LIETUVA, IŠ ISTORIJOS NEPASIMOKEI

(Baisus žodis tradicija)

VLKK pirmininkė I.Smetonienė 

2009 metų balandžio 29 dienos vakarą per Lietuvos televiziją vyko laida visiuomenę audrinančia tema. Kalbėta apie lietuvių moterų pavardes. Gaila, įsijungiau jau laidai besibaigiant. Todėl negaliu atskleisti visų argumentų, ginančių atseit tradicines lietuvių moterų pavardes. Galiu apsirikti, kas buvo už, ir kas prieš, kas sukėlė šitą audringą diskusiją, ir ko ja šalys siekė. Bet ne tai svarbu. Daug svarbiau yra pakalbėti apie laidoje keltus argumentus.

Laidą vedė žurnalistai Rita Miliūtė ir vyriškis (jo pavardės neprisimenu). Atrodo, kad moterų teises į savarankiškas pavardes gynė Lietuvių valstybinės kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė. Nuskambėjo ponios R. Miliūtės intarpas, kad ji gerbia tėvo pavardę ir todėl nesibodi savo pavardės forma Miliūtė. Panašią nuomonę pateikė ir p. I. Smetonienė, gerbianti vyro Smetonos pavardę ir nesibodi savo pavardės forma Smetonienė. Bet, atrodo, abi ryškiai laikėsi nuomonės, kad moterys turi turėti teisę pasirinkti moteriškos pavardės formą – vietoje priesaginės -ienė galėti apsistoti ties galūninės -a ar -ė formos pavarde. Ir, kiek supratau, labai atkakliai -ienės formą palaikė žymus lituanistas Kazimieras Garšva bei lituanistas ... Petr(vardo nei pavardės toliau neįsidėmėjau), vadinsiu jį „Lituanistu“.

Nugirdau p. I. Smetonienės žodžius: esama tuo klausimu nevienodų nuomonių. Čia noriu pabrėžti, aš kalbėsiu ir dėstysiu ne savo nuomonę, kuri gali būti dar kitokia, kalbėsiu apie faktus.

Lyg supratau, kad Lietuvos Seimas yra priėmęs nuostatą, pagal kurią moterys turinčios teisę pasirinkti moterišką galūninės darybos pavardę, bet atsiradusi grupė lietuvių kalbos mokslininkų, kurie bando pasiekti, kad toji teisė būtų atšaukta. Jeigu ką dėstau ne taip, ne tai svarbiausia, svarbiau yra išsiaiškinti kalbos teisinę pavardžių rašymo tendenciją.

Nežinau, ką čia gali pasakyti lietuvių kalbos mokslas ir ką naujo gali atrasti. Nekalbėsiu apie visiems gerai žinomą moteriškų pavardžių Lietuvoje formavimąsi ir tariamai susiklosčiusią tradiciją. Paimkime lietuvių autoriteto kalbos mokslo vyro prof. Z. Zinkevičiaus knygą “Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje“ ir pamatysime, kaip formavosi mūsų pavardės. Suvoksime, kad pavardės kildavusios iš vyriškų vardų lenkiškoje kanceliarijoje – tai tėvavardžiai [Jerzy syn Jana Zarębi s powiatu Drogickiego – Jurgis sūnus Jono Zarembos iš ..., Małgorzata Jacobi ... z oyca Jendrzeja Stephani – Malgožata Jakobi iš tėvo Jendžejo Stefanijos... (53 p.)]. Pavardėmis būdavo apibūdinami žmonės pagal atliekamą darbą [Baltazar stolarz – Baltazaras stalius (59 p.)]. Aktuose randame Jan Darbinik – Jonas Darbinykas (60 p.)... Yra ir kitokių asmens nusakymo būdų (62 p.)... O pavardžių formavimosi procesas buvo ilgas. Tai štai čia yra mokslo tartas žodis.

