„Varpo“ ištakas randame taip pat Seinuose

Iš pirmo žvilgsnio tai galbūt pernelyg drąsus teiginys.  Tačiau panagrinėję vieno svarbiausių lietuvių tautinio atgimimo leidinių – mėnraščio „Varpas“ atsiradimo aplinkybes pastebėsime, kad lietuviškosios minties, kuri tuomet plačiai sklido iš Seinų, įtaka jo atsiradimui buvo neginčijama. Tai lėmė ne tik faktas, kad šio mėnraščio pagrindiniai įkūrėjai vienaip ar kitaip buvo susiję su Seinais ir čia brendo jų pasaulėžiūra, bet ir tai, jog pradiniame laikraščio redagavimo etape buvusi nemaža seiniškių finansinė parama ir įtaka leidinio programinėms nuostatoms.

„Varpas“ pakeitė „Aušrą“

Šiais metais minime 120-ąsias literatūros, politikos ir mokslo mėnraščio „Varpas“ įkūrimo metines. Tiesa, jis dėl spaudos draudimo nebuvo spausdinamas Seinuose, bet Tilžėje ir Ragainėje. Įsteigtas 1889 m. sausį ir ėjo iki 1906 m. „Varpas“ – tai vienas iš spaudos draudimo metais ilgiausiai ėjusių mėnraščių. Galima teigti, kad jis buvo XIX amžiaus pabaigos Lietuvos atspindys. „Aušros“ atsiradimas 1883 m. laikomas naujo lietuvių tautinio atgimimo pradžia. Tai buvo pirmasis profesionalus visuomeninis, politinis ir literatūrinis žurnalas lotyniškomis raidėmis, leidžiamas Rytų Prūsijoje. „Aušra“ buvo leidžiama iki 1886 m. Tai buvo trumpas gyvavimo laikotarpis, tačiau ji suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį lietuvių atgimime ir davė pradžią arba žymiai paspartino kitus procesus. Plečiantis lietuvių tautiniam atgimimui neišvengiamai prasidėjo jo dalyvių idėjinė diferenciacija, kuri ir lėmė naujų krypčių atsiradimą. Dėl to atsirado ir naujų leidinių. Lyginant su 1883 m. J. Basanavičiaus įsteigta „Aušra“, „Varpas“ buvo jos aukštesnės pakopos tęsinys. „Aušros“ pradėti kelti principai – tautos savarankiškumo, demokratizmo, piliečių laisvių – dar nebuvo įgavę aiškių, visiems suprantamų formų. „Varpas“ tuos principus išplėtė, išryškino ir siūlė konkrečius darbus. Jis tautinės kultūros klausimus siejo taip pat su konkrečiais ekonomikos reikalais, kaip antai: žemės reforma, amatų ir ūkio mokyklos, sveikatos apsaugos reikalai, susisiekimo, kelių gerinimo klausimai ir kt. „Aušra“ dar gana atsargiai pasisakydavo dėl santykių su Rusijos valdžia, o „Varpas“ aiškiai buvo opozicinis rusų ir lenkų politikai Lietuvoje.

V. Kudirka laiške J. Basanavičiui įrodinėjo, jog reikia ne atgaivinti „Aušrą“, o naują laikraštį leisti. Jis rašė: „Atgaivintą „Aušrą“ jau iš pradžių sutiktų neištikėjimas ir šnairavimas vienos dalies Lietuvių, kuri dėl paspyrimo ir išplatinimo laikraščio labai būtų reikalinga – sakome apie kunigus, tarp kurių vienok jau randasi tikri Lietuviai“. V. Kudirka siekė užsitikrinti tiek dvasininkų, tiek pasauliečių inteligentų platų palaikymą. Tai padaryti iš dalies pavyko.

