Viešnagė Šilainėje

Po Šilainės ąžuolu: Vytautas Žukauskas ir Antanas Česnulis, kuris vaikas būdamas žaidė po šiuo ąžuolu, o aplink buvo vien laukai - jokio miško.
 

Pirmoji diena

Važiavome ne į tą Šilainę, kuri yra prie Seivų ežero. Vytautas Žukauskas, vienintelės šiame kaime esančios sodybos savininkas  mus pasitiko netoli Veisėjų, prie Ančios ežero. Pasitiko su duona ir naminuke, bei ypatingo skonio dilgelių lapų, aviečių stiebelių, žydinčių žemuogių su šaknimis  arbata, gydančia, gydančia mažiausiai dvidešimt ligų. Taip tvirtino, Lina Klimavičiūtė, Veisėjų regioninio parko direkcijos vyr. kultūrologė. Arbatą ji virė lauko virtuvėje, ant tikros ugnies, o kai ją pilstė visas kiemas kvepėjo rojum ir poezija. Pastarąją skaitė pirmą kartą į šią sodybą tarp Dzūkijos miškų užklydę,  Poezijos pavasario paukštės atvesti Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Gediminas Kajėnas, Ričardas Šileika ir šių eilučių autorė.

            Vytautas Žukauskas sakosi esąs Kaimo turizmo pradininkas. Nuo jaunumės norėjo įsikurti kur nors vienišoje sodyboje. Nors pats šiaulietis, bet susigundė nusipirkti netoli Ančios ežero esančią vienintelę Šilainių kaimo trobą ir pradėjo lipdyti savo svajonių  namus. Pats kirto savo miške ąžuolus, pats rentė sienas, darė suolus, duris, verandą, pirtį, lauko virtuvėlę su didžiule senoviška duonkepe krosnimi. Paskui ilgus metus tarnavo kitiems – priiminėjo po savo stogu vadinamuosius turistus. Tačiau nuolatinis svetimų žmonių  erzelis vieną dieną tapo nepakenčiamas ir Vytautas šį biznį užraukė visiems laikams. 2001 metais jis sugrįžo prie savo buvusios specialybės (anksčiau dirbo dailės mokytoju), o kad būtų linksmiau – pasikvietė keletą savo bičiulių dailininkų. Nuo to laiko kasmet balandžio pabaigoje gegužės pradžioje  pradėjo kviestis tapytojus, medžio drožėjus ir kalvius į plenerą „Veisėjų pavasaris“. Ir ne vien iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos bei kitų šalių. Taigi šiemet vaizdingame Lazdijų rajono miestelyje vyko jau devintas toks menininkų pleneras. Vietos gyventojai jo laukia, kaip kad sodų žydėjimo, mat tada atgyja ne tik tyli Žukausko sodyba, bet ir visas Veisėjų miestelis. Ypač jame smagu būna gegužės 1 dieną, kai pulkas menininkų sugalvoja itin išmoningai ir spalvingai pražygiuoti jo gatvėmis. Tokių eitynių ir aukcionų metu cirkuliuoja vietiniai pinigai „veisai“, kuriais galima sumokėti penktadalį įsigyjamo dailės kūrinio kainos. O pernai „Šv. Jurgio pavasarį Veisiejuose“ pagerbė net pats Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, atvykdamas į šio šventojo vardu pavadintą miestelio bažnytėlę, į kurią jau buvo sugužėję tautodailininkai su savo drožtais, pieštais, pintais, išskaptuotais šventais Jurgeliais.

 Į Veisiejus suvažiuojantys skulptoriai, medžio drožėjai savo darbais papuošė bent kelias miestelio vietas, ypač miesto parką bei tvenkinių erdvę prie miškų urėdijos. Pastarojoje visai neseniai atsirado meistro Antano Česnulio vadovaujamo drožėjų kvarteto Juozo Videikos, Gintauto Akstino, Gintaro Černiaus ir Antano Lastausko bendras kūrinys „Laimės žiburys“. Tvenkinius jungiantį tiltuką išraitė veisiejiškiai Audrius Goberis ir Tomas Mirijauskas. Tuo tarpu dalis mažųjų skulptūros ir tapybos darbų keliauja į kuriamą Veisiejų meno galeriją. Kol jos dar nėra, kūriniai eksponuojami Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje.

            Nors ir įdomus, nors ir miestelį kas pavasarį  tradiciškai atgaivinantis renginys, kūrybingam žmogui vis tiek tampa savotiška rutina. Ir jis ima galvoti, o ką čia naujo prasimanius. Taigi šių metų pavasarį Vytautui Žukauskui šovė į galvą mintis pratęsti pavasarinį menų dūzgesį ir jis, atsisveikinęs su dailininkais, pasikvietė poetus. Ir ne vien tam, kad jie prisikirstų pačios skaniausios pasaulyje duonkepėje krosnyje šutintos grikių košės. Į Žukausko kiemą vakarop ėmė rinktis aplinkiniai gyventojai, atvyko Veisėjų mokyklos lituanistės, būrys šaunaus, dainingo jaunimo. Tada visi draugiškai patraukė prie galingo Šilainės ąžuolo. Po juo ir vyko poezijos skaitymai, kurių nedrumstė netgi gausiai į pavasario linksmybes susirinkę grambuoliai.

              Poezijos skaitymai, pokalbiai, prisiminimai tęsėsi visą vakarą prie laužo, prie ilgo gausaus stalo Vytauto sodyboje. Čia buvo išsiaiškinta, kad kaip tik tą vakarą savo gimtadienį švenčia vietos gyventojo Antano Česnavičiaus žmona, o lituanistė Rasa Dumbliauskaitė beveik susigiminiavo su Vladu Braziūnu, mat studijuojant abiems teko nuomotis kambarį pas tą pačią šauniąją Vilniaus universiteto budėtoją, iš Veisėjų kilusią  Albina Levulienę, tik Vladas toje pačioje lovoje knygas skaitė gerokai anksčiau už Rasą.  Kai visi prisikalbėjo iki soties savo saksofoną išsitraukė Tomas Čiukauskas, Druskininkų meno mokyklos mokytojas, muzikantas ir kompozitorius, jau išleidęs vieną kompaktinę plokštelę, o dabar rengiąs antrą su minėta Lina Klimavičiūte, kuri poetus vaišino ne tik arbata, grikių koše ir kitais skanėstais, bet ir gražiai išvinguriuotom dzūkų liaudies dainomis.

  Antroji diena

  širdie, pilkam Paterų kaime,
                      kurio nebėra, manęs nebėra,
                                     vien tik kryžius

                               Sigitas Geda, Keturios rapsodijos ir epilogas.

                                I (Žydinti slyva Snaigyno ežere, Vaga, 1981, p. 32)

             Nuo pat ryto poezijos skaitymai Paterų kaime. Pirmiausia jie vyko ant aukšto kalno, prie kryžiaus, ties milžinišku alyvų krūmu, kurį iš visų pusių užfiksavo savo fotoaparatuose V. Braziūnas ir R. Šileika. Tačiau daug kieno akys nuslydo pro alyvų violetą mėlynos Snaigyno juostos link. Šis ežeras ilgas, išvaizdus  ne kartą ir Sigito Gedos dūšią užgavo.  O paskui visi susirinko į sodybą, kurioje teko Sigitui praleisti nemažai savo vaikystės ir jaunystės dienų. Pienių gelsvai balsvi kilimai ir žydinčių obelų virtinės poezijai suteikė itin romantiško prieskonio. Tačiau poetus sudomino ne tiek rakauskiškas žydėjimas, kiek Sigito kažkada iš Vietnamo parsigabenti bambukai, jau turbūt su  Ričardu Šileika lygūs: kiekvieną rudenį nupjaunami jų sumedėję stiebai ir kiekvieną pavasarį jie šauna aukštyn kaip kareiviai. Šioje sodyboje dabar gyvena buvusiųjų Gedos kaimynų dukra su savo vyru, Viktoru Ūsu. Šis, lazdele pasiramsčiuodamas, linksmą žvilgsnį storastikliais akiniais prisidengęs žmogus daug neragindamas ėmė porinti: „Mane paskyrė Šadžiūnų mokyklos šeštokų auklėtoju. Jau žinojau, kad joje mokosi berniukas, kurio eilėraštukus rajono laikraštis spausdina. Žiūriu, sėdi antram suole: basas, plaukiukai juodi, garbanoti, lūputės storos – visas kaip iš nuotraukos „Puškin v Litvie“. Aš net galvojau, gal čia koks gamtos atsikartojimas – toks tas vaikas man buvo panašus į Puškiną. Šiaip jau jis eilėraščių mokytojams nerodė, tik kartą man atnešė ir klausia, ar išspausdintų rajono laikraštis? Sako, gal gaučiau šiokį tokį honorarą ir kelnes nusipirkčiau... Žinai, Sigitai, sakau jam, rašyk apie komunizmo statybas, darbą plėšiniuose – tikrai išspausdins...

Kartą parašiau ir aš tokią šešių posmelių pasakėčią, nunešiau Sigitui, jis jau vienuoliktoje klasėje mokėsi, buvo žymus. Paskaitė, pasitaisė akinukus, paėmė pieštuką ir nubraukė vieną posmelį, paskui dar vieną, sako:  Žiūrėkit, dabar dar geriau. Paskui dar kelias „duobes“ ištaisė, įkišo savo žodžius ir tikrai – eilės suskambėjo visai kitaip.

