Apie Velykas
 

Kalbuosi su Kastule Žukauskiene iš Seinų, gimusia ir augusia Vidugirių kaime, Vainų šeimoje.

E. Pakutkienė: Velykos laikomos didžiausia metų švente, kuriai ilgai ir nuosekliai ruošiamasi. Kaip jai ruoštasi Jūsų namuose?

K. Žukauskienė: Velykoms visada buvo ruošiamasi iš anksto. Skubėta iki Didžiojo ketvirtadienio atlikti visus darbus. Būdavo pripjaunama arkliams pjaustinio, primalama iš anksto miltų, malkų prikapojama, išskalbiama, ką reikia. Nevalia buvo tuomet sodinti nei sėti, nes tikėta, kad nuo Jėzaus mirties (Didžiojo penktadienio) apmiršta ir gamta. Tad menkiau dygs sėklos. Namo kertės išvalomos, medinės grindys gerai išmazgojamos. Paskui papuošiami paveikslai ir kryžiai prie namų, tvorelė apkaišoma žalumynais.

Papuošimui darėm popierines servetėles. Išlankstydavau popierių ir ant kietos medinės lentutės padėjusi aštriu peiliuku išpjaudavau paukščiukus, gėlytes. Prieš šventes – tiek Kalėdas, tiek ir Velykas – būdavo papuošiami šventųjų paveikslai. Ne tik tomis servetėlėmis, bet ir lankstant popierių padarytomis rožytėmis. Labai gražiai kampinukę kampe, kur toks šeimos altorėlis būdavo, papuošdavom raštuota servetėle ir tais išpjaustytais paukščiukais ar gėlėm, arba rožytėmis.

Velykos, tai Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventė, susijusi su senovinėmis apeigomis. Tos apeigos prasideda savaitę prieš Velykas Verbų sekmadieniu. Papasakokite, kaip Jūsų vaikystėje atrodė verbos.

Žmonės verbų iš popieriaus nedarė kaip dabar, o nusilauždavo karklo, gluosnio, serbentos (pamerkdavo iš anksto į vandenį, kad išleistų lapelius), kadagio (palaikydavo verdančiam vandeny, tai nenubyrėdavo spygliukai) šakelių ir veždavo pašventinti į bažnyčią. Verboms priskiriama magiška galia – plakimas verba reiškė apsaugojimą nuo ligų. Parvažiavę namo iš bažnyčios verba pamušdavom likusius namiškius, kurie nebuvo bažnyčioje. Paskui pašventintą verbą padėdavom ant spintelės – kampinukės arba už šventojo paveikslo užkišdavom. Mama ją išimdavo užėjus griausmui (privalėjo atitolinti žaibavimą ir saugoti nuo perkūno ar ugnies). Verba taip pat vaikus saugojo nuo išgąsčio (verbos šakelė padedama ant žarijų ir paskui dūmijama).

Kada marginote margučius?

Kai apsitvarkydavom, mama iškepdavo duoną. Paskui vėl pakūrendavo krosnį ir prikepdavo su mielėmis pyragų (įdėdavo ir razinų), pyragaičių. Privirdavo mėsos, lašinių prisūdydavo. Virė kopūstų su namine dešra. Vieną sykį vyriausioji sesuo Bronė paruošė Velykoms ir tortą.

Paskui ant žarijų išleisdavo vaško, ir pagaliukais su adatėlėmis margindavom. Kiaušinius reikia ilgokai virti (geriausiai pasūdytam vandeny, tai nesutrūkinėja). Marginami šilti. Karšti ar šalti ne, nes arba ištirps vaškas, arba nelips prie lukšto.

Margučius marginom vašku ir skutinėjom aštriu peiliuku. Aš labai mėgau skutinėti naudoto skustuvo (barzdai skusti) paaštrintu peiliuku. Dažėm svogūno lukštais. Jei trumpai lukštai verdami, tai šviesiai rudos spalvos margučiai išeina, o jei ilgiau – tai tamsesnės spalvos. Ir į ataušusį vandenį, kur virė svogūnų lukštai, įdėtas kiaušinis pasidarydavo net kavinis. Mama darė dažus iš ąžuolo žievių (juoda spalva), alksnio žievių su surūdijusiais gelžgaliais (graži juoda spalva, tik tokį raugą reikėdavo laikyti visą savaitę uždengtam puode). Išmėginau ir aš. Panašiai ir lininius ar vilnonius siūlus dažėm.

Kokį maistą vežėte šventinti?

Maistas būdavo šventinamas ankstų Velykų rytą. Mama paruošdavo maisto ir prie bažnyčios stovintiems elgetoms. Jį padalindavom prieš mišias. Elgetų šelpimas buvo lyg ir kiekvieno ūkininko pareiga. O šventinti į papuoštą uždengiamą pintinę įdėdavom pora kiaušinių, druskos, duonos, dešros. Po mišių buvo madinga lenktyniauti – kas greičiau sugrįšiąs namo. Skubėta, kad geresnis derlius būtų.

Per pusryčius pirmiausia dalindavomės pašventintu maistu, paskui valgėm mėsą, kurios gavėnios metu mama išvirdavo tik truputį, kai ruošdavo pietums sriubą. Mat sakė, kad be mėsos jokia sriuba neišeis.

Būdavo mušami kiaušiniai. Kieno drūtesni, tas laimi. Gudraujant į kiaušinį buvo įlašinama eglės sakų arba ištirpusio vaško. Toks greit nesusimušdavo.

Kiaušiniai – sveikas maistas. Lukštuose yra kalcio, labai reikalingo žmogaus kaulams. Reikia nuplautų ir išvirtų kiaušinių lukštus padžiovinti ir sumalus vartoti po šaukštelį valgant kitą maistą, tai bus stipresni kaulai.

Ar ateidavo lalauninkai?

Jie vaikščiojo po namus nuo Velykų vakaro iki ryto. Labai laukėm lalauninkų, žinojom, kad ateis. Pas mus užeidavo vaikiščiai iš Būdos. Visų neprisimenu, tik Kasperavičių Felių ir Vladą, Pečiulių Bronių. Gražiai jie padainuodavo ir oracijas sakė, ir palinkėdavo. O mama duodavo iš anksto paruoštų kiaušinių: ir virtų, ir ne, pyrago, dešros. Paskui jie kiaušinius parduodavo ir puotaudavo su suėjusiu jaunimu. Pirmąją švenčių dieną namuose su savo šeima praleisdavom, o antrąją dieną važiuodavom arkliais kur į svečius. Degtinės retokai kur duodavo. Sakyta: jei jau kakava pavaišino, tai labai gerai priėmė.

Seinuose lalauninkai vaikai buvo susiorganizavę prie mokytojos Astos Veverskytės. Gaila, kad ši tradicija nutrūko. O Punske, girdėjau, muzikos mokyklos moksleiviai vaikšto ir lalauja. Ir pagieda, ir pagroja gražiai.

Linkiu, kad ši tradicija atgytų ir kitos neišnyktų.

www.punskas.pl, Eugenija Pakutkienė