„Varpo“ pradininkai

„Varpo“ pradininkai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos „Lietuvos“ draugijos nariai: V. Kudirka, J. Gaidamavičius, J. Adomaitis-Šernas, J. Kaukas, J. Staugaitis ir kt. Pusė įsteigtos draugijos narių buvo studentai. Jų pagrindinis tikslas buvęs visapusiškai šviesti visuomenę, leidžiant knygas ir laikraščius. Tam tikslui įsteigta varpininkų leidykla, kuri ėmėsi leisti mėnesinį žurnalą „Varpas“, skirtą daugiausia inteligentams, mėnesinį laikraštį „Ūkininkas“, skirtą žemdirbiams, bei informacinį laikraštį „Naujienos“. Redaguojant vien „Varpą“ bendradarbiavo apie 150 įvairių pažiūrų pasauliečių inteligentų. Todėl jame ir atsispindėjo visų lietuvių bendruomenės sluoksnių pažiūros. Tai, beje, vėliau neišvengiamai vedė prie įvairių idėjinių nesutarimų. Vincas Kudirka redagavo tik pirmuosius numerius, o vėliau beveik ištisai suredaguodavo tik priedą „Tėvynės varpai“, tuo nusakydamas „Varpo“ programines gaires. Tilžėje ir Ragainėje leidybą tvarkė: Juozas Adomaitis-Šernas, Jurgis Šaulys, Antanas Milukas, Petras Mikolainis, Martynas Jankus, Juozas Bagdonas ir Povilas Višinskis.

Juozas Kaukas – slapyvardis „Raulas“

Iš varpininkų norėtųsi plačiau paminėti Juozą Kauką. Praėjusių metų pabaigoje senosiose Seinų kapinėse prie jo kapo iškilmingai atidengėme kuklią atminimo lentutę, kuri, tikėkimės, ilgai primins šio krašto sąsajas su varpininkais ir kitomis iškiliomis lietuvių tautinio atgimimo asmenybėmis. Apie Juozą Kauką žinome mažai, nes jis mirė sulaukęs vos 32 metų (1863–1895). Istoriniuose šaltiniuose žinių išlikę nedaug. Tai, kas išliko, leidžia manyti, kad J. Kaukas turėjo didelę įtaką „Varpo“ įkūrimui, o dar didesnę – lietuvių veiklos plėtrai Seinuose. J. Kaukas buvo V. Kudirkos draugas, bendražygis, vienas iš „Varpo“ įkūrėjų, rėmusių jį finansiškai. Teigiama, kad būtent jis palenkęs lietuvybėn būsimą „Tautiškos giesmės“ autorių V. Kudirką. Kai pasirodė pirmasis „Varpo“ numeris, J. Kaukas baiginėjo Varšuvos universitetą. Grįžęs iš Varšuvos 1889-1891 m. dirbo gydytoju Lazdijuose, kur organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Nuo 1891 m. persikėlė į Seinus. Čia nuo pagrindų pradėjo organizuoti gyventojų gydymo sistemą. Gyvendamas Seinuose finansiškai rėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimą, visapusiškai palaikė varpininkų siekius. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 2007 m. išleistame „Slapyvardžių sąvade“ nurodoma, kad J. Kaukas, siųsdamas į „Varpą“ korespondencijas, vartojo „Raulo“ ir galbūt „Grumsto“ slapyvardžius. Gydytojo darbas neabejotinai turėjo daug privalumų. Tai buvo nuolatinis tiesioginis bendravimas su šio krašto žmonėmis. Be to, gydytojas buvo laikomas dideliu autoritetu. J. Kaukas tai išnaudojo lietuviškajam darbui.

