LIETUVA, KUR EINI
Kiek buvo džiaugsmo, kai atgavome nepriklausomybę. Pasijautėme pagaliau ir mes žomės, lygiaverčiai su kitomis tautomis. Atgauti atgavome, bet nieks jos nepadėjo ant stalo ir nepasakė Imkit. Reikėjo atlaikyti ekonominę blokadą, jedinstvennikų riaušes, barikadas prie Parlamento, Radijo ir televizijos komiteto bei Televizijos bokšto, aukoti kraują ir gyvybes, šalti, kęsti badą. Tie, kas tovėjo barikadose, atlaikė. Kaip gražiai juos palaikė Lietuvos visuomenė nešė ir vežė iš namų karštą arbatą, sriubą, sviestainius, skerdė kiaules ir ragino priimti kaimiečių vaišes. Vieninga tąsyk buvo Lietuva. Taip bent mums atrodė. Bet kai vienas savanoris Kęstutis paskaičiavo, kad iš Vilniaus turėtų stoti bent dešimt tūkstančių savanorių, o susirado jų vos per šimtą, pamatė, kad toji vienybė yra tik svajonėse. Kai vieni stovėjo barikadose, kiti tą vakarą kas kortavo, kas sau patogiai įsitaisęs džiaugėsi, kad jam šilta ir nieks negresia. Ir mūsų krašto gudragalvis studentas pareiškė: Ko aš ten eisiu, ten gali šaudyti. Ir nėjo. Liko sveikas. Tokių sveikų liko labai daug. Deja, barikadose daug žuvo ir buvo sužeistų.
Kai atėjo laisvės metas, tada iš urvų išlindo visi protingieji. Juk Lietuva be valdžios būti negali. Ėmė visi ją mylėti. Ėmė pirštis į visas priekines vietas, užiminėti postus. Maža to, per apsukrumą susiglemžė Lietuvos turtą ir šiandien diktuoja visas sąlygas net valstybei. Kas turi kapitalą, tie organizuoja darbo vietas. Labai tauru ir gražu. Bet tos sąlygos, neretai, yra žvėriškos. Jos dar labiau ėmė žvėrėti, kai kilo visuotinė krizė, apėmusi ne tiktai Lietuvą, bet ir ją. Ją gal net dar ryškiau ir skaudžiau, negu kitus kraštus.
Kaip šiandien Lietuvai reiktų vienybės ir susiklausymo. Kaip reiktų solidarumo. Deja, jo trūksta kiekviename žingsnyje. Profsąjungos organizuoja mitingus prieš valdžią, kuri šiandien bene pirmoji atėjo jei ne su didžiąja išmintimi, tai bent su grynomis rankomis. O darbdaviai ir organizacijų direktoriai gali drumsti vandenis ir toliau pelnytis turto likučiais. Žmonės masiškai atleidinėjami iš darbo, o paskolos bankuose juos pjauna. Jei ir ne jos, tai iš kažko reikia gyventi. Šių problemų profsąjungos nesprendžia.
Šiandien vyksta didžiulė kova už prezidento kėdę. Laukia rinkimai. Mažoji Lietuva turi keliolika kandidatų į prezidentus, kai didžioji Amerika turėjo jų vos du. Daug norinčių, maža mokančių valdyti. Kliekvienas jų vėl perša savo rojaus viziją. Ar šitame margumyne mokėsime atsirinkti tinkamą kandidatą? Nemokėjome išsirinkti Stasio Lozoraičio, galime ir dabar nesugebėti. Rinkėjai neišmoko atskirti, kas drumzdžia vandenį, o kaks toliaregiškai bando Lietuvą atpirkti iš bankroto.
Darbdaviai ir kandidatai į valdžią pamiršta, kad kai piliečiai galutinai išsilakstys iš Lietuvos, bus ir tos darbovietės, ir tos ministerijos niekam nereikalingos. Ateis čia kiti, kurie gal kaip nors sugebės verstis. Šiandien Lietuvai nereikia išsilavinusių žmonių. Rytoj jų Lietuvoje nebebus.
www.punskas.pl Alvydas