Grįžti prie savo šaknų

Po 2008 metų spalio mėnesio LLB suvažiavimo: ambasadorius Egidijus Meilūnas (trečias iš kairės) bei LLB valdybos nariai. Pirmas iš kairės – Klemensas Jurkūnas – LLB Tarybos pirmininkas

Lie­tu­vos var­do tūks­tant­me­čio pro­ga Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja yra įstei­gu­si „Tūks­tant­me­čio žvaigž­dės“ žy­me­nį. Tarp ap­do­va­no­tų­jų šiuo žy­me­niu yra ir Len­ki­jos Lie­tu­vių Ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė Ire­na Gas­pe­ra­vi­čiū­tė. Ta pro­ga pa­pra­šė­me jos at­sa­ky­ti į ke­le­tą klau­si­mų apie sa­ve ir Len­ki­jos lie­tu­vius.

– Man tik kar­tą te­ko bū­ti Len­ki­jos lie­tu­vių že­mė­se, bet įspū­dis, ku­rį pa­ty­riau, iš­liks vi­sam gy­ve­ni­mui: jū­sų žmo­nės – tau­rūs lie­tu­viai, jū­sų kraš­tas gra­žus, jū­sų lau­kai tvar­kin­gi. Kaip tarp tų gra­žių žmo­nių klos­tė­se Jū­sų gy­ve­ni­mas, kas Jū­sų tė­ve­liai, ar lie­tu­vy­bę sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lu pa­si­rin­ko­te pa­ti, tė­ve­liai, mo­kyk­la? Iš kur tas Jū­sų su­si­vo­ki­mas, kad esa­te lie­tu­vė?

– Aš už­au­gau Puns­ko-Sei­nų kraš­te, ma­no tė­vai iš ten ki­lę – vie­nas iš Pa­liū­nų kai­mo, ki­tas – iš Žvi­ke­lių. O iš kur at­si­ran­da tas tau­ti­nis ta­pa­tu­mas, ku­ria­me am­žiu­je pra­de­di su­vok­ti, kas esi, vie­na­reišk­miai at­sa­ky­ti ne­ga­li­ma. Man at­ro­do, for­muo­ja vi­sa ap­lin­ka. O ap­lin­ka bu­vo lie­tu­viš­ka. Bai­giau Puns­ko lie­tu­viš­ką pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, pas­kui Puns­ko li­cė­jų. Mū­sų vi­si drau­gai bu­vo lie­tu­viai. Vai­kys­tė­je tas lie­tu­viš­ku­mas ryš­kiai gal ir ne­bu­vo su­vo­kia­mas, bet ap­lin­ka po tru­pu­tį ug­do, kol kaž­kur, pvz., mo­kyk­lo­je, iš­girs­ti es­mi­nius da­ly­kus, apie ku­riuos su­si­mąs­tai gi­liau. Pvz., at­si­me­nu, kad tuo­me­ti­nis li­cė­jaus di­rek­to­rius bu­vo su­si­rū­pi­nęs dėl kraš­to at­ei­ties, dėl asi­mi­lia­ci­jos, dėl to, kad mes čia nyks­ta­me ir grei­tai iš­nyk­si­me. Pas­kui at­si­me­nu sa­vo ste­bė­ji­mus ap­lin­ko­je – nu­tau­tė­ji­mo reiš­ki­nius. Pvz., kai­mai su lie­tu­viš­kais pa­va­di­ni­mais (sa­ky­kim, Šal­tė­nai), ku­riuo­se jau lie­tu­viš­kai ne­be­kal­ba­ma. Per vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mą pa­ti­ri, sa­vo aki­mis pa­ma­tai, kaip tas nu­tau­tė­ji­mas vyks­ta. Ir ta­da su­si­mąs­tai apie sa­vo kraš­to li­ki­mą. Pa­si­da­ro liūd­na. Pla­či­ą­ja pras­me – apie tau­tos li­ki­mą. Pa­jun­ti at­sa­ko­my­bę dėl sa­vęs ir ki­tų žmo­nių, juk nuo mū­sų pri­klau­so, koks jis bus at­ei­ty­je. Liū­de­sį kar­tais ke­lia net ir ma­no pa­čios gi­mi­nės sta­tis­ti­ka. Mo­čiu­tė iš tė­ve­lio pu­sės gy­ve­no vie­to­vė­je, ku­rią jau ga­li­ma lai­ky­ti nu­tau­tė­ji­mo ri­ba, ta vie­to­vė iš­gy­ve­na pas­ku­ti­nį lie­tu­viš­ku­mo eta­pą. Kai pa­gal­vo­ji, kiek iš to ka­mie­no li­ko lie­tu­vių, o ku­rie jau nu­ė­jo ki­tu ke­liu, gal pa­pras­tes­niu, – bū­ti len­ku, pa­si­ten­ki­ni­mas ne­ky­la.

