Kiek daug čia Lietuvos

 Šių metų Poezijos pavasario renginiai Punsko ir Seinų krašte prasidėjo filmo „Jotvingių giesmė“ pristatymu gegužės 14 dieną Seinų „Žiburio“ mokykloje ir gegužės 18 dieną Punsko mokykloje. Pristatymuose kalbėjęs filmo autorius ir režisierius bei šių eilučių autorius prisipažino, kad ši poetinė baladė, skirta mūsų krašto lietuviškoms mokykloms (III gimnazijos kl.), buvo kuriama 7-erius metus. Filmo kadruose norėta pažvelgti į Punsko ir Seinų kraštą pro eiliuotojo žodžio perspektyvą, parodyti 2002 metų Poezijos pavasario vakaronę Eglinės piliakalnio papėdėje, Lietuvos vardo 1000-mečio paminėjimą Gižicke prie šv. Brunono kryžiaus, poezijos skaitymus Albino Žukausko tėviškėje Bubeliuose, Prūsų ir jotvingių sodyboje, Poezijos pavasarį Lietuvoje, įsimintinas su šio krašto istorijos paveldu susijusias vietas bei nuostabų gamtovaizdį. Poetinėje baladėje didingai nuskamba Poezijos pavasario pradininko poeto Justino Marcinkevičiaus bei Poezijos pavasario Punsko ir Seinų krašte sumanytojo Marcelijaus Martinaičio žodžiai.

„Aušros“ žurnalo redaktorė, „Žiburio“ mokyklos lituanistė, LLB valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė po filmo pristatymo tikino, kad jis padaręs jai didelį įspūdį. Filmas parengtas vykusiai, gerai suderinti vaizdai, poezija ir muzika. Nuo pradžių iki pabaigos išlaikyta vientisa nuotaika. Irena Gasperavičiūtė įžvelgia dvi filme gvildenamas temas: kelionę Poezijos pavasario takais bei mūsų krašto pristatymą.

– Nežinau, kuris iš šių motyvų yra įdomesnis, bet man šiek tiek labiau patinka mūsų kraštą pristatantys vaizdai, – sako Seinų „Žiburio“ gimnazijos mokytoja. – Filme parodyta, kaip mes per poeziją esame susieti su mūsų istorijos paveldu, su žeme, kurioje gimėme, išaugome, gyvename ir dirbame.

Kaip jau rašėme, filmas „Jotvingių giesmė“ balandį buvo rodomas Kaune ir Seinijos dienoje Vilniuje.

Į šių metų poezijos šventę atvyko Poezijos pavasario Punsko ir Seinų krašte sumanytojas ir pradininkas, lietuvių literatūros klasikas, „Kukučio baladžių“ ir daugelio kitų skaitomų ir dainuojamų kūrinių autorius Marcelijus Martinaitis su žmona Gražina Marija, garsia Lietuvos dailės istorike, kultūrologe, humanitarinių mokslų daktare. M. Martinaičiui talkino stiprus poetas ir vertėjas Antanas A. Jonynas su žmona – redaktore Palmyra Mikėnaite. Svečiai aplankė Punsko buities muziejų, domėjosi čia saugomų daiktų paskirtimi, dalyvavo šių eilučių autoriaus surengtoje pažintinėje kelionėje. Prasminga buvo akimirką pastovėti prie lentos, skirtos 1918 metų lapkričio 15 dienos (Punsko lietuviško valsčiaus įkūrimo) įvykiams atminti, įeiti į Punsko bažnyčią, apsilankyti prie knygnešio Povilo Matulevičiaus paminklo Kreivėnuose, išgirsti pasakojimų apie daraktorių ir knygnešių laikus. Nepakartojama buvusi išvyka į Vygrius. Svečiai domėjosi kamendulių gyvenimu, veikla bei likimu, išgirdo pasakojimų apie Vygrius, čia veikiančią vyskupiją, paskutinio kamendulio Viktoro Vinikaičio istoriją, legendą apie Barnabą ir jo sandėrį su velniu ir kt. Literatus nepaprastai sujaudino vaizdai, matomi iš Vygrių vienuolyno varpinės.

