų lėšų mokyklos gyvavimui. Šiais metais ypač išryškėjo problema vaikų darželyje – Seinų miestas vienam darželinukui skiria tik 25 proc. sumos, kurią gauna vienas vaikas Seinų savivaldybės darželyje. Įstatymas numato, kad savivaldybė privalo skirti bent 75 proc. Apie tai Vysk. Antano Baranausko fondas rašė burmistrui, apie tai kalbėtasi su įvairaus rango politikais ir net Seimų nariai per Asamblėjos gegužės 9 d. posėdį apie tai diskutavo, bet kol kas niekas nesikeičia. Taigi darželinukai „mokinio krepšelio“ neturi, o jų skaičius „Žiburyje“ ypač šiais mokslo metais buvo išaugęs.

2005 metais įkūrus „Žiburio“ mokyklą į naujai įkurtą darželį atėjo keletas miesto vaikų, nekalbančių lietuviškai. Taip pat trys vaikai, nemokantys lietuvių kalbos, atėjo į mokyklą. Kadangi mokykloje beveik visų dalykų mokoma lietuviškai, pradžia jiems nebuvo lengva. Kas kita darželyje. Čia daugiausia žaidžiama, o ugdoma vaikams net nepastebint per dainą, šokį, piešimą, žaidimus. Taigi darželinukams išmokti kalbą nėra sunku. Jie, bendraudami su bendraamžiais, girdėdami kalbančias mokytojas, greitai ima suprasti, kas jiems sakoma, ir nesivaržydami patys ima kalbėti. Po metų daržely kalbančių lenkiškai vaikų padaugėjo, o po kitų jų atėjo dar daugiau. Lietuviškai kalbančių vaikų tėvai ėmė klausinėti: „Ar tikrai „Žiburio“ vaikų darželyje ugdymas vyksta lietuvių kalba?“ Tokia dvikalbė vaikų grupė ryškiai apsunkino mokytojų darbą.

Beveik visų darželio vaikų šaknys lietuviškos – kai kurių seneliai lietuviai arba bent vienas iš jų lietuvis. Tačiau nuo pat pradžių kelta klausimą, ar visuomenė nepiktnaudžiauja „Žiburio“ vadovybės sudarytomis sąlygomis (čia nebuvo įvestas mokestis už darželį, čia sąlygos nepalyginamai geresnės nei kitur). Beje, Seinuose nelabai yra iš ko rinktis, o ne visi norintys patenka į miesto savivaldybės darželį.

Šių metų gegužės 25 d. Vysk. Antano Baranausko fondo taryba nustatė principus, pagal kuriuos nuo ateinančių mokslo metų bus priimami vaikai į vaikų darželį. Apie nutarimą, planus bei tikslus kalbuosi su steigėjo – Vysk. Antano Baranausko fondo tarybos pirmininku Petru Maksimavičiumi.

I. Gasperavičiūtė: Kokius priėmimo į Seinų „Žiburio“ darželį principus patvirtino taryba?

P. Maksimavičius: Nuo ateinančių mokslo metų priimant į “Žiburio” vaikų darželį pirmenybė bus teikiama tiems vaikams, kurie geba susikalbėti lietuviškai, jų broliai ar seserys jau mokosi “Žiburio” pagrindinėje mokykloje arba gimnazijoje bei tėvai deklaruoja, kad baigusį darželį vaiką leis į “Žiburio” pagrindinę mokyklą. Fondo tarybos nutarime taip pat pažymėta, kad direktorius gali nepriimti vaiko į darželį, jeigu tėvai nenori bendradarbiauti su darželio darbuotojais arba savo veiksmais kenkia švietimo įstaigai. Žinoma, labai svarbus finansų klausimas. Jeigu nebus pakankamai lėšų arba trūks patalpų, tai direktorius galės atitinkamai mažinti į darželį priimamų vaikų skaičių. Iki birželio 10 d. tėvai, kurie ketina nuo ateinančių metų leisti savo vaikus į “Žiburio” darželį, privalėjo užpildyti prašymą. Kai visi prašymai bus išnagrinėti, tada ir paaiškės, kiek vaikų bus priimta į “Žiburio” darželį.

Kodėl būtent dabar nustatomi tie principai? Kam jie reikalingi?

