„Šaškės – tai menas (ir jų nepakeis nei kinas, nei filharmonija!), šaškės – tai sportas (ir nėra lengvesnis už sunkumų kilnojimą arba ledo ritulį!), šaškės – tai mokslas (nors ir ne matematika)“.       Mokslininkas ir šaškininkas J. Fominych

 Kaip nepalūžti

 

Po daugelio įkalbinėjimų ilgametė šaškininkė Petronė Dapkevičiūtė, gyvenanti Suvalkuose, pagaliau sutiko pasidalinti savais išgyvenimais ir laimėjimais.

 Beveik visas mano gyvenimas – kova su negalia. Patyriau nemažai nuoskaudų ir patyčių, ypač būdama mokyklos suole, kai vaikai nori būti vienas už kitą geresnis, silpnesnis lieka už stipresniųjų rato.

Gimiau, augau ir nelengvą vaikystę praleidau Žagariuose. Gražuolio Galadusio pakrantėmis bėgiojau basa nuo pavasario lig rudens, o karštos vasaros popietėmis pliuškenausi vandenyje su bangelėmis tik retkarčiais. Mat ilgokai teko ganyti žąsiukus, o vėliau ir gyvulius.

Kad turiu didelių regėjimo sutrikimų, išgirdau tik iš mokytojo, kai ėmiau lankyti pirmą klasę. Mokytojas mamai patarė nuvežti mane kuo greičiau pas gydytoją E. A. Ritlerį (Edward Alfred Rittler) į Seinus. Jis mane ir gydė, ir akinius parinko. Gerai prisimenu, kaip mamai aiškino, kad man negalima sunkiai kaime dirbti. Reikia baigti mokyklą, tada turėsiu lengvesnį darbą.

Net nešiodama akinius neprimatydavau, ir vaikai man prikaišiodavo bei negražiai pravardžiuodavo. Man būdavo skaudu klausytis ir jaustis kitokia negu sveiki vaikai.

Žagariuose pradėjusi lankyti pradinę mokyklą, kuri buvo mūsų kieme, mūriniame name, šalia dailaus medinio gyvenamojo namo, baigiau ją Krasnagrūdoje (nes čia iš mūsų kiemo perkelta mokykla). Išvykau iš tėviškės ir dirbau Augustave, paskui Balstogėje tarnaite, namų šeimininke arba globodavau vaikus. Vėliau pakalbinta vyresnės sesės Marijonos išvykau į Suvalkus. Ten baigusi vakarinį licėjų įsidarbinau aklųjų ir silpnaregių dirbtuvėse. Nors visi buvome panašaus likimo, bet patyčių kliūdavo ir nuo bendradarbių. Ne patys maloniausi išgyvenimai išlikę mano atminty. Sunkūs buvo laikai... Ne kartą norėta mane atleisti, tad teko dirbti daugiau, nei reikėjo. Neretai susilaukdavau priekaištų, kai dirbau brigadininke (turėjau 121 darbininką). Priekaištauta ir dėl tautybės. Bet dabar džiaugiuosi, kad tuomet negandas pajėgiau įveikti. Aklųjų įmonėje Suvalkuose išdirbau apie 30 metų. Dabar jau esu pensininkė.

Dažnai keliauju (kartais dėl reabilitacijos, o kartais vykstu dalyvauti šaškių turnyre), lankausi įvairiose vietovėse. Retkarčiais tenka pamatyti gražius kalnus arba jūrą, bet man gražiausia Žagarių gamta. Nuostabūs čia ir pavadinimai: Karklai prie Galadusio, Dubojaus bala, Bognu vadinamas miškelis, kuris tęsiasi nuo Žagarių bažnytėlės. Jis – visų kaimo gyventojų (kiekvienam skirta po sklypą). Kiek ten paslapčių! Gal mažai kas žino, kad jame yra ir ežeriukas. O kokie tarpekliai įdomūs prie Dusaluko ežerėlio... Reikia kaimą mylėti ir juo džiaugtis. Kitiems gal ir geriau mieste. Žiūrint kieno koks likimas. Man labai patiko neseniai Algirdo Mačionio išsakyti žodžiai: „Kokią vertę turi TĖVIŠKĖ prie Galadusio, kai ji jau parduota?..“ Tikriausiai skaudu, negali nuvažiuoti ir dėl to skauda širdį...