Svarbiausias tos dienos renginys vyko Prūsų ir jotvingių gyvenvietėje Ožkiniuose (Šilainėje). Visus sužavėjo Virginijos Valenskaitės paruošta Lietuvos vardo 1000-mečio inscenizacija „Pilyje pas Netimerą“, Punsko LKN „Puniukų“, Seinų „Žiburio“ mokyklos popstudijos bei Punsko Kovo 11-osios licėjaus choro „Pašešupiai“ koncertas. Renginyje savo poeziją skaitė svečiai iš Lietuvos bei mūsų krašto poetai: Janina Macukonienė, Algis Uzdila ir Sigitas Birgelis.

Marcelijus Martinaitis, nepaprastai sujaudintas Lietuvos vardo 1000-mečio inscenizacijos, kalbėjo:

– Sugrįžęs į Lietuvą pasakysiu, kad Punskas gyvavo, gyvuoja ir gyvuos. Jei blogai yra Lietuvoje, atvykstame pas jus pasisemti lietuvybės. Anais laikais jums buvo nelengva, bet mums nepalyginamai sunkiau. Buvome žiauriai rusifikuojami. Kai pirmą kartą atvykau pas jus, pamačiau, kiek daug čia yra išlikę Lietuvos. Tos Lietuvos, kuri pas mus taip negailestingai buvo niekinama ir trypiama. Kaip nuostabu buvo patirti čionykščių žmonių prisirišimą prie žemės, kalbos, tėvų ir protėvių papročių. Ne kartą daina ir poezija padėjo mums susivienyti. Mūsų ginklas buvo žodis, daina, piliakalnis, mūsų istorija. Žaviuosi, kaip Punske yra saugoma istorinė atmintis, pagerbiami žmonės, praeities liudininkai, saugomi piliakalniai, statomi paminklai. Man truputį pavydu, kad mūsų ryšys su praeitimi yra silpnesnis nei jūsų. Mes nevertiname istorijos ir neretai iš jos pasišaipome. Tiesiog nuostabu, kaip šiandien jūsų jaunimas pagerbė Lietuvos vardo 1000-metį. Kažin ar kur nors Lietuvoje poetai kažką panašaus išgirs ir pamatys.

Daug šiltų žodžių susirinkusiems Seinijos gyventojams pasakė ir poetas Antanas A. Jonynas.

– Kiek Punske ir Seinuose lietuvių, o kiek daug čia yra Lietuvos... – sakė poetas ir vertėjas Antanas A. Jonynas. – Tai neįtikėtina. Neįtikėtina, kad atvykstame čia, į šitą žemę, pasisemti Lietuvos. Mes, gyvendami Lietuvoje, jos nejaučiame ir nesuprantame taip, kaip atvykę pas jus. Tai paradoksalu, nors tai tiesa.

Kitą dieną susitikime su Punsko gimnazijos bei licėjaus moksleiviais Marcelijus Martinaitis kalbėjo, jog kitados, kai lankė mokyklą, žinojo, kas yra poezija. Dabar jau ne. Jis teigė, jog poezija yra tam, kad ją skaitytum, bet paaiškinti, kas parašyta, yra sudėtingiau. Kiekvienas kitaip ją suvokia. Žmogus, skaitydamas eiles, skaito save patį, pasitelkia savo išgyvenimus, jausmus, pojūčius, ieško atsakymų į klausimus, kas jis yra, kodėl jis yra, kam pagaliau reikalingas šis pasaulis. Kiekvienas privalo žinoti savo poetus bei jų knygas.

Poetas Marcelijus Martinaitis kalbėjo, kad mokyklos suole jam labai nuobodūs buvę K. Donelaičio „Metai“. Netraukė jų archajiška ir nesuprantama kalba. Reikėjo išmokti atmintinai didelius teksto fragmentus. Dabar, kai sulaukė garbingo amžiaus, Donelaičio „Metai“ jam pats geriausias lietuvių poezijos kūrinys. Smagu būdavę poetui keliauti į literatūros renginius ne vienam, o su Kukučiu. Pastarąjį visur pažinojo, kai kur net geriau nei jo kūrėją.

