MERKINĖ ir menininkai

 

Šventė vienintelė mieste Dariaus ir Girėno aikštėj prie cerkvės, kurioj dabar įsikūręs muziejus

Nepaisant sunkmečio, Merkinėj dabar kultūrinis sujudimas. Prieš 650 metų Merkinės vardas buvo paminėtas Pskovo metraščiuose... Kadangi ankstesnių paminėjimų neatrasta, tai Merkinės jubiliejus ir bus minimas – š. m. rugpjūčio 15 ir 16 dienomis. Planuojama už gyventojų aukas pastatyti tris koplytstulpius buvusių šventovių vietose ir atidengti jubiliejinį miesto akmenį. Rengiamasi koncertams, Lietuvos bajorų paradui, partizanų pagerbimui ir kt. iškilmėms. Bet svarbiausias šventės akcentas: senųjų amatų ir šiuolaikinių menų demonstravimas bei mugė miesto aikštėje.

Ta proga apžvelgiame Merkinės seniūnijoj dirbančius menininkus. Dabar spalvotoj ir juodojoj keramikoj talentingai reiškiasi Elvyra Petraitienė, gyvenanti Maksimonių kaime. Jos išdegtos ir nulipdytos skulptūros kartais atrodo kaip dievybės, globojančios kažkurią vietovę, gentį ar veiklos sritį... Ten pat dirbančios Rūtos Indrašiūtės dekoruoti ąsočiai kartais atrodo pilni paslapties, o jos moliniais švilpukais gal galima nušvilpt kokią piktą dvasią, nors... Jeigu labai švilpsi, tai neaišku, ką prisišvilpsi... Beje, kokiu amatu užsiimdavo ir kokias pareigas eidavo Švilpų protėviai karaliaus Mindaugo laikais?

Andai keli merkiniškiai menininkai, grįžę iš tarptautinio renginio, kur buvo demonstruojama japonų keramikos technologija, kuri vadinasi raku, tuoj užklydo į parodą Merkinėje ir pamatė Džiugo Petraičio iš tų pačių Maksimonių spalvotus molio puodelius ir kt. darbus. Ir kažkuris pasakė, jog Džiugo technologija ar stilius yra džiugu. Tebūnie kuo džiugiau.

Merkiniškė keramikė Teresė Jankauskaitė (antra iš kairės) 2007 m. Seinuose

Kartais atrodo, jog Teresės Jankauskaitės juodoji keramika yra daugiau negu juodoji: jos molio šviestuvų, angelų ar „Tylos bokštų“ paviršiuje, veidrodinėj juodumoj kartais žėri prigesintos vaivorykščių spalvos... Gal todėl, kad ši menininkė vaikystėj svajojo pasėdėti ant vaivorykštės?  Įdomios keramikos atrandama ir Petro Pretkelio dirbtuvėj Zakavoliuose, kur, spėjama, vaidenosi gal jo mokytojo ir dirbtuvės šeimininko Miko Miliausko vėlė... Puikus žiedėjas yra Saulius Indrašius – ir vėl iš tų Maksimonių! – beje, kartais kalantis ir akmenį, o dažniausiai dirbantis su medžiu. Kryžius daro šiltai ir filosofiškai, o retsykiais – kokį nors užklydusį pažįstamą draugiškai „nukryžiuodamas“, pasižiūrėdamas, kaip natūroj atrodytų... Jo meniškas kryžius stovi ant minėtos audėjos S. Vitkauskienės kapo, o pernai „meniškai apkryžiuoti“ savo sodybą apsisprendė ir Sauliaus kaimynai Nikolajus bei Laimutė Saviščevai. Laimutė, verbų meistrė ir šiaudinių sodų kūrėja, pasak jos, yra dėkinga likimui už gerus tėvus, puikius mokytojus ir suprantantį vyrą, kursai vietoj vakarienės ant stalo kartais randa šiaudų irgi verbų...

