draugystė su menu

 Margarita Jaskevičiūtė, žavi šviesiaplaukė, kilusi iš Punsko krašto, Kreivėnų kaimo, mano, kad gyvenime reikia turėti nusibrėžtą tikslą, kurio laikantis galima tikrai labai daug pasiekti ir įgyvendinti svajones. Ją, baigusią Punsko lietuviškąjį licėjų, likimas nuvedė į Suomiją, kur Margarita sėkmingai užsiima tuo, ką labiausiai mėgsta – menu. Šio kelio pradžia nebuvo lengva ir paprasta: reikėjo pačiai susiieškoti mokyklas ir į jas patekti, pramokti užsienio kalbų. Ne kartą lydėjo nusivylimas ir bejėgiškumas. Tačiau merginos ištvermė ir kantrybė duoda vaisių ir skatina siekti dar daugiau. Šiandien Margaritos svajonės tampa realybe. Tai teikia džiaugsmo, naujų jėgų ir kūrybiškumo bei noro dalintis savo sukurtu menu su kitais. Tuo džiaugsmu ir savo kūryba Margarita Jaskevičiūtė šiuo metu dalijasi su jai artima ir miela Punsko krašto bendruomene.

 Kaip prasidėjo Tavo draugystė su menu?

 Nuo vaikystės labai mėgau piešti. Būdavo, ne tik pati atlikdavau per piešimo pamokas užduotis, bet paprašius padėdavau jas įveikti ir klasės draugams (juokiasi – aut. past.). Dar lankydama Punsko licėjų ėmiau galvoti apie drabužių dizainą – man labai patiko projektuoti drabužius. Todėl visą laiką svajojau įstoti į prestižinę Lodzės menų akademiją. Deja, norint į ją patekti, reikėjo pateikti pačios sukurtus projektus. Negalėjau to padaryti be atitinkamo pasiruošimo. Mat Punske nebuvę galimybių plačiai lavinti piešimo gebėjimus. Todėl pirmiausia nusprendžiau baigti piešimo kursus Suvalkuose, o vėliau stojau į Reklamos aukštąją mokyklą Ciechanove. Įgijau naujų žinių, ranka įgudo, ir 2004 metais pabandžiau stoti į Lodzę.

Paruošiau savo darbus. Mat komisija, priimanti kandidatus į Meno akademiją, reikalauja, kad jie pristatytų savo kūrybą. Komisija, apžiūrėjusi mano projektus, pasiūlė man užsiimti ne drabužių dizainu, o tekstilės raštų projektavimu. Mat, dėstytojų nuomone, man geriau sekėsi kurti smulkius dalykus. Studijos truko trejus metus. Mokiausi savaitgaliais, nes juk reikėjo užsidirbti pinigėlių mokslams ir pragyvenimui.

 O kaip patekai į Suomiją?

 Ėmiausi įvairių darbų, kad galėčiau tęsti mokslus. Taip susiklostė, kad atsirado proga išvažiuoti padirbėti į Suomiją. Ilgainiui ten apsistojau. Dirbau ne pagal profesiją, tačiau man tai netrukdė – turėjau puikią galimybę pakeliauti, išvažiuoti ir pažinti kitą šalį, užsidirbti pinigų. Vėliau, gavusi Menų akademijos tekstilės dizaino bakalauro laipsnį, nusprendžiau pasilikti Suomijoje. Norėjau tęsti mokslus, tačiau sunku tai padaryti, kai nemoki kalbos. Todėl pirmiausia teko išmokti suomių ir švedų kalbas (mokiausi dvejus metus kalbų mokykloje svetimtaučiams), kad būtų lengviau susikalbėti su suomiais ir apskritai gyventi toje šalyje. Mokytis kalbų nebuvo per sunku. Jau kalbėjau lenkų, lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Rasdavau panašumų, ir tai man praversdavo mokantis minėtų naujų kalbų.

Pramokusi suomiškai ir švediškai, įstojau į suomių mokyklą – amatų centrą suaugusiems. Mokydamasi ten metus laiko pasiekiau aukščiausią lygį, kokį ta mokykla galėjo suteikti. Amatų mokykloje mokymo ciklas susidėjo iš įvairių privalomų kursų, kurių dalį aš jau buvau baigusi ir tam tikras žinias įsisavinusi Lodzėje, Lenkijoje. Suomijoje baigiau kitus kursus. Taigi dalį žinių jau turėjau, kitą dalį įsisavinau Suomijoje.

 Ar pastebėjai kokių nors mokymo programų skirtumų Lenkijos ir Suomijos mokyklose?