Lietuvoje yra per 5000 poetų. Visų neįmanoma žinoti, neįmanoma perskaityti visos poezijos. Niekas turbūt jos visos ir neperskaitys. Labai mažai eilių pasilieka kitoms kartoms. Kažkas yra paskaičiavęs, kad gal tik 3 proc. literatūros tampa klasika, kurią mokiniai pažins po 100 ar 200 metų. Užmarštyje lieka tie, kurie buvo savo laikais garsūs, ir tie, kurie tokiais galėjo tapti.

Kiekviena karta kitaip skaito ir vertina poeziją. Ne poezija keičiasi, bet jos skaitymas. Kiekviena karta kitaip pasisako skaitydama knygas, nes skaitymas yra žmonių pasisakymas. Kiekviena karta kitaip skaito, kitaip rašo, kitaip supranta, kitokius vartoja žodžius.

Tądien literatai aplankė Punsko lietuvių kultūros namus, Juozo Vainos etnografinį muziejų, akimirkai sustojo prie Vidugirių bažnyčios bei apleistos lietuvių literatūros klasiko Albino Žukausko sodybos. Ketvirtadienio poezijos šventę vainikavo poezijos skaitymai Seinų „Žiburio“ mokykloje.

Lankydamas Seinų „Lietuvių namus“ bei LR konsulatą Seinuose poetas Marcelijus Martinaitis, paprašytas palyginti šį kraštą, matytą prieš 23 metus ir dabar, atsakė, kad labai sustiprėjo lietuvių bendruomenė. Atsirado daug lietuviškų organizacijų, įstaigų, gražių ir erdvių mokyklų, kuriose mokosi lietuvių vaikai.

– Aš retkarčiais jums pavydžiu to, – kalbėjo Marcelijus Martinaitis, – kaip jūs elgiatės, dainuojate, kalbate, pavydžiu jūsų elgsenos, šiltų tarpusavio santykių. Pasaulis čia atrodo geresnis, daugiau yra nuoširdumo. Vakar matėme vykusį Lietuvos vardo 1000-mečio paminėjimą. Žmonės buvo taip susiklausę ir susitelkę. Lietuvoje to nėra.

Nemažai komplimentų Punsko ir Seinų kraštui pažėrė taip pat trečią kartą čia besilankąs poetas Antanas A. Jonynas.

– Poetas, atvykęs pas jus, jaučiasi atsakingesnis ir reikalingesnis nei Lietuvoje, – teigė jis. – Literatas čia atsiduria aplinkoje, kur lietuvybė yra iššūkis ir nuolatinė pastanga. Gyvendami Lietuvoje užmirštame, kas esame, nesuprantame, kad vardan Lietuvos reikia ką nors nuveikti. Visa ta lietuvybė ir pastangos dėl jos neretai pasidaro našta, kažkoks žmogų apsunkinantis momentas, kurį ne kiekvienas nori pakelti. Aš stebiu jūsų krašto jaunimą ir matau, kad jums šie reikalai labai svarbūs.

Poetai padėjo gėlių prie Antano Baranausko paminklo bei išklausė pasakojimų, susijusių su vyskupo gyvenimu ir veikla Seinuose. Po to dar vienas sustojimas Berznyko kapinėse, žvilgsnis į lietuvių savanorių kapus, gražų Dalios Matulaitės paminklą bei visų lietuvių širdis žeidžiantį Panerių obeliską, ir atsisveikiname vildamiesi šiame krašte susitikti ne kartą.

Nuoširdžiai dėkoju talkininkams: Virginijai Valenskaitei ir jos vaidintojams, Punsko Kovo 11-osios licėjui, Dariaus ir Girėno mokyklai, Seinų „Žiburio“ mokyklai, Punsko lietuvių kultūros namams, Juozui Leonavičiui (už įgarsinimą). Ačiū rėmėjams, be kurių ši šventė nebūtų galėjusi įvykti: Punsko valsčiaus savivaldybei ir viršaičiui Vytautui Liškauskui, Valdui Krakauskui ir jo verslovei „Valdi“, poniai Mildredai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos lietuvių draugijai.

 www.punskas.pl (Sigitas Birgelis)