Moterys turėjo vardus, ir to joms užteko, kadangi jos visuomeniniame gyvenime nebuvo aktyvios. Moteriai “pavardės” prireikdavo vyrui mirus, kuomet į susirinkimą vietoje vyro ateidavo žmona. Ją reikėjo įvardinti, tai ir pavadindavo -owa [tarkime Plikunasowa – Plikūnienė]. Įdomu dar tai, kad tie, kurie tokią tradiciją sukūrė, seniai jos atsisakė ir nieks dėl to nekenčia. Pasirodo, esame tauta, kurioje svetima tradicija tampa tvaresnė už savąją.

Lenkinant lietuviškas pavardes taikydavosi įvairiausių kuriozų. Antai Galatiltis gavo formą Gołotylec (Pliksubinis), o Beduonis pasidarė Bezdan, ir nuo tos pavardės vardą gavęs miestelis Bezdany, kurį atlietuvindami patys sukūrėme vardą Bezdonys. O Bezdonių apylinkėje yra tos pačios kilmės kaimas Bezdonamiškiai. Šiandien ką nors pakeisti nėra įmanoma, nes tai irgi “tradicija”. Ir mūsų “Lituanistui” visai nebaisu, kai perimame svetimą mąstymą, kuris tampa tradicija.

Kur mūsų mąstymo klaidos? Dažnai remiamės autoritetais ten, kur baigiasi jų kompetencijos. Paimkime didįjį rusų autoritetą Levą Tolstojų – vargu ar nurungtą rašytoją. Bet kuomet jis dėstė bičiuliui fiziologui, kaip nieko verti yra Pastero bakterijų atradimai arba kokia bus nauda iš kosminių skrydžių, vargšas fiziologas pasakė: Rašytojas jis nepralenktas. Bet filosofas... Dieve, koks jis filosofas. Ar reikia kreiptis į mokslininkus, tvarkant savo pavardes? Gal reiktų, jeigu jie nebūtų užsiaklinę savo pažiūrose. Sakykime atvirai, turime praktikos, ne mokslo problemą. Mokslas ne ką čia naujo gali pasakyti. Reikia plataus akiračio žmonių. Pradėkime nuo to: kokia puikybė manyti, kad savo kalboje turime Dievo pateiktą galutinę tiesą, kurios nevalia pajudinti. Juk pats Kūrėjas įsakė tobulinti ir gražinti pasaulį, taigi ir kalbą turime tobulinti. Tautų, kurios tai darė, kalba toli nusirutuliojo, ir nuo to tauta tik stiprėdavo.

Jeigu televizijoje akis rodo “Lituanistas”, kuris turi apklausęs penkias moteris, pasikeitusias pavardes, ir visos tai darę banaliais sumetimais, tai arba tasai žmogus žinojo, ko klausti, arba yra jis tendencingas. Visai Lietuvai yra žinomos ir kitokios moterys, kurios plėšte išplėšė savo teisę vadintis žmoniškai, o jų banalumu neapkaltinsi. Bet apie jas “Lituanistas” nieko neužsiminė, nes jo idėjai tai trukdo. O kiek moterų, net jeigu ir už lietuvio teka, kombinuoja tuoktis užsienyje, jeigu tik kas gali, kad jų pavardės nebūtų -ienės ir neprimintų nei vakarienės, nei kiaušinienės.