 Taip, mano patirtis lankant įvairias mokyklas rodo, kad skirtumų yra. Tarkim, Lenkijos mokyklose mokyta daugiau teorijos, reikalauta iš mūsų kūrybiškumo, o mažiau dėmesio kreipta į praktiką. Tuo tarpu Suomijoje mokantis amato reikia jį suprasti ir atlikti darbus, pradedant nuo pačių elementariausių dalykų. Taip buvę, pavyzdžiui, su raštų spausdinimu audinyje. Nors žinojau, kokiomis technikomis galima tai atlikti, tačiau tik Suomijoje išmokau tai padaryti pati. Lenkijoje mes tik projektuodavome raštą. Turėjome specialistą, kuris paimdavo tuos mūsų projektus ir juos šviesdavo, o mes pagal paruoštą šabloną spausdindavom, tačiau šviesti mūsų nieks nemokė. Manau, Suomijoje mokymo būdas geresnis. Juk geriau dalyką supranti, kai „apčiuopi“ jį pats savo rankomis, o ne tik sužinai apie jį iš pasakojimų ar knygų. Galbūt tai priklauso ir nuo mokyklos: Lenkijoje tai buvo Menų akademija, o Suomijoje – tiesiog amatų mokykla.

 Koks buvo Tavo pirmas rimtas projektas?

 Amatų mokykloje Suomijoje išėjus tam tikrą kursą reikėjo paruošti darbą, kuris būdavo įvertinamas, ir tai laikyta egzaminu. Savo pirmą rimtą projektą pristačiau per baigiamąjį egzaminą. Individualiam klientui atlikau interjero tekstilės dekoracijas: paveikslus ir pagalvėles. Turėjau apžiūrėti kliento buto kambarius, suderinti su juo projektą ir paruošti tekstilės elementus taip, kad tiktų prie vidaus stiliaus, spalvų.

 Ar suomių namai, butai ir jų interjeras labai skiriasi nuo mūsų?

 Taip. Kai tik atvykau į šį kraštą, man iš karto krito į akis spalvos. Pastatai dažniausiai mediniai, rausvos, bordo spalvos, su švytinčiais baltais langais. Man buvo įdomu, kodėl būtent tokios spalvos vyrauja. Sužinojau, kad senovėje suomiams iš natūralių medžiagų gaminant dažus medinių pastatų išorinėms sienoms nudažyti geriausiai pavykdavo gauti rausvą spalvą. Šiais laikais tai dažniausiai galima pamatyti kaimuose. Ten didesni sklypai, namai statomi neaukšti, daugiausia vieno aukšto, pailgi, taip suprojektuoti, kad būtų erdvūs, šviesūs, patogūs. Pastebėjau, kad suomiai labai mėgsta šviesias spalvas: šviesiai įrengti butai, dažnai aptinkami balti ar pastelinių atspalvių baldai – ne tik kambariuose, bet ir virtuvėse.

Lenkijoje griežtai kokio nors stiliaus nesilaikoma, na, nebent kalnų rajonuose, kur statomi specifiniai namai, ypatinga jų apdaila ir interjeras, ar dideliuose miestuose, kur jauni, pasiturintys žmonės įrengia savo butus, samdydami specialistus, stebėdami televiziją, laikraščius, ieškodami sprendimų kad ir suomiškame IKEA prekybos centre. Mažesnėse vietovėse, kaip antai Punskas, vis dar laikomasi „standartinių“ rudos, oranžinės, gelsvos spalvų.

Suomiai yra labai ištikimi savo dizaineriams, kreipia dėmesį į praktiškumą, išvaizdą, spalvų ir daiktų derinius. Todėl Suomijoje veikia kelios specializuotos firmos (pvz., Marimekko), kur pirkėjas gauna daiktus, pritaikytus vienas prie kito. Kiekvienas prekybos tinklas turi savo firminius pavadinimus, todėl klientas žino, ką ir kur gali įsigyti. Suomijoje labai populiaru pirkti internete, naudoti internetines banko sąskaitas.

 Tavo parodoje Punske galime žavėtis tapyba aliejiniais dažais (pastelėmis), piešiniais bei interjero spausdinta tekstile (pagalvėlėmis, paveikslais). Ypač įdomūs išmarginti audiniai. Kokias technikas naudoji, kokiu būdu tie raštai atsiranda medžiagoje?

 Naudoju įvairias technikas ir būdus, mėgstu eksperimentuoti. Raštus suprojektuoju pati ir „uždedu“ juos ant audinio šablonų arba serigrafijos technika. Paprasčiausias būdas: iškirpti šabloną iš folijos ar stipresnės medžiagos ir uždėjus jį ant audinio nudažyti raštą pasirinktais dažais. Tačiau šitas metodas nėra tikslus. Jis netinka tiksliems, smulkiems raštams. Tikslesnė yra kita technika – serigrafija – šabloninio spausdinimo patobulintas metodas (švietimas per sietą), kuris buvo žinomas jau XVII a. Kinijoje ir Japonijoje. Panaši technologija buvo naudojama puošiant audinius, skirtus kimono. Ji tinkama piešiniams, smulkioms detalėms, šablonus galima naudoti daug kartų ir visada gaunamos labai tikslios kopijos.