Mums, likusiems be tėčio, mama dažnai pasakodavusi, kaip buvę prieš karą, kaip tėvai buvo išvežti į Vokietiją su trimis (vyriausiais) mažais vaikais, kaip turėjo dirbti vokiečio ūkyje. Išvyko ne savo valia. Paliko nuosavą gražų ūkį tarp Galadusio ir Dusalio, kur tvarkėsi vokiečių šeima, o jiems išsikėlus – lenkų. Kai tėvai po 5 metų sugrįžo tėviškėn, ten apsigyvenusi lenkų šeima jų neįsileido. Tada jie glaudėsi pas mamos tėvus Kreivėnuose. Ištrėmimo bei sugrįžimo dienoms atminti tėviškėje ir šiandien stovi cementinis kryžius su žodžiais: „Geriausis Jėzau, būk mūsų globėjas. Prisiminimui – 08-X-1940 – 5-VII-1944“. Jį statė mano tėvas Kazimieras Dapkevičius su savo tėvu Petru. Taip padėkojo Dievuliui, kad sugrįžo į savo namus.

Sekmadieniais pasimeldę (ar namuose, ar Seinų bažnyčioje) laisvalaikiu dažniausiai žaisdavom šaškėmis. Lošti mane ir kitas seseris išmokė mama. Kai visa šeima žaisdavom, mama vis laimėdavo. (Tėtė mirė jaunas, palikdamas septynetą vaikų ir našlę mamą. Man tuomet buvo penkeri metukai. Grįžęs iš darbų Vokietijoje susirgo ir po kelerių metų mirė.)

Suvalkuose lankiau – seniau dažniau, dabar rečiau – lietuvių klubą „Vienybė“. Esu Lenkijos lietuvių draugijos narė. Didžiuojuosi esanti lietuvė, džiaugiuosi, kad prieš keletą metų LR konsulate Seinuose gavau Lietuvos pilietės pasą. Septynerius metus priklausau Suvalkų aklųjų ir silpnaregių klubui „Jaćwing“ („Jotvingis“). Šiaip lankausi jame retkarčiais, o prieš varžybas – dažniau.

Kai kada tenka vertėjauti (pvz., kai atvažiuoja lietuviai arba susirašinėjama laiškais). Susirašinėju su Laimute Mizgiriene, Lietuvos aklųjų sporto federacijos (el. p. lasf@lass.lt) generaline sekretore, iš Vilniaus. Mes bendraujame ir tarpininkauju bendraujant bei susirašinėjant su lenkų šaškininkais.

Anksčiau žaidėm 64 langų, o dabar šimtalangių šaškių varžybose. Treniruojamės. Dažnai žaidžiu kompiuteriu naudodama klaviatūrą. Tai mano pomėgis ir malonus užsiėmimas. Dėl to, jog lošiu šaškėmis, pažinau daug įdomių vietų. O keliauti mėgau visada. Ir dabar mėgstu.

Šaškių varžybos – tai ne tik sportas, bet ir reabilitacija. Varžybų azartas, atradimų džiaugsmas ir yra ta galinga jėga, kuri jau antrą šimtmetį verčia žmones, nepaisant jų tautybės, išsilavinimo, religijos, galbūt visai atsitiktinai pakliuvusius į fantastinį šaškių pasaulį, jame užsibūti neribotą laiką ir neberasti kelio atgal, o panašiems kaip aš – pamiršti negalią. Pamėgau jas seniai. Sužinojau, kad šaškės yra toks pat mokslas, kaip ir, pavyzdžiui, matematika. Šaškių žaidimo paslapčių, kaip ir matematikos, galima mokytis visą gyvenimą. Norint gerai suprasti šį žaidimą, reikia perskaityti ne vieną knygą. Be to, galima tapti atradėju. Nors tūkstančiai planetos šaškininkų daugiau kaip šimtą metų fanatiškai tyrinėjo žaidimą 64 langų lentoje, ir šiais laikais – dažniausiai didelio triūso, bet kartais ir atsitiktinumo dėka – pasitaiko tikrų atradimų. Neseniai pradėtos rengti šimtalangių šaškių varžybos buvo naujovė ir man, ir visiems kitiems, bet greit įpratome. Smagu žaisti. Laimėti nebūtina...