Noriu priminti, kad žurnalistė Miliūtė anaiptol neturi tėvo pavardės, nes ji veikiausiai skambėjusi Milius. Šita pavardė rodo, kad taip buvo įvardintas amatininikas, kitaip sakant žmogaus, kuris milus vėlė. Ir ponia Smetonienė neturi vyro pavardės, nes jos vyras yra Smetona. Jų, kaipp ir visos kitos moterų pavardės logiškai žiūrint net pavardėmis negalėtų būti laikomos, nes tos formos tik nurodo į tėvą, kurio dukra yra, ir į vyrą, kurio žmona yra. Tai vis požiūris, kad moteris net savo pavardės negali turėti, ir tai Lietuvoje, kurios tauta taip pagarbiai apie jas atsiliepdavusi. Rodo šitai visi moteriški vardai be jokių nuorodų į kurį nors asmenį. Beje, gyvojoje kalboje ši “tradicija” taip įsikerojo, kad sakome Jonienė, Antanienė (suprask: Jono ar Antano žmona). Kas tai, gal irgi pavardė? Ir čia nurodoma ta pati priklausomybė. Vyrai tokių nuorodų neturi. Kaip bežiūrėsi, tokios pavardės nedera su lietuvių tautos tradicija per nuosavybę žvelgti į moterį. Tai veikiau iš baudžiavos atėjusi “tradicija”. Moteris teka, vyras veda. Šitą tradiciją suprantu. Kaip pagarbiai žiūrima į moterį. Vyras pro kliūtis eina ar joja pirmas ir veda žmoną, o moteris važiuoja iš paskos, kitaip sakant teka. Šitą turtą rodykime pasauliui. Juk lenkai ir rusai sako, kad moteris eina už vyro, o vyras tuokiasi. Vokiečiai kovoja dėl moters, kitaip sakant ją grobia. Ir tai kalboje užfiksuota. Kai Juozapukas jojo ant asilo, Marija su kūdikėliu ant rankų ėjo jam iš paskos, ir tai buvo normalu, net iki šiandien taip išliko. Tai argi mes nebuvome savo požiūriu į moterį praaugę Europos?

Pavardės yra paveldimos. Bet kas paveldėjo -ienę arba -aitę bei -ūtę? Šiandien ir vyrui galima pasirinkti moters turėtą pavardę. Tai skamba gražiai. Tik ką galime pasirinkti, mergautinę žmonos ar našlės pavardę? Kaip tai skambėtų. Taigi nesu dar girdėjęs, kad vyras būtų kažkoks Jonienė ar Antanienė. Ir teisingai. Ši forma nėra pavardė. Nerasime jų ir dvitomyje “Lietuvių pavardžių žodyne”. Vargšės mūsų moterys. O ką, jeigu taip atsitiktų, tai ar vyras irgi bus Jonienė ar Antanienė (kaip turime Lapė, Bitė ar Smetona). Tuomet pagal “Lituanisto” rodomą tradiciją vyro pavardę visvien reiktų atstatyti į Joną ar Antaną. Taigi čia tokia logika ir prieina liepto galą.

“Lituanistas” pateikė argumentus už -ienę, paklausykime jų: kaip niekinamai skambėtų moters pavardė, kuri ištekėtų už Juodžo ar Šyvio... Tai turėję nugriauti klausytojus nuo kojų. Bet pažiūrėkime, o ką sako tos vyriškos pavardės ir viena, ir kita? Tai tą patį, ką ir moters. Kodėl moterį Juodė ar Šyvė turi apjuokti, o vyro Juodis ar Šyvis ne? Kodėl moteris negali būti įvardinta vyro pavarde, jeigu ji reiškia arklį? Kumelė su drigantu ir turi gyventi – pamaniau sau tyliai. Imkime ir dar vieno tikrai gabaus kalbininko prof. Alekso Girdenio per televiziją išsakytą nuomę:  Jeigu vyro pavarddė Lapė, tai ar moteris gerai jaustųsi, turėdama pavardę Lapė? O kaip jaučiasi tokia pavarde vyrai? Jeigu jau kalbėsime faktais, ne nuomonėmis, tai ši Lapės pavardė savaime yra moteriška. Tai vyrams reiktų sukti galvą, kaip save pervardindi – gal Lapinu? Bet vyrai jomis nesibodi. Lygiai ir Smetona yra moteriška pavardė, ir ko čia moterims jos bijoti?

