atsiprašyti Lenkija?

 

 

Seime vyksta ir kitokio pobūdžio šou, kuriame dalyvauja ir patys lietuviai. Antai spalio 20 d. Abiejų tautų savitarpio įžado (1791 m.) metinių proga Seime surengtoje konferencijoje žinomas šoumenas, ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ kavalierius Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie 1920 m. Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį, pareiškė: „Tai yra gėda Lietuvos istorijai. Lietuvių nacionalizmui R. Dmowskis ir J. Piłsudskis buvo baisesni nei (sovietų maršalai) Michailas Tuchačevskis ir Semionas Budionas! Tą reikia vieną sykį drąsiai pasakyti ir atsiprašyti Lenkijos visiems laikams“. Tokioje pačioje dvasioje buvo įvertinta ir Lenkijos įvykdyta Vilniaus krašto okupacija: „Jei dvi tautos susiginčijo dėl Vilniaus, vadinasi, tai buvo ne tiek Lenkijos-Lietuvos konfliktas, kiek pilietinis konfliktas tarp dviejų istorinių tradicijų – jaunalietuvių ir senalietuvių. Tokiu atveju lietuviams reikia permąstyti, ar L. Żeligowskis buvo okupantas? Gal ne okupantas, o senalietuvių karvedys, tiesa, padėjęs Vilniui integruotis į Lenkiją?“

 

„Kol mes dar neatsiprašėme Lenkijos, kad jos armijoje tarnaujantiems „senalietuvių karvedžiams“ sutrukdėme „integruoti“ į Lenkiