Gegužinės atgimsta

 

Gegužė – gražiausias, pavasario gėlėmis pražydęs mėnuo. Sužaliavę medžiai, kvepiantys jazminai, pražydusios lelijos. Visą gegužės mėnesį Klevų kaimo gyventojai senu papročiu kasdien vakarą sueidavo prie kaimo kryžiaus ir giedodavo Marijai skirtas giesmes, melsdavosi ir Švč. Mergelės Marijos bei Visų šventųjų litaniją sukalbėdavo.

Vasarai atvykstantis savon gimtinėn jaunystėje žinomas vestuvių bei vakaruškų muzikantas Gintautas Marcinkevičius po šių gegužinių pamaldų prie kryžiaus arba greta esančioje savo sodyboje visus palinksmindavo, grieždamas armonika, kelis kartus suskambo ir daina.

Dabartinis Klevų kaimo seniūnas Romas Griška džiaugiasi atgijusiu papročiu. Pasitaręs su kaimo gyventojais, prieš Sekmines jis nuvykęs pas kleboną paprašė atsiųsti kunigą iš Lazdijų, kad pašventintų kaimo laukus. Klebonui mintis labai patikusi. Tik užuot pakvietęs lietuvį, pats panoro atvykti į susitikimą su parapijiečiais ir artimiau pabendrauti. Atvyko su vikaru iš Seinų ir atnašavo vakarą mišias prie Klevų kaimo kryžiaus. Žavėjosi ne tik giedojimais, maldomis, bet ir gražiu 1936 m. Šv. Kazimiero draugijos kryžiumi, tinkamai sutvarkyta aplinka. Šis kryžius stovi kryžkelėje, ant kalvos prie Klevo ežero, prie „daržų”, kur kitados buvusios sodybos.

Janina Griškienė pasakoja: „Gegužinės Klevuose visada vykdavo gražiausią pavasario mėnesį, per didžiausią žydėjimą. Skambėjo giesmės Marijai prieš karą, taip pat pokariu. Kai mirė Klevų seniūnas Algirdas Buračiauskas, paskui giesmininkas Česius Zdanavičius ir kiti, veikla nutrūko. Bet jau kelerius metus ši sena tradicija atgaivinta, žmonės džiaugiasi ne tik malda, bet ir suėjimais, bendravimu. Nieks neskuba namo.

Gegužinės vykdavo kasdien visiems ūkininkams patogiu laiku – 19.30 val. O vakarais būdavo labai gerai girdėti, kai Gintautas grodavo savoje sodyboje arba retkarčiais ateidavo prie kryžiaus pagroti po giedojimų“.

Gegužinės pamaldos kelerius metus vyksta ir Burbiškių kaime, ir turbūt kituose. Kastulė Žukauskienė, gyvenusi Burbiškiuose, pasakoja: „Savam kaime sueidavom melstis prie koplytėlės, kuri seniau stovėjusi prie Kraužlių (o dabar prie Žukauskų) sodybos. Eidamos paimam iš savo darželio gėlių ir papuošiam. Jau kelerius metus Burbiškių gyventojai sueina į prie kelio stovinčią laisvą Stankevičių trobą. Ten patvarkė, yra stalas, kryželis, Marijos paveikslas.

Užvesdavo vis Anelė Nevulienė iš Burbiškių. Pradžioje paskaito maldelę „Mano pone”, paskui viena arba kelios užveda giesmes ir Švč. Mergelės Marijos litaniją.

Vykdavo kasmet pavasarį Burbiškiuose ir laukų šventinimas“.

Užtenka tik užsiminti apie gegužinių pamaldų tradiciją, ir ponia Kastulė, gimusi Vidugiriuose, ištekėjusi į Burbiškius, dabar gyvenanti Seinuose, dalijasi šiltais prisiminimais: „Jaunystėj, kai gyvenau Vidugirių kaime, „mojinės“, arba „mojinukės“, būdavo pačios gražiausios dienos. Visus metus jų laukdavom. Iki Šeštinių Kryžiavų dienų pamaldos su giedojimais ir litanija vykdavo kas vakaras prie Vidugirių kryžiaus, kur stovi kryžkelėje prie buvusio sveikatos punkto. Po Šeštinių visi seni ir jauni sueidavom pas Moliušius. Maldas sugiedojęs jaunimas pradėdavo linksmybes. Rateliai, šokiai, dainos prasidėdavo jau temstant, kai visi darbai būdavo nudirbti, gyvuliai perkelti, pagirdyti, kiaulės pašertos, karvės pamelžtos.

Marijos paveikslą papuošdavom pintais vainikučiais arba ateidamos giedoti kiekviena atsinešdavom, kas pražysdavo darželiuose“.

Petras Dapkevičius sako: „Žagarių kaime balandį vykdavo Kryžiavos dienos. Kai seni ir jauni pradėdavo nuo Antanavičių kryžiaus, tai pakeliui pasimelsdavo prie kiekvieno kaimo kryžiaus. Pagieda giesmių ir Visų šventųjų litaniją. Per laukų šventinimą kaimas, dažniausiai seniūnas, atsiveždavo kunigą. Pasimelsdavo visi, pašventinta žeme pasidalindavo, pasivaišindavo susineštom vaišėm ir išsivaikščiodavo.

„Mojines“ giedoti sueidavom į vidurį kaimo pas Bronių Petruškevičių. Užvesdavo jo žmona Ona Petruškevičienė. Paskui rinkomės pas Paulių Petruškevičių. Troboj buvo papuoštas altoriukas. Ten užvesdavo Marytė Petruškevičienė. Visada buvo giedama Marijos litanija ir giesmės Marijos garbei.

Kai per sodybas ėjo Čenstakavo paveikslas, tai labai gražiai giesmes užvesdavo Antanas Kuliešius“.

Graži gegužinių pamaldų tradicija pamaži atgimsta. Gerai, kad suaugusiuosius stebi vaikai, anūkai, kurie ateityje, tikėkime, puoselės šią bei kitas mūsų krašte nykstančias tradicijas.

Nors dabartinės gegužinės – gal tik menkas prieškarinių atspindys, nuoširdumo jose nė kiek ne mažiau. Tai ne tik Marijos garbinimas, bet ir proga susitikti, pabendrauti, pasišnekėti, atsigaivinti dvasiškai.

Ačiū visiems už pateiktas žinias.

www.punskas.pl (Eugenija Pakutkienė)