Seinų seminarijos auklėtinis, būsimas vyskupas Pr. Būčys (į seminariją įstojo 1890 m.) prisiminimuose rašė, kad „lietuviškoji klierikų draugija turėjo savo slaptą knygynėlį. Beveik visi klierikai vargo skatikais kiekvienas mokėdavo pilną „Varpo“ prenumeratą. Vakaro rekreacijų valandomis būdavo ne vien dainuojama lietuviškai, bet ir skaitomi straipsniai. (...) Slaptuosius susirašinėjimus klierikai gaudavo per seminarijos gydytoją Kauką“ (Pr. Būčys, Kunigų lietuviškumas ir bedievybė Lietuvoje, Tėvynės sargas, 1949, Nr. 1 (5), p. 34). Kitą kartą Pr. Būčys prisimena, kad „po Velykų 1893 m., nuėjęs pas dr. Kauką, gavau jo adresu prisiųstą man laišką“ (Prieš senajam „Tėvynės sargui“ užgemant, Tėvynės sargas, 1947, Nr. 1, p. 4). Tai rodo, kokį svarbų vaidmenį tuomet atliko J. Kaukas Seinuose. Jo dėka Seinų klierikai ir kiti lietuviai inteligentai palaikė tiesioginį ryšį su svarbiausiais tuomet lietuviškosios minties centrais. Be jokios abejonės, seiniškių veikla ir idėjos taip pat veikė ir stiprino tų centrų veiklą.

V. Kudirka žinojo, kad seiniškiai jo siekius tikrai parems

Apie kai kuriuos Seinų kunigų seminarijos klierikų slaptos veiklos aspektus jau šiek tiek žinome. Viena veiklos sričių buvo parama lietuvių spaudai ir pačių klierikų dalyvavimas jos kūrime. Seinų kunigų seminarijoje klierikai patys leisdavo slaptus leidinius (žinomi bent penki pavadinimai), taip pat rašė straipsnius į kitus lietuviškus leidinius, vertė į lietuvių kalbą knygas ir kūrė grožinius kūrinius. Vincas Kudirka Seinų kunigų seminarijoje mokėsi 1877-1879 m. Tuomet klierikų lietuviškoji veikla tik pradėjo bręsti. Ryškūs nuoseklios veiklos kontūrai įgauti, kai V. Kudirka jau mokėsi Varšuvos universitete. Tuo metu ir sustiprėjo seiniškių ryšiai su lietuviais studentais, besimokančiais Maskvos ir Varšuvos universitetuose.

Seinų klierikų ryšiai su „Varpo“ sumanytojais ir leidėjais gerai žinomi. J. Stakauskas aprašo Seinų klierikų ir kai kurių profesorių reakciją pamačius seminarijoje pirmąjį „Varpo“ numerį. Pasak jo, kadangi tuomet seminarijos profesoriai buvo lietuviai, „Varpą“ toleravo ir leido skaityti (J. Stakauskas, Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje, Tiesos kelias, 1939, Nr. 10, p. 719). Seinų klierikai dalyvavo varpininkų 2-ajame, 3-iajame, 4-ajame ir 5-ajame suvažiavimuose. Be klierikų, suvažiavimuose dalyvaudavo taip pat jau baigę seminariją kunigai. Jie rūpinosi „Varpo“ ir kitų laikraščių leidimu, diskutavo aktualiomis lietuviams temomis. Varpininkų sąjūdis, pozityvistinės minties veikiamas, ėmė realiau žiūrėti į lietuvių visuomenės gyvenimą, kreipdamas daugiau dėmesio į vidinį tautos stiprinimą, keliant švietimą ir ūkį. Tai buvo darbas „nuo pagrindų“ taisant visuomenės gyvenimą: švietimo plėtra, priešinimasis rusinimui ir lenkinimui, skatinimas gerinti ūkį, steigti lietuviškas pramonės įmones.

Šioms idėjoms pritarė ir seiniškiai. Pradžioje iš 125 „Varpo“ prenumeratorių net 44 buvo Seinų kunigų seminarijos klierikai, o 1892 m. pablogėjus „Varpo“ ekonominei situacijai tolesnį jo leidimą lėmė taip pat solidi seiniškių surinkta finansinė parama. Seiniškiai nemažai remdavo ir „Ūkininką“, „Lietuvos ūkininką“, kalendorių ir kt. varpininkų leidinius. Dėl „Lietuvos ūkininko“ kalendoriui surengtos paramos loterijos 1892 m. iš Seinų kunigų seminarijos buvo pašalinti klierikai J. Sutkaitis ir vėliau lietuvių išeivijoje aktyvia veikla išgarsėjęs A. Milukas. Tačiau, kaip anksčiau minėjau, besiplečiant varpininkų sąjūdžiui neišvengiamai didėjo nuomonių diferenciacija. Tai vienu metu privedė prie takoskyros, atsiradusios tarp pasauliečių ir dvasininkų.