Minėti Fondo priimti principai susiję su Fondo ilgalaikiais planais – išlaikyti, o esant galimybei ir plėsti lietuvių švietimą Seinuose, kurti teigiamą lietuvio įvaizdį, atgaivinti bendruomeniškumo ryšius. “Žiburio” mokykla Seinuose veiks tol, kol ją rems čia gyvenantys lietuviai ir leis savo vaikus į ją mokytis. Šitaip kuriama lietuvių bendruomenė, išryškinamos jos vertybinės nuostatos, bendri tikslai. Tačiau tai ilgas procesas. “Žiburio” mokytojai nuo pat pradžių deda labai daug pastangų, kad tokia bendruomenė kuo greičiau kurtųsi ir bendruomeniškumo jausmas stiprėtų. Jie šiame darbe jau pasiekė neįtikėtinai daug, tačiau Fondas turi jiems padėti, sukurti atitinkamus mechanizmus, kad tas darbas būtų lengvesnis. Kitaip tariant, “Žiburio” mokykla suteikia nemokamą mokymą, mokinių maitinimą, daug puikių galimybių tobulėti muzikos, šokių ir kitose srityse. Mokymo ir auklėjimo procesas prasideda darželyje ir baigiasi gimnazijos III kl. Tik perėjus vaikams šį mokymo etapą Fondas ir pedagogai gali garantuoti užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo sėkmę – mokiniai bus paruošti tolesniam mokslui, o dėl papildomai įgytų žinių, įgūdžių ir patirties bus pranašesni už daugelio kitų mokyklų moksleivius. Per pora metų pastebėjome, kad kai kas blogai tai suprato arba piktnaudžiavo, naudodamiesi Fondo sudarytomis sąlygomis. Į “Žiburio” vaikų darželį atvesdavo vaikus metams arba porai metų, o vėliau juos leisdavo į lenkiškas mokyklas. Dėl to nukentėdavo vaikai, kurie po metų būdavo perkeliami į kitą aplinką, bet taip pat tie, kurie tęsė mokslą. Juk jų mokymo sąlygos kalbos atžvilgiu mišrioje grupėje būdavo blogesnės. Lietuviškai kalbantys vaikai įsisavindavo mažiau žinių, nes solidariai turėdavo laukti, kol dalis draugų pramoks lietuvių kalbos, ir mokytojai galės skirti jiems daugiau dėmesio ir laiko. Praeidavo metai, darželį palikdavo vaikai, jau pramokę lietuvių kalbos (tėvai paimdavo į lenkiškas pagrindines mokyklas), o ateidavo nauji, kuriuos iš naujo reikėdavo mokyti kalbos. Šiame procese lyg ir užmiršdavome lietuvių vaikus, kuriems visų pirma ir buvo sukurtas darželis. Atėję į jį jie dažnai su kitais vaikais turėdavo bendrauti lenkiškai, taip skurdindami savo gimtąją kalbą.

Ar reikia suprasti, kad nuo šių metų ne visi norintys vaikai galės patekti į Seinų lietuvių „Žiburio“ darželį? Kokie pagrindiniai tokio sprendimo motyvai?

Kol kas nežinau, kiek pateikta prašymų, tačiau priimant bus atsižvelgta į anksčiau paminėtus prioritetus. Pateks tie, kurie tenkins Fondo keliamus reikalavimus. Taip pat negalima užmiršti, kad Seinų miesto valdžia ligi šiol neatiduoda darželiui visų priklausančių lėšų. Tai žymiai riboja ir mūsų galimybes.

Ar tai, kad į „Žiburio“ darželį ateina nemažai lenkiškai kalbančių vaikų, negalėtų liudyti, jog visuomenė nori sugrįžti prie tikrųjų savo šaknų (žinia, kad dauguma tų vaikų iš mišrių šeimų arba seneliai buvę lietuviai)?

Visa ligšiolinė statistika rodo, kad vaikų leidimas į “Žiburio” darželį nėra susijęs su minėtu “šaknų ieškojimu”. Tie procesai paprastai prasideda šeimoje, o ne mokykloje. Negalima “šaknų atrasti” vien leidus vaiką į lietuvišką vaikų darželį. Mane labiau įtikina tie atvejai, kai tėvai (net ir nekalbantys lietuviškai) leidžia vaiką į lietuvišką darželį, ateina į koncertus, patys siūlosi padėti bendruomenės veikloje, garsina ir gina mokyklos vardą išorėje ir pan.