Gy­ve­nant ki­tos kul­tū­ros ap­sup­ty­je vi­sa­da ly­di įspū­dis, kad iš­lik­tu­me, rei­kia gy­ven­ti lyg at­gi­mi­mo dva­sia. Iš pa­tir­ties ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad Puns­ke, Sei­nuo­se pra­ras­ti kal­bą prak­tiš­kai ly­gu pra­ras­ti kul­tū­rą, pra­ras­ti ta­pa­ty­bę. Tai mus ski­ria nuo iš­ei­vių, iš­vy­ku­sių į Ame­ri­ką ar ki­tas ša­lis. Ten, pa­ste­biu, pra­ra­dus kal­bą ta­pa­ty­bė kaž­kaip iš­lie­ka lie­tu­viš­ka. O čia san­ty­kiuo­se su len­kais to­kio reiš­ki­nio kaip ir nė­ra. Pra­ran­di kal­bą – prak­tiš­kai per­ei­ni į ki­tą kul­tū­rą.

Šiuo me­tu Sei­nuo­se ste­bim lyg ir su­grį­ži­mo prie sa­vo šak­nų pra­džią. Yra to­kios ten­den­ci­jos, ne­ži­nia kiek jos bus ga­jos.

 – Ko­kios, ma­not, to su­grį­ži­mo prie sa­vo šak­nų prie­žas­tys?

– Ypač di­de­lis nu­tau­tė­ji­mas vy­ko Sei­nuo­se. Yra to­kių at­ve­jų, kai dvie­jų lie­tu­vių tė­vų vai­kai už­au­go len­kais ir nu­ė­jo su len­kų kul­tū­ra, tau­ta. O ko­dėl jie su­grįž­ta? Ma­nau, tu­rė­jo reikš­mės Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos dvi­de­šimt­me­tis. Sei­nuo­se iš lė­to rei­ka­lai kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę. Nuo 1994 m. Sei­nuo­se vei­kia Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kon­su­la­tas. Čia bu­vo įkur­ti Lie­tu­vių na­mai, jau ket­vir­tus me­tus tu­rim lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą. Sei­nuo­se mes sten­gia­mės lie­tu­vių kal­bą ir kul­tū­rą at­gai­vin­ti, pa­ro­dy­ti, kad esam gar­bin­ga tau­ta, kad  mū­sų mo­kyk­los yra aukš­to ly­gio, kad ne­sam pra­stes­ni. Ir Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jos pa­ro­do, kad Sei­nuo­se lie­tu­viai ga­li gy­ven­ti pa­kel­ta gal­va.

Kas kon­kre­čiai ska­ti­na tą su­grį­ži­mą, sun­ku pa­sa­ky­ti, bet to­kių po­žy­mių yra. Žino­ma, tai vyks­ta ne ma­siškai.

 – Trum­pai apie gy­ve­nimą...

– Pir­ma kla­sė lie­tu­viš­ko­je mo­kyk­lo­je Vi­du­gi­rių kai­me. Nuo ant­ros kla­sės mū­sų šei­ma at­si­kė­lė į Puns­ką. Čia bu­vo dvi­kal­bė mo­kyk­la, – mes be jo­kių abe­jo­nių su se­su­te nu­ė­jo­me į lie­tu­viš­ką. Ir tai bu­vo na­tū­ra­lu. Ir da­bar dau­gu­ma to kraš­to gy­ven­to­jų taip el­gia­si – lie­tu­viams pri­va­lu lan­ky­ti lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą. Li­ki­mas su­si­klos­tė taip, kad 1987 m. įsto­jau į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti lie­tu­vių kal­bos. Lie­tu­va dar ne­bu­vo ne­pri­klau­so­ma, ta­čiau pa­gal su­tar­tis bu­vo ga­li­my­bė iš mū­sų kraš­to abi­tu­rien­tams va­žiuo­ti mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos, ka­dan­gi lie­tu­viš­ko­se mo­kyk­lo­se bu­vo rei­ka­lin­gi mo­ky­to­jai. Aš ap­si­spren­džiau stu­di­juo­ti lie­tu­vių kal­bą ir Vil­niu­je iš­gy­ve­nau 5 me­tus – vi­są At­gi­mi­mo lai­ko­tar­pį, kai Lie­tu­va at­ga­vo ne­pri­klau­so­my­bę. Vil­niu­je bu­vau ir Ko­vo 11-ąją, ir Sau­sio 13-ąją. Vi­si mi­tin­gai pra­ėjo man da­ly­vau­jant, aš juos pui­kiai at­si­me­nu.