Poezijos skaitymai buvusiam Sigito Gedos sodelyje

           O kaip mes čia atsiradome? Čia buvo mano žmonos senelio žemė, bet jau priklausė kolūkinei gyvenvietei.  Gedos 1959 metais joje pasistatė namelį. Atėjus nepriklausomybei Sigitas sako mano žmonai: „Alyte, čia tavo senelio žemė, tai tu pirk mūsų trobelę ir gyvenk sau joje“. Taip mes čia ir gyvenam, po Sigito sesės Gintės sodintom obelim, nieko nekeitėm, net stalas virtuvėje ligi šiol tas pats. Dabar jau susenau, neturiu nei karvės, nei asilo, nepajėgiu nei žolės sode nusipjauti...“

        Tokias įdomias kalbas apie Sigitą Gedą varinėjo ne tik Viktoras Ūsas, bet ir jo buvusios mokytojos Marija Miliauskaitė ir Joana Vaikšnoraitė. Pastaroji visą paskaitą buvo pasirengusi ir susirinkusiems perskaitė. Pasirodo, tai ji, Sigito lituanistė, perkalbėjo jį, žadantį studijuoti vokiečių kalbą: „Aš jam pasakiau: geriau studijuok lietuvių. Svetimų kalbų išmoksi bet kada, o lietuvybės jausmo – ne. Ir jis paklausė, ir  vėliau man padėkojo už tokį patarimą“. Mokytoja Joana prisiminė Sigitą – „turistą“, išvaikščiojusį ne tik Lietuvą, bet ir Baltarusiją. Lig šiol jį atsimena, kaip jis basas, su malkų glėbiu lipo į kalną kurti turistinio laužo. Kodėl tu vis basas? Klausdavo jo visi. O jis atšaudavo: Aš taip įpratęs. Mes jį vis ragindavom per varžybas, prisiminė mokytoja: „Bėk, Sigitai, bėk!“ Visą gyvenimą jis bėgo savo kūrybinę estafetę. Gal jo „kuprinė“ buvo per daug prikrauta, kad taip anksti mus paliko...“

Sigito auklėtoja Marija Miliauskaitė, vokiečių kalbos mokytoja rudu odiniu lankeliu prispaudusi gelsvus plaukus, apsigobusi dailia megzta gelsvai-rusvai-juosvais raštais išdailinta skara poetą prisimena nuo tada, kai tapo tuometinių aštuntokų auklėtoja: „ Žiūriu, tokie suglamžyti Sigito sąsiuviniai, ir drabužiai sulamdyti, basas, susivėlęs... Klausiu, kodėl šitoks netvarkingas? O jis sako: Mokytoja, sudegė mūsų namai, aš neturiu kur daryti pamokų...“ Nuo to laiko leisdavau jam likti klasėje po pamokų ir ramiai dirbti. Buvo labai drąsus, reiklus, kritikavo tinginius draugus, o kadangi turėjo artistinių gabumų, padėdavo man organizuoti įvairius papildomus renginiu. Buvo labai geras mokinys. Kai atvažiuodavo iš Vilniaus į klasės susitikimus, kalbėdavo labai atvirai: „Auklėtoja, aš irgi geriu, ir gerokai daugiau ne i mano senoliai, ir būnu piktas, ypač dėl to, kad jaunystėje neiškrėčiau jokios didelės šunybės, ot kvailas buvau, niekas nė neprisimins manęs...“

Paterių kaimo kryžius, esantis netoli Snaigyno ežero, ant kalno.

         Prisimenam, visi prisimenam ir tie, kur jį pažinojo, ir tie, kur su juo susipažinę yra tik per jo kūrybą.  Viktorui Ūsui jis liks pačiu įsimintiniausiu mokiniu, o ne poetu („man jo kūryba nelabai paskaitoma, ji tokia komplikuota...“), kitiems – kolega, su kuriuo dar visai neseniai panašiuose Poezijos pavasario renginiuose po žydinčiomis obelimis kartu ne tik poezijos, sulos, vyno, bet ir šio to stipresnio tekdavo paragauti. Skirstėmės iš Gedų, o dabar Ūsų kiemo gerų prisiminimų apgobti, eilėraščių prisilesę. Viktoras Ūsas lydėjo buvusią savo bendramokslę Bronę Vaišnorienę pro vartelius: „Kokia graži buvai, tokia ir likai. man pavydas ima, nes aš jau nusenau...“

Po dviejų Veisėjuose ir jų apylinkėse praleistų dienų, prisiragavus ne tik žydėjimo, poezijos,  sulos, naminio vyno ir raginukės su kadagiu bei putino uogomis, dar kartą (bene jau šimtąjį) įsitikinau, kad net Linos verdama stebuklinga arbata kai kurių ligų pagydyti negali. Štai toks Mokytojas Ūsas ir grabe gulėdamas nepraras geros nuotaikos, pasvalietis Vladas Braziūnas prisipažinęs nuo studijų laikų sergąs sudzūkėjimu niekada jo neatsikratys, ypač tokiose kelionėse pabuvęs. Ričardas Šileika neįveiks SMS-ų viruso, Gediminui Kajėnui jo mįslingas tylėjimas yra ir bus kaip antroji oda, o stiprūs protėvių genai privers išsiauti iš batų ir ne tik po Žukausko kiemo žolę trypti basomis. Greičio mėgėjas Eugenijus Ališanka, sakėsi šio smagaus pojūčio neatsisakysiąs kad ir kiek policijos patrulių kelyje Veisėjai-Vilnius stovėtų. Kokia šių eilučių autorės liga? Nenoras palikti trumpalaikį rojų ir sugrįžti į pilką realybę.

www.punskas.pl (Birutė Jonuškaitė)