***
Tarybos pirmininko išvardinti prioritetai ne visus tėvus tenkino. Atsirado ir tokių, kurie bandė „priversti“ darželio vadovybę, kad jų vaikas būtų priimtas į „Žiburio“ darželį. Nors į darželį dar priimama ir nėra nuspręsta, kas bus priimtas, kas ne, minėtieji tėvai tvirtino, kad į mokyklą vaiko neleis. Tačiau reikalavo priimti į darželį. Jie „teisybės“ ieškojo visur, skųsdamiesi ir Seinų miesto burmistrui, ir LR konsului, ir Švietimo kuratorijai Balstogėje. Direktorius sulaukė nemažai skambučių iš kuratorijos bei jų kontrolės.

Todėl „Aušra“ paklausė Balstogės kuratoriaus, ar jie visada imasi tokių žingsnių, jeigu koks nors vaikas būna nepriimtas į kurį nors vaikų darželį. Kuratorius Ježy Kiškiel (Jerzy Kiszkiel) atsakė, kad visi juos pasiekę skundai yra analizuojami pagal Administracinio proceso kodeksą. Taip pat kuratorius rašė, kad vaikų priėmimas į darželį yra steigėjo kompetencija ir tik jis nustato priėmimo taisykles.

Kadangi minėti tėvai kreipėsi ir į LR konsulą Seinuose dėl jų vaiko priėmimo į darželį, konsulas buvo su jais susitikęs ir aptarė šį klausimą, paklausiau konsulą Liudviką Milašių, ar jis taip pat buvo susitikęs ir šią problemą apsvarstė su darželio direktoriumi. Pasirodo, konsulas su direktoriumi šio klausimo aptarti susitikęs nebuvo. Į klausimą, kaip vertina tėvų kreipimąsi, jis atsakė: „Jūs teisingai informuota, jog kreipėsi vienos mergaitės, kurios nepriėmė į „Žiburio“ darželį, tėvai. Mergaitė auga mišrioje šeimoje (motina lietuvė, tėvas lenkas), todėl norėjo, kad ji pramoktų geriau lietuviškai. Tačiau jie nenorėjo garantuoti direktoriui, kad mergaitė toliau mokysis „Žiburio“ gimnazijoje.

Tėvus išklausiau, patariau nusiraminti, gerai apgalvoti ir dar kartą pabandyti pakalbėti su mokyklos vadovybe. Išreiškiau savo nuomonę, jog jų planuojamos naudoti kitos poveikio formos nieko gero neduos, o tik dar paaštrins konfliktą. Kokių nors kitų žingsnių nežengiau, kadangi ginčas kilo tarp Lenkijos piliečių ir Lenkijos įstaigos, veikiančios pagal Lenkijoje įregistruoto steigėjo patvirtintus nuostatus. Viena iš pagrindinių konsulato funkcijų yra padėti Lietuvos piliečiams spręsti problemas, iškylančias konsulinėje Palenkės apygardoje. Teigiamai vertinu tai, kad paskutiniame Vyskupo Antano Baranausko tarybos posėdyje buvo patvirtintos priėmimo į darželį taisyklės. Tai, manau, ateityje padės išvengti panašios situacijos. Mano nuomonė šiuo klausimu tokia: mergaitė, pasimokiusi lietuviškame darželyje, išmoktų lietuvių kalbą, galbūt pasikeistų tėvų nuomonė, gal pati labai norėtų toliau mokytis „Žiburyje“. Būtų suteikta bent viltis“.

Ar viltis bus suteikta, greitai paaiškės – „Žiburio“ darželio vadovybė įpareigota iki birželio pabaigos baigti vaikų priėmimo į darželį procedūras. Tačiau „Žiburio“ darželyje jau buvo ne vienas vaikas, kuris sėkmingai jį lankė, savo gebėjimus ugdė popstudijoje, dailės užsiėmimuose, o sulaukęs mokyklinio amžiaus buvo perkeltas į lenkišką mokyklą. Jeigu tėvai vienareikšmiai teigia, kad jie nesuinteresuoti vaiką leisti į lietuvišką mokyklą, gal ir neverta į juos investuoti ir turėti iliuzijų, nes vis dėlto prasilenkiama su mokyklos steigėjų bei šio krašto lietuvių likimu tikrai suinteresuotų žmonių (t. y. visos „Žiburio“ darželio ir mokyklos bendruomenės) tikslais.

Irena GASPERAVIČIŪTĖ

"Aušra", 2009/11