1992 m. vėl grį­žau į Len­ki­ją.

 – Ne­no­rė­jo­te Lie­tu­vo­je pa­si­lik­ti?

– No­rė­jau, ta­čiau ma­no gal­vo­je bu­vo už­si­fik­sa­vę, kad aš bai­gu­si stu­di­jas tu­riu grįž­ti at­gal. Taip mus auk­lė­jo mo­kyk­lo­je: kad rei­kia su­grįž­ti į sa­vo kraš­tą. Ket­vir­ta­me kur­se pa­gal­vo­jau: o jei­gu man rei­kės iš­va­žiuo­ti... bet spren­di­mo ne­pa­kei­čiau. Ne­si­gai­liu.

Grį­žu­si pra­dė­jau dir­ti Puns­ko mo­kyk­lo­je mo­ky­to­ja. 1996 m. lai­mė­ju­si kon­kur­są ta­pau „Auš­ros“ vyr. re­dak­to­re ir taip pat dės­čiau mo­kyk­lo­je.

1998 m. Len­ki­jos lie­tu­vių su­va­žia­vi­me ma­ne pa­ra­gi­no kan­di­da­tuo­ti į Len­ki­jos Lie­tu­vių Ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kes. Su­ti­kau, iš­rin­ko, ir štai dau­giau kaip 10 me­tų esu LB pir­mi­nin­kė.

Man tas dar­bas Lie­tu­vių Ben­druo­me­nė­je yra ir įdo­mus, ir pra­smin­gas. Jei­gu no­ri pra­smin­gai pra­leis­ti lai­ką, tik­rai ver­ta pa­suk­ti į vi­suo­me­ni­nius dar­bus. Tai man at­ne­ša džiaugs­mo, ypač jei­gu pa­vyks­ta ko­kią pro­ble­mą iš­spręs­ti. Kar­tais bū­na sun­ku, ne vis­ką spė­ji pa­da­ry­ti, bet jei­gu at­lie­ki ką nors nau­din­ga, yra kuo pa­si­džiaug­ti. Dar tu­riu du bi­ty­nus, to­dėl vi­sur sun­ku su­spė­ti.

 – Ar bi­tės sa­vo ma­lo­nu­mui, ar tai ver­slas?

– Pu­siau. Tai tė­čio pa­li­ki­mas, ku­rį rei­kia pa­lai­ky­ti. Iš­mo­kau bi­tes pri­žiū­rė­ti. Ma­no bu­vęs mo­ky­to­jas Jur­gis Va­lin­čius pa­dė­jo man pra­mok­ti. Ne­ga­lė­čiau leng­va ran­ka avi­lių at­si­sa­ky­ti, mes­ti tą už­si­ė­mi­mą. Ki­ta ver­tus, tai yra ga­li­my­bė iš­va­žiuo­ti į gam­tą, miš­ką, at­si­ri­bo­ti nuo vis­ko. Bi­ty­nai yra tė­vų gim­tuo­siuo­se kai­muo­se.

– Kaip se­ka­si ben­druo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me? Pvz., ar „Aušra“ išsi­lai­ko pa­ti?