Kaip nutrūko Seinų klierikų ryšiai su varpininkais, sužinome iš vysk. Pr. Būčio atsiminimų (Pr. Būčys. Atsiminimai, t. 1, p. 305-306). Trumpai sakant, nuomonių išsiskyrimą, matyt, labiausiai lėmė idėjiniai dalykai.  V. Kudirkos vienu metu paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklikos kritika Lenkijos vyskupams tapo rimta priežastimi pradėti diskusiją apie „Varpo“ programines nuostatas tikėjimo dalykų atžvilgiu. Seiniškiai klierikai ir kunigai pradėjo galvoti apie naujo krikščioniškosios pakraipos laikraščio steigimą. Tuometines pastangas ir plačius ryšius atspindi klierikų Pr. Būčio ir A. Dambrausko kelionė 1893 m. vasarą į Vilnių ir Kauno kunigų seminariją. Čia Seinų pasiuntiniai susitiko su klierikais Juozu Tumu ir Jonu Vizbaru. Kelionės į Kauną ir susitikimo su minėtais klierikais tikslas buvo tartis dėl būsimojo naujo laikraščio. Jie apsilankė taip pat seminarijos prefekto Jono Mačiulio-Maironio bute (šis pritarė sumanymui leisti laikraštį). Šis vizitas turėjo įtakos „Tėvynės sargo“ genezei, nors sumanymas įgyvendintas tik po dvejų metų (A. Katilius. Seinų kunigų seminarija, mašinraštis, V., 2006, p. 116). Galima pridurti, kad minėtas klierikas Pr. Būčys, jau būdamas Petrapilio dvasinės akademijos rektorius, turėjo lemiamos įtakos dar vieno leidinio atsiradimui. Tai buvo 1906 metais Seinuose pasirodęs „Šaltinis“. Taigi „Šaltinis“ Seinuose neatsirado atsitiktinai ir vien susiklosčius palankioms aplinkybėms. Tas palankias aplinkybes sukūrė konkretūs žmonės, kurie jau žymiai anksčiau dalyvavo lietuvių spaudos kūrime ir XX a. pradžioje Seinus matė kaip natūralią vietą lietuvių leidybiniam centrui įkurti.

Pabaiga

„Varpas“ norėjo ne tik sutelkti lietuvius bendram darbui, pakelti dvasinę kultūrą, bet taip pat išugdyti įvairių mokslo specialistų, skatino juos siekti išsilavinimo. Jis nuosekliai vedė tautą į savarankišką, nepriklausomą gyvenimą. „Varpas“ iš pat pradžių buvo kolektyvinio darbo vaisius. Jau pati iniciatyva buvo grupinė – Varšuvos lietuvių draugija „Lietuva“. „Varpo“ reikšmė bręstančiai lietuvių literatūrai taip pat didelė. Jeigu „Aušroje“ vyravo romantinė poezija, tai „Varpe“ prasiveržė pozityvistiniai elementai. Todėl jo ir užmojai buvo didesni ir konkretesni negu „Aušros“. „Tauta turi bręsti kaip sudėtingas ir kartu vieningas organizmas – ir fiziškai, ir dvasiškai kartu“, – tai būdinga „Varpui“ programinė nuostata.

„Varpas“ savo gilius pėdsakus paliko taip pat Seinuose. Su juo bendradarbiavo, jį rėmė ir kartu su juo „augo“ būsimi lietuvių spaudos ir švietimo kūrėjai. Todėl „Varpo“ ištakas nesunkiai surandame Seinų istorijoje – čia kadaise gyvenusių iškilių asmenybių biografijose, kurios, deja, dar mažai istorikų ištirtos.

Petras MAKSIMAVIČIUS
"Aušra", nr. 6/2009