Len­ki­jos pi­lie­ty­bė

Iš kairės: LLB valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, LR ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas, LR užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas.

Len­ki­ja sa­vo Kon­sti­tu­ci­jo­je yra įra­šiu­si, jog Len­ki­jos pi­lie­tis nie­ka­dos ne­pra­ran­da Len­ki­jos pi­lie­ty­bės, ne­bent jis sa­vo va­lia at­si­sa­ko. Ši­tas įra­šas yra es­mi­nis, nu­sa­kan­tis pi­lie­ty­bės es­mę. Aiš­ku, pi­lie­ty­bė ir tau­ty­bė yra vi­siš­kai skir­tin­gi da­ly­kai, ta­čiau Len­ki­jos Kon­sti­tu­ci­jo­je yra pa­ra­šy­ta, kad Len­ki­jos vals­ty­bė už­tik­ri­na len­kų kul­tū­ros plėt­rą sa­vo vals­ty­bė­je ir len­kų tau­tos in­te­re­sus. Ir tai aki­vaiz­džiai jau­čia­ma Len­ki­jos gy­ve­ni­me, kad ta vals­ty­bė rū­pi­na­si len­kų tau­tos kul­tū­ra ir len­kų tau­tos in­te­re­sais, gi­na tuos in­te­re­sus.

Apie dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę iš tik­rų­jų čia ne­kal­ba­ma daug. Pi­lie­ty­bės įsta­ty­me pa­ra­šy­ta: kiek­vie­no Len­ki­jos pi­lie­čio, ne­svar­bu, kiek jis pi­lie­ty­bių tu­ri, pa­rei­gos ir tei­sės Len­ki­jos vals­ty­bei yra to­kios, kaip ir ki­to žmo­gaus, ku­ris tu­ri tik Len­ki­jos pi­lie­ty­bę, bei pri­du­ria­ma, kad Len­ki­jos vals­ty­bė ne­už­tik­ri­na pa­pil­do­mų tei­sių vien dėl to, kad tas žmo­gus yra ki­tos vals­ty­bės pi­lie­tis. Ki­taip sa­kant, Len­ki­jos vals­ty­bė ne­pri­pa­žįs­ta ki­tos pi­lie­ty­bės. Ji­nai pri­pa­žįs­ta sa­vo pi­lie­tį ir ji­nai „ne­si­do­mi“ tuo, kiek pi­lie­ty­bių tu­ri tas as­muo.

Lenkijos pilietybės įsta­ty­mas yra li­be­ra­les­nis nei anks­tes­nis (iš 1962 m.). Jame dau­giau kal­ba­ma apie pi­lie­ty­bės su­tei­ki­mo ga­li­my­bes, nes, kaip jau mi­nė­jau, pi­lie­ty­bės at­ėmi­mo ga­li­my­bės nė­ra. Yra tik­tai nu­ro­dy­ta tvar­ka, ko­kiu bū­du ga­li­ma at­si­sa­ky­ti tu­ri­mos pi­lie­ty­bės. Tu­ri­mos pi­lie­ty­bės ga­li­ma at­si­sa­ky­ti, ta­čiau, kaip for­mu­luo­ja­ma, su tuo at­si­sa­ky­mu ga­li su­tik­ti Len­ki­jos Pre­zi­den­tas. Kon­kre­čiai var­to­ja­mi ši­tie žo­džiai „ga­li su­tik­ti“. Va­di­na­si, jei­gu aš at­si­sa­kau Len­ki­jos pi­lie­ty­bės, tu­riu su­lauk­ti Pre­zi­den­to su­ti­ki­mo, jis ga­li su­tik­ti.

Lenkijoje daug dis­ku­tuo­ta dėl miš­rio­se šei­mo­se gi­mu­sių vai­kų ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių lenkų pi­lie­ty­bės. Se­na­tas siū­lė at­si­klaus­ti, leis­ti tė­vams pa­si­rink­ti, ku­rio tė­vo pi­lie­ty­bę, ta­čiau ga­lu­ti­nai bu­vo pri­im­ta nuo­sta­ta, kad ne­svar­bu, ko­kią ki­tą pi­lie­ty­bę tas vai­kas tu­ri, vis dėl­to, jei­gu vie­nas iš tė­vų tu­ri Len­ki­jos pi­lie­ty­bę, tam vai­kui ta pi­lie­ty­bė yra su­tei­kia­ma.

Nau­jo­vė bu­vo dėl „Len­kų kor­tos“. Įsta­ty­me yra nu­ma­ty­ta, kad „Len­kų kor­tos“ tu­rė­to­jas, pa­gy­ve­nęs me­tus Len­ki­jo­je, au­to­ma­tiš­kai leng­va­ti­niu bū­du gau­na Len­ki­jos pi­lie­ty­bę.

Būtų galima iš­kel­ti te­ori­nį klau­si­mą: ko­kį spren­di­mą Lie­tu­va pri­im­tų, jei­gu 200 tūkst. Lie­tu­vos len­kų įgy­tų Len­ki­jos pi­lie­ty­bę, ar iš jų vi­sų Lie­tu­va at­im­tų Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę ir koks bū­tų tei­si­nis sta­tu­sas? Te­oriš­kai pa­gal Len­ki­jos įsta­ty­mus taip įvyk­ti ga­li.

Parengta pagal pranešimą LR Seimo ir PLB komisijoje

Ire­na Gas­pe­ra­vi­čiū­tė

"Pasaulio lietuvis" 6/2009