Audžiu savo malonumui 

 

Punsko ir Seinų kraštas – savitas kampelis su ypatingomis tradicijomis, kultūra, menu. Saviti ir žmonės – atviri vertybėms, kurias paliko protėviai. Dalis žmonių aktyviai reiškiasi kultūriniame (ir ne tik) gyvenime. Kai kurie pernelyg stengiasi ir nori būti pastebėti bei kuo labiau teigiamai įvertinti. Tačiau esama ir tokių, kurie savo nepaprastus gebėjimus lyg ir slepia nuo viešumos. Kiek mūsų visuomenėje yra tokių „deimančiukų“, apie kuriuos neišgirstame ir kurių nepamatome, kurie savo talentus saugo po kuklumo skraiste? Punsko LKN direktorei Astai Pečiulienei pavyko prikalbinti vieną tokią menininkę ir surengti jos darbų parodą.

 Danutė Komičiūtė – nes apie ją kalbėsiu, – lietuvių kalbos mokytoja. Ji sugeba ne tik puikiai išmokyti vaikus gimtosios kalbos, bet dar ir lietuviškas juostas austi, ir visokius kitus rankų darbelius atlikti. Apie jos ypatingus gebėjimus žino tie, kuriems prireikė tautinių juostelių dovanoms garbingiems mokyklos svečiams, renginiams ir pan. Savo darbų ji niekur neeksponuoja, nors turi jų „pilnas skrynias“.

Punsko LKN antrojo aukšto fojė veikiančioje parodoje (ją galima lankyti iki balandžio pabaigos) – ne visi Danutės darbai. Daug jų padovanota bičiuliams, daug dar yra namų spintoje.

Danutės Komičiūtės juostos ir vąšeliu megztos servetėlės žavingos, atliktos labai kruopščiai ir su didžiausiu dėmesiu: gražiai suderintos spalvos, ideali forma rodo, kad darbų atlikėjos rankos be galo įgudusios, o siela – jautri lietuvių liaudies meno grožiui ir paprastumui.

 Nuo kada audžiate, mezgate? Ar Jūs šio amato iš ko nors mokėtės?

 Danutė Komičiūtė: Megzti išmokė mane mama, o mokykloje per pamokas šį meną tobulinom su mokytoja Babkauskaite: mezgėm pirštines, kojines. Šiaip rimčiau megzti pradėjau pirmam kurse. Mano kurso draugės, kurios laisvalaikiu mezgė, sužinojusios, kad aš nieko neveikiu, lyg ir pasityčiodamos iš manęs, nupirko man kamuolį siūlo, virbalus ir sako: „Megzk!” Per penkerius studijų metus prisipirkau knygų apie mezgimą ir įsigilinusi labai pamėgau šį darbą. Mezgu megztukus, kostiumėlius, pirštines, kojines, šalikus, kepures, servetėles...

O austi mane išmokė 12 klasėje mokytojas Juozas Vaina, kuris mums dėstė rankų darbus. Mes pasidarėm tokias mažytes staklytes, mokytojas pamokė mus jas apmesti siūlais ir austi. Tada išmokau austi, bet prie šio amato grįžau daug vėliau, kai jau pati dirbau mokykloje. Su mokiniais audėm juostas. Dar vėliau susiklostė taip, kad audimu susidomėjau rimtai. Tai buvo 2001 m. vasaris. Nuo tol daug tų juostų priaudžiau.

 Vienos juostos ilgesnės, su užrašais, kitos – trumpesnės. Kaip jas audžiate?

 Audžiu keliomis staklėmis: vienos trumpos, kitos vidutinės, o dar kitos – labai ilgos. Mat jei tenka išausti kokią ilgesnę frazę (citatą, tekstą), reikia vietos ir raidėms, ir raštui.

 Ar raštus, spalvų derinius kuriate pati, ar nusižiūrite iš pavyzdžių?