Kiti būdai, kuriuos naudoju, tai ėsdinimas (ant tamsiai dažyto audinio uždedu specialią pastą, kuri suardo („išėda“) fono dažus), rezervinis marginimas (prieš dažymą ant audinio uždedu pastą, kuri saugo nedažytinas vietas), tiesioginis marginimas (marginimo pastą dedu ant balto ar šviesiai nudažyto audinio).

 Suprantu, kad išmokusi visas šias technikas ir būdus ne tik projektuoji raštus, bet ir pati margini jais tekstilę.

 Taip, viską atlieku pati. Tai rankų darbas, trunkantis apie 6 savaites (priklausomai nuo projekto ar užsakymo pobūdžio). Nusiperku man reikalingos medžiagos ir dažų, o visa kita – interjero tekstilės projektą, pagal kurį marginu audinį, siuvimą, atitinkamą išdėstymą tam tikroje patalpoje – atlieku pati. Didelės firmos, pvz., minėta Marimekko, raštus audiniuose išspausdina mašinomis ir, aišku, darbininkų turi ne vieną, ne du...

 Iš kur semiesi idėjų savo projektams, darbams?

 Įvairiai. Kartais sugalvoju ir iš karto perlieju tai į audinį. Kitąkart ką nors pastebiu aplinkoje, pamatau nuotraukoje, sukuriu raštą, vėliau jį įvairiai modifikuoju. Mintys ateina netikėtai, ir aš jas turiu greitai kur nors užfiksuoti. Kai kada kreipiu dėmesį į interjerą, daiktus, kurie jau yra būste. Tarkim, jei baldai yra ąžuoliniai – panaudoju tam tikras to medžio detales, iš kurių sukuriu abstraktų raštą, visiškai nebeprimenantį medžio elementų. Įkvėpimo ieškau ir gamtoje: labai mėgstu gėles, augalus. Stengiuosi, kad visi darbai būtų skirtingi ir kol kas man pavyksta kurti originalius, nesikartojančius projektus.

 Ar įkvėpimo naujiems darbams pasisemi ir keliaudama po kitas šalis?

 Labai daug keliauti dar neteko. Manau, viskas dar ateity (šypsosi – aut. past.). Svarbiausios mano išvykos – į du didžiausius pasaulyje muziejus: Sankt Peterburgo Ermitažą ir Paryžiaus Liuvrą. Muziejai tikrai įspūdingi, įdomu buvo pamatyti pasaulio garsenybių darbus. Ten sukaupti kūriniai labai inspiruoja. Norisi kurti dar daugiau naujų dalykų. Kelionės tikrai labai daug man davė. Viliuosi, jog bus jų dar daug, nes žadu savo darbus pristatinėti plačiau.

 Tavo darbų paroda Punske veiks kelis mėnesius (nuo birželio 17 iki liepos 31 d. Punsko LKN ir nuo birželio 20 iki rugpjūčio 20 d. Punsko LLKC). Kur anksčiau pristatinėjai savo kūrybą?

 Esu surengusi parodą Rusijoje (tarptautinė paroda St. Peterburge – 2008 m.), kelias Suomijoje (Efo-Vasa – 2007 m., Verso Ilmajoki – 2008 m., Narpes bibliotekoje – 2009 m., Dragnasback smakyrkan Vasa – 2009 m., Atelje Torni Vasa – 2009). Dar žadu keliskart pristatyti savo darbus Suomijoje.

 Kokie ateities planai? Ar žadi sugrįžti į Punską?

 Ateityje norėčiau daugiau projektuoti ir vykdyti interjero tekstilės projektus individualiems klientams. Norėčiau pakeliauti su parodomis po pasaulį, pradžioje – gal į Lenkijos centrą, į Suomijos didesnius miestus. Į Punską aš labai mielai sugrįžtu bent du kartus per metus. Čia mano gimtieji namai, šeima, aš jų visada ilgiuosi. Sugrįžtu čia pailsėti, atsipalaiduoti esant kitam klimatui, susitikti su gerais pažįstamais, draugais. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę. Tačiau pastoviai gyventi esu labiau linkus Suomijoje, čia esu įleidusi „profesines šaknis“, turiu draugų, pripratau prie kito pasaulio. Turiu pačios suprojektuotą jaukų ir šviesų būstą, kur labai gerai jaučiuosi, kur galiu susikaupti ir įgyvendinti savo svajones bei idėjas.

 Labai dėkoju už pokalbį ir linkiu lakios vaizduotės kuriant naujus, nepaprastus, margus raštus.

  www.punskas.pl , (Božena Bobinienė)