– Len­ki­jos vals­ty­bė, nors ne vi­siš­kai, do­tuo­ja kiek­vie­nos tau­ti­nės ma­žu­mos vie­ną lei­di­nį. Ir „Auš­ra“ yra re­mia­ma Len­ki­jos vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos. Di­dži­ą­ją da­lį lė­šų gau­na­me iš ten. Ki­ta da­lis – pre­nu­me­ra­to­riai. Di­de­lių fi­nan­si­nių pro­ble­mų kaip ir ne­tu­ri­me, ta­čiau di­de­lės pa­žan­gos taip pat ne­jau­čia­me. Šie­met lė­šos bu­vo su­ma­žin­tos, li­ko pa­na­šios kaip ir pra­ėju­siais me­tais, tai­gi plės­tis, įsi­gy­ti nau­jos įran­gos (kom­piu­te­riai sens­ta), pvz., fo­to­apa­ra­tą, ne­tu­ri­me ga­li­my­bės, ta­čiau la­bai skųs­tis ne­ga­lė­čiau, šiaip taip ver­čia­mės. Kas­met iš­lei­džia­me 24 nu­me­rius – „Auš­ra“ yra dvi­sa­vai­ti­nis žur­na­las. Ra­šom apie kraš­to pro­ble­mas, Len­ki­jos-Lie­tu­vos san­ty­kius, ap­ta­ria­me Len­ki­jos lie­tu­vių – kaip tau­ti­nės ma­žu­mos tei­ses, ban­dom jas gin­ti, jei­gu yra pa­žei­džia­mos. Ski­ria­me vie­tos švie­ti­mo rei­ka­lams, kul­tū­rai, ap­ra­šo­me įdo­mes­nius žmo­nes – ak­tu­a­liau­sius vi­suo­me­nės da­ly­kus.

 – Ar Lie­tu­vių Ben­druo­me­nės na­rys­tė yra fik­suo­ja­ma?

– Mū­sų įsta­tai yra reng­ti pa­gal PLB kon­sti­tu­ci­ją ir įsta­tuo­se nė­ra nu­ma­ty­ta na­rių są­ra­šo. Kaip ir PLB, mes ma­no­me, kad vi­si Len­ki­jo­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai yra Len­ki­jos LB na­riai. Kiek mū­sų yra, vie­na­reikš­miai ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti.

–O kaip vyks­ta, pvz., LLB va­do­vo rin­ki­mai?

– Per lie­tu­viš­kas or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios yra LB na­rės. Len­ki­jo­je vei­kia lie­tu­viš­kos or­ga­ni­za­ci­jos – Len­ki­jos lie­tu­vių drau­gi­ja, Šv. Ka­zi­mie­ro drau­gi­ja, Et­ni­nės kul­tū­ros drau­gi­ja, Mo­ky­to­jų drau­gi­ja, Vys­ku­po An­ta­no Ba­ra­naus­ko fon­das, Lie­tu­vių na­mai ir vi­sų mo­kyk­lų ben­druo­me­nės – Puns­ko, Sei­nų, Vi­du­gi­rių, Na­vi­ny­kų, Pri­sta­vo­nių. Drau­gi­jos sky­riai vei­kia Var­šu­vo­je, Su­val­kuo­se ir kt. Su­va­žia­vi­me ren­ka­si šių ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai ir ren­ka LB va­do­vy­bę. Taip spren­džia­mas at­sto­va­vi­mo klau­si­mas.

 – Puns­ko ir Sei­nų ben­druo­me­nės yra su­da­ry­tos iš vie­ti­nių žmo­nių, ku­rie čia gy­ve­no am­žių am­žius. O ki­tos, pvz., Var­šu­vos lie­tu­viai – au­toch­to­nai ar su­va­žia­vę iš Sei­nų ir Puns­ko?

– Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro į Len­ki­ją pa­te­ko ne­ma­žai iš­ei­vių iš Lie­tu­vos, ku­rie trau­kė­si į Va­ka­rus. Da­lis jų li­ko Len­ki­jo­je. Tų žmo­nių dau­gu­ma jau iš­mi­rę. La­bai stip­ri lie­tu­vių ben­druo­me­nė bu­vo Šte­ti­ne, Vroc­la­ve. Šiuo me­tu sky­riai jau be­veik su­ny­kę. Vai­kai jau ne­be­si­do­mi ir į to­kias or­ga­ni­za­ci­jas ne­be­si­jun­gia. Jie su mu­mis ry­šio ne­pa­lai­ko, to­dėl apie jų li­ki­mus nie­ko ne­ga­liu pa­sa­ky­ti.