Raštelius susikuriu pati, kad tiktų prie visos juostos rašto ir teksto. Tekstų ieškau knygose, kur yra labai gražių lietuvių liaudies dainų. Man labai patinka lietuvių liaudies menas. Jis tikrai esąs išskirtinis, todėl iš jo semiuosi žinių. Mėgstu liaudies motyvus: tulpes, žvaigždutes, žirgelius – viską, ką rasime lietuvių liaudies mene (audiniuose, architektūroje). Pamatau kur įdomų motyvą, tai jei jis netinka juostos raštui – imu ir perkuriu.

Žinau, kaip reikia kurti raštus ir austi juostas. Tarkim, turime vengti rašte per ilgų siūlų. Audžiant reikia labai stipriai prispausti siūlą, nes to nepadarius juosta vėliau praranda savo formą ir rašto taisyklingumą. Turime austi su liniuote ir tikrinti, ar siūlas neprispaustas per daug arba per mažai. Žinoma, blogai suspaudus, reikia siūlą išardyti ir vėl pradėti iš naujo.

Mėgstu ryškias juostų spalvas, nes jos pačios gražiausios. Nepatinka blankios spalvos.

 Kiek laiko audžiate, pavyzdžiui, juostą su užrašu?

 Audžiant pagal užsakymą – priklauso, koks yra tekstas: jeigu nesudėtingas, tai nuaudžiu greičiau, bet jei tai bent kelių žodžių frazė, reikia išsijuosus, sąžiningai padirbėti kokias dvi dienas.

 Ar būna kokių nors ypatingų užsakymų?

 Daug kas prašo juostų specialioms progoms. Esu išaudusi juostas Punsko mokyklai, pvz.: mokiniams, kurie mokyklos švenčių metu stovi prie vėliavų, persijuosti, spaudos atgavimo 100-osioms metinėms paminėti, įvairiems svečiams – Kauno Vytauto Didžiojo rektoriui, konsului Gecevičiui, Punsko licėjaus bičiuliams Gaškoms ir daugeliui kitų žymių asmenybių (jau dabar nebeprisimenu visų).

 O kokius darbus planuojate nuveikti ateityje?

 Pastaruoju metu pasirengiau austi juostą su lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ herojais. Joje būsią įvairūs liaudies motyvai (pvz., rūtų šakelė) bei herojai: pirmiausia Eglė, paskui jos sūnūs ir paskutinė – dukra Drebulė. O tekstas bus toks: „Mes esam dzūkai, Dainavos girių karaliai“. Dar vieną juostos projektą esu parengusi pagal liaudies dainą „Kur bakūžė samanota“. Tekstai paimti iš tautosakos, kuri yra mūsų protėvių palikimas. Tą palikimą prasminga kur nors įamžinti. Aš norėčiau tai padaryti juostose.

Be audimo ir mezgimo, dar labai mėgstu medį, kuriame specialiu įrankiu išdeginu anksčiau sukurtus vaizdelius. Turiu keletą tokių lentelių. Ateity norėčiau išdeginti medyje du pačios nupieštus vaizdelius: Punsko bei Seinų bažnyčias.

O austi man be galo patinka. Jei turėčiau daugiau laiko – tik tuo ir užsiimčiau. Na, bet reikia dar iš ko nors duoną pelnytis. Juk iš juostų audimo nepragyvensi.

 Kas paskatino surengti parodą Punsko LKN?

 Surengti parodą paskatino mane Astutė (Asta Pečiulienė – B.B.). Tai tik trečdalis darbų, kuriuos esu sukaupusi namuose. Nemėgstu kreipti į save dėmesio, kad aš taip dirbu, kad esu kokia ypatinga audėja. Aš audžiu savo malonumui, šį darbą labai mėgstu. Taip atsipalaiduoju, ypač po darbų mokykloje. Audžiant mintys sukasi vien apie rašto surinkimą. Ausdama pamirštu visos dienos problemas ir bėdas.

 

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.

© Božena Bobinienė
© www.punskas.pl

---

Draudžiama punskas.pl paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti šaltinį.