Prieš keletą metų patyriau avariją, negalėjau savarankiškai judėti, bet gydytojų ir pačios užsispyrimo, reabilitacijos, mankštos dėka dabar paeinu su ramsčiu. Gerų žmonių padedama, galiu daug keliauti ir net atstovauti Suvalkijai šaškių varžybose. Esu dėkinga likimui, savo sesėms už pagalbą, palaikymo žodį. Turiu draugių Lietuvoje ir Lenkijoje, susirašinėju kompiuteriu.

Laimėjimų būna ir mažesnių, ir didesnių, bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad turiu užsiėmimą, juo domiuosi, galiu dėl to daug kur keliauti, lankytis, gydytis, atsipalaiduoti ir žaisti... O sekasi įvairiai. Kartais prasčiau, kartais geriau. Nederėtų nei skųstis, nei girtis.

Šaškių varžybose pradėjau dalyvauti 2002 m. Tuomet jos vyko Svinouiscėje. 2004 05 16-23 d. dalyvaudama VIII Lenkijos pirmenybėse Dzvižine laimėjau VIII vietą.

Malonu prisiminti dalyvavimą IV pasaulio lietuvių sporto žaidynėse LIETUVA 1991. Plaukdama tuomet baidare Ūlos upe jaučiausi lyg Lietuvos džiunglėse. O vėliau teko būti vertėja Lietuvos dviratininkams, kurių tikslas buvo pasiekti Žalgirio mūšio laukus. Mačiau, kaip verkė aklųjų ir silpnaregių dviratininkų grupės vadovas inžinierius Vytautas Šeštokas iš Panevėžio, kai mums parodė filmą apie mūšį (kur buvo iškraipyti faktai, negražiai pavaizduoti žemaičiai). Man irgi buvo skaudu. Mat jie draugai, to paties likimo. Padovanojo jie tuomet „Vienybės“ klubui trispalvę vėliavą.

2008 06 16-30 d. dalyvavau IX tarptautinėse šimtalangių šaškių varžybose Dzvižine. Moterų grupėje laimėjau pirmąją vietą ir gavau taurę. Teisėjas man sakė, kad dalyvausiu varžybose Kudova Zdruj. Kai mane pakvietė į OLIMP klubą ir pavyko patekti į finalą, žinojau, jog galėsiu vykti į turnyrą Ščirke, Tatrų kalnuose.

Didesnę dalį kelionių išlaidų padengia rengėjai. Tenka ir savo lėšomis išvykti. Pernai nuvažiavau į varžybas, į kurias mane pakvietė Aklųjų ir silpnaregių sporto federacijos Vilniuje prezidentas Raimundas Šimkus ir sekretorius Rimantas Venckutonis. Dalyvavau IX tarptautiniame šaškių turnyre Šventojoje.

2008 10 04-11 d. dalyvaudama IV Lenkijos neįgaliųjų šaškių turnyre (jo rengėja buvo Varšuvos „CROSS“ draugija), šimtalangių šaškių varžybose dėl Svinouiscės prezidento taurės pelniau antrąją vietą ir gavau didelę taurę.