Stip­rūs sky­riai dar yra Var­šu­vo­je ir Su­val­kuo­se, ku­rių na­riai yra iš­vy­kę iš Puns­ko, Sei­nų ir Lie­tu­vos. Yra ir nau­jai at­vy­ku­sių, nors jų nė­ra la­bai daug. Vie­ne­tai at­ei­na ir į Lie­tu­vių Ben­druo­me­nės sky­rius. Var­šu­vo­je glau­džiai ben­dra­dar­biau­ja­ma su am­ba­sa­da, da­ly­vau­ja­ma am­ba­sa­dos ren­gi­niuo­se.

 – Ko­kią veik­lą vys­to Lie­tu­vių Ben­druo­me­nė?

– Lie­tu­viš­kos or­ga­ni­za­ci­jos yra pa­si­da­li­ję už­duo­ti­mis – kas ką vei­kia. Ka­dan­gi kul­tū­ros na­mai yra ir Puns­ke, ir Sei­nuo­se, to­dėl LB kul­tū­ri­nių ren­gi­nių ir ne­ren­gia. LB val­dy­ba daž­niau­siai už­si­i­ma at­sto­va­vi­mu LB in­te­re­sams Len­ki­jos val­džios ins­ti­tu­ci­jo­se ir ben­dra­dar­bia­vi­mu su Lie­tu­vos val­džia bei PLB. Pa­grin­di­nis da­ly­kas – mū­sų, kaip tau­ti­nės ma­žu­mos, tei­sių už­tik­ri­ni­mas. Kai Len­ki­ja pe­ror­ga­ni­za­vo sa­vo švie­ti­mo re­for­mą, ta­da mes dau­gy­be raš­tų už­ver­tė­me Len­ki­jos švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ją ir ki­tas val­džios įstai­gas dėl lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų iš­sau­go­ji­mo. Pvz., kai stei­gė­si Sei­nų lie­tu­viš­ka mo­kyk­la, mes ben­dra­vo­me ir su Sei­nų val­džia, ir su Lie­tu­va. Ga­li­ma tai va­din­ti po­li­ti­niu at­sto­va­vi­mu. Pvz., Lie­tu­vo­je stu­di­juo­ja daug mū­sų jau­ni­mo. Rei­kia už­tik­rin­ti jų in­te­re­sus. Ne­se­niai pa­siun­tė­me pa­klau­si­mą Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jai, ko­kios bus ga­li­my­bės už­sie­nio lie­tu­viams stu­di­juo­ti Lie­tu­vo­je pri­ėmus nau­ją­jį Aukš­to­jo moks­lo įsta­ty­mą.

 –Iš­ei­vių ben­druo­me­nė­se skun­džia­ma­si, kad nė­ra jau­ni­mo. O pas jus vei­kian­čio jau­ni­mo yra?

–Tai skau­dus klau­si­mas ir mums. Šiuo me­tu or­ga­ni­za­ci­jo­se na­riai yra ma­no am­žiaus – 30-40-50 me­tų. Mes bu­vo­me pas­ku­ti­nė kar­ta, ku­ri po stu­di­jų grį­žom į tą kraš­tą ir jun­gė­mės į or­ga­ni­za­ci­jas. Da­bar daug jau­ni­mo po stu­di­jų ne­grįž­ta. Ačiū Die­vui, dau­gu­ma lie­ka Lie­tu­vo­je, bet kai ku­rie iš­vyks­ta ir į ki­tas pa­sau­lio ša­lis. Vei­kia Len­ki­jos lie­tu­vių jau­ni­mo są­jun­ga ir ją dau­giau­sia su­da­ro stu­den­tai, bet jie iš­si­bars­tę po vi­sus mies­tus. Jau­ni­mo są­jun­gai pri­klau­so ir Puns­ko li­cė­jaus mo­ki­niai; yra po­ra jau­nų žmo­nių Puns­ke, ku­rie vei­kia Jau­ni­mo są­jun­go­je. Jau­ni­mas da­bar la­bai mo­bi­lus. Am­žius – nuo li­cė­jaus moks­lei­vių iki stu­den­tų, ku­rių dau­ge­lis ne­grįž­ta. O ne­grįž­ta daž­nai to­dėl, kad sun­ku ras­ti dar­bo. La­bai ri­bo­tos ga­li­my­bės dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę.

Kal­bė­jo­si Aud­ro­nė V. Škiu­dai­tė

"Pasaulio lietuvis", nr 5/2009