– Kryžių neša, kryžių neša! – andai suklego žmonės... Ėgi? Gudakiemio skulptorius patsai Vytautas Šibaila, beje, rašytojo Jurgio Kunčino andai įvardintas kaip Karibaila, tuomet vienam kaimiečiui iškalė grubiai filosofišką didingą kryžių, kurį reikėjo užbogint ir pastatyti ant kalnioko, o barzdotas ir sulysęs autorius tuomet gal buvo panašus į Kristų.

Gaila, kad ne visur suspėja fotobroliai Černiauskai, neseniai išleidę meninės fotografijos knygą. Tai vis menai. O amatai? Apie 1993 m. merkiniškį Petrą Stackevičių kai kas praminė „linksmuoju grabdirbiu“, nes jis savo mažutėj dirbtuvėlėj darė labai daug karstų ar „grabų“, o vakarais juokino svečius istorijomis iš andai jaunų velionių... Kaip stribas kindzių vogė... Kaip per nugėrimą užmigusiai storulių porai, vyrui ir moteriškei, kažkoks dailininkas acetoniniais dažais ant didelių pilvų abiem po ožį nutapė... Tais pirmaisiais nepriklausomybės metais valdiška karstų gamyba buvo sužlugusi, o verslinė dar tik kūrėsi, tai kažkokie kauniečiai „linksmajam grabdirbiui“ užsakė bent šimtą karstų. Sakė, svarbu, kad tik vinys viduj nedurtų, o apdailinimas – jau ne jo reikalas.

Partizanų paminėjimas Merkinės kryžių kalnelyje 2008 m.

Tikėkimės, kad neprisireiks karstų per Senųjų amatų ir gal Naujųjų menų dieną Merkinėje. O štai šunų būdų meistras iš Zakavolių galėtų atboginti „šunnamių“ bent keletą, nes jo daromos šunų būdos atrodo pasakiškai ir karališkai... Gal todėl ir šunauja jo gėrybiška, ne tokia kaip profesoriaus Vytauto Landsbergio, kuris andai – gal ir teisingai – taip įvardijo kai kuriuos priešininkus, užtat buvo dar labiau aplotas. Daug ir gerų, bet ne visus įmanomus amatus ir menus beturime Merkinėj ir apylinkėse, todėl į Merkinės jubiliejinę šventę, kurios metu vyks ir amatų bei menų parodos, kviečiami amatininkai iš visos Lietuvos, visi, kas tik turi „akvatos“ ir sveikatos. Įdomu būtų pamatyti parodas istorinėm temom – bent kelių dešimčių tapytojų, drožėjų, akmentašių, skulptorių, keramikų ar net kalvių skirtingai interpretuojama herbinį Merkinės vienaragį, piliakalnį, Kukumbalį,  pilkapius ar, anot Krėvės, milžinkapius. Kalviai galėtų nukalti bent jau simbolinius merkiniškių kalavijus ar strėlę, kuri Krėvės padavime paleista Meilužės mylimojo, jos pačios prisišaukta, perveria krūtinę merginai, patekusiai į kryžiuočių gniaužtus... Ir niekis šis sunkmetis lyginant su laikais, kai nuo Merkinės piliakalnio pasišokinėdamos risdavosi priešų galvos ar visas miestas ugnimi ir dūmais nueidavo, maras kildavo, gamta, žvėrys ar pagonių dievai pasiusdavo.

Taigi visų sričių menininkai irgi amatininkai iš Lietuvos, iš užsienių irgi iš užjūrių kviečiami jau dabar rengtis šventei, vyksiančiai Merkinėje rugpjūčio 15 ir 16 dienomis, per Žolinę ir Roko atlaidus. Registruotis prašoma iš anksto pas Merkinės laisvalaikio centro direktorę Jūratę Bingelienę. Tel. 8 310 57140. Mob. tel. 8 612 22034. El. p. pasiutuslape@gmail.com.

STASYS STACEVIČIUS, www.punskas.pl