Esu laimėjusi penkias taures. Iš 2008 m. spalio 24-25 d. Srudborove vykusių I Lenkijos kurčneregių 64 ir 100 langų šaškių pirmenybių parsivežiau dvi taures. „Varžybos rengtos kartu su Mazovijos kurčiųjų ir kurčneregių sporto klubu „Arkadia“. Kurčneregių šimtalangių šaškių varžybose I vietą laimėjo Petronelė Dapkevičiūtė“, – rašė ketvirtinis žurnalas „Dłonie i słowo“ (2008/X-XII/4 nr.). Taip pat man atiteko antroji vieta 64 langų šaškių varžybose (gautą taurę padovanojau Kurčneregių pagalbos draugijos klubui Balstogėje).

2009 04 16-22 d. Augustave, Neregių ir silpnaregių kūno kultūros, sporto ir turizmo draugijai „CROSS“ Varšuvoje pakvietus, atstovavome dviese Suvalkų „Jaćwing“ klubui. Iškovojau antrąją vietą. Tai buvo Lenkijos (šiaurės rajono) silpnaregių moterų pirmenybių pusfinalis.

XIII Lenkijos (šiaurės rajono) pirmenybių kvalifikacinio turnyro moterų šimtalangių šaškių varžybose laimėjau antrąją vietą (Lenkijos moterų pirmenybių pusfinalyje). Žaidėme 11 turų kiekviena, vienai žaidėjai buvo skirta 90 min. Turnyras vyko pagal Lenkijos šaškių sąjungos taisykles. Pagrindinis teisėjas buvo Lešek Lysakovski (Leszek Łysakowski).

Turnyre Augustave rungėsi žaidėjos (turinčios šaškių licenciją) iš šių klubų: Balstogės, Bidgoščiaus, Elbliongo, Gdansko, Olštino, Ryno, Slupsko, Ščecino, Varšuvos, Vloclaveko, Ilavos, Suvalkų, Grudziondzo, Poznanės. Koordinavo Vaclav Morgievič (Wacław Morgiewicz).

2009 05 23-31 d. dalyvausiu moterų finale Ščirke prie Bielsko-Biala, kadangi moterų pusfinalyje Augustave laimėjau antrąją vietą ir gavau gražią taurę. Paskui varžysiuos I tarptautiniame šaškių turnyre dėl Tatrų taurės. Jis vyks 2009 05 30-06 06 d. vietovėje Mužasichlė (lenk. Murzasichle) prie Zakopanės. Jame dalyvaus ir šaškininkai iš Lietuvos. Čia atvykti kviečia Opolės „CROSS“ pirmininkas Ježy Gorčynski (Jerzy Gorczyński).

Panašaus likimo ar sveikesniems gyvenimu nepatenkintiems žmonėms linkiu niekada nepalūžti, susirasti įdomų užsiėmimą. Gyvenimas yra per trumpas, kad liūdėtume ar būtume nusivylę, nepatenkinti. Džiaukimės kiekviena minute, valanda, nes tik vienąkart esame šiame pasaulyje.

Nenorėčiau būti blogai suprasta, nenoriu girtis savais pasiekimais. Gal mano kuklios patirties atskleidimas paskatins pasisakyti kitus ir kartu pasidžiaugti. Jei kam būtų įdomu, siūlau apsilankyti interneto tinklalapiuose http://www.warcaby.topnet.pl („ABC Warcabów“) bei http://www.oion.suwalki.pl (Informacijos neįgaliesiems centras Suvalkuose, kurio veiklai lėšų skiriama iš Valstybinio neįgaliųjų reabilitacijos fondo įgyvendinant tam tikrą programą). Pastarajame tinklalapyje galima rasti informacijos apie socialinę ir profesinę reabilitaciją, medicininę reabilitaciją, švietimą, neįgaliųjų sporto šakas ir pramogas, nevyriausybines organizacijas, veikiančias žmonių su negalia labui, bei neįgaliesiems priklausančias įvairias lengvatas ir teises.

 

www.punskas.pl

Užrašė Eugenija Pakutkienė

 P. Dapkevičiūtė padovanojo Seinų „Žiburio“ darželinukams šimtalangių šaškių komplektą, linkėdama jiems nuo mažens lavintis ir pamėgti šį žaidimą.