Pažvelkime į dar vieną argumentą ir atsakykime, kas yra pavardė. Turėjome  vyrišką vardą, turėjome ir moterišką. Jos yra tikrai lygiavertės. Sukūrus šeimą reikia ją įvardinti. O šeima yra mišri, ir pavardė niekaip negali būti nei vyriška, nei moteriška. Jeigu vyrai gerai jaučiasi su moteriškos formos pavarde, kodėl moteris turi blogai jaustis su vyriška? Jeigu šitaip mąstytume, jos nustotų buvę vyriškomis ar moteriškomis. Svarstome, kaip moteriai sumoterinti vyrišką pavardę. Tai juk ne moters pavardė, o šeimos. Bet ar mūsų lituanistai supras, jeigu jiems neskirta objektyviai mąstyti? Dar sykį kartoju, nepasakoju čia savo nuomonės, kalbu apie faką. Tokio požiūrio nieks toje laidoje ir nekėlė. Lietuvoje esama šviesių protų, ir šią problmą išspręsti nereikia lėšų, pakaktų vien išminties. Tai nesiteisnkime, kad esame nepajėgūs išspręsti problemos. Veikiau jos trūksniškai laikomės, nes esame užsigaliopavę ir nepajėgiame sukontroliuoti, kaip ją išspręsti, tik žiūrime, kaip televizijoje disputą laimėti.

Ir dar vienas juokingas dalykas. Lenkės pirmiau į Lietuvoje išsikovos savo priimtas pavardes, negu lietuvės savo tėvynėje būdamos. Ir vėl linksnis į svetimybes. Juk kai rašome ponia Klinton, nežinome, ar ji ištekėjusi, ar ne. Bet tai didžiosios Amerikos pirmoji dama. Juk nesakome nei Klintonienė, nei Klnitonaitė. Deja. To nepasakysime apie jos vyrą – jis darosi Klintonas ir gana. Nesakysiu, kaip šią problemą turėtų išpręsti kalbininkai. Problemą praktika labai lengvai išpręstų. Tik atkelokime vartus. Jeigu vyriškų autentiškų pavardės formų nemokame vartoti moterims, tai kalba nereformatyvi, ar mūsų protai? Veikiau tiesa yra ta antra.

Kai Lietuva veržėsi į laisvę, ar mums nekalė į galvas, kad Tarybų Lietuva yra jau nusistovėjusi tradicija, kad tarybų Sąjunga turi ilgametę tradiciją. Šviesi buvo tauta, kuri tuomet tokias “tradicijas” atmetė. Pasidairykime po žemėlapyje įstrigusius baltiškus upių, ežerų, miestų vardus ir suvoksime, kiek kraštų dėl nelankstaus laikymosi tradicijų užleidome kaimynams. Nemokėjome susitarti ir išsižadėti savo sustabarėjusių tradicijų, todėl į mūsų vietą atėjo tie, kurie sugebėjo tai padaryti. Lankstumas konkurencijoje visuomet laimi. Dar istrorikas prof. Edvardas Gudavičius teigė: sukurkime konkurencingą kalbą, ir kiek daug mums bėdų atkris.

Kalbant apie mūsų pavardžių tradiciją. Kai vartome minėtąjį pavardžių žodyną, matome, kokie buvome neraštingi ir kaip baisiai tos mūsų pavardės iškoneveiktos. Bet jei imtume jas taisyti, vėlgi piestu stos vadinamųjų tradicijų gynėjai.

Mano balsas ko gero irgi liks šauksmas tyruose. Bet aš sveikinu tas moteris, kurios suprato savo ir savo asmenybės bei jų pavardės vertę. O versti moteris paklusti kad ir kvailai, bet vyro nuomonei yra despotizmu kvepianti didelė kultūros stoka. Kalbininkams Lietuvoje tikrai yra ką veikti. Tai neguldykim galvų dėl tokios kvailos problemėlės.

 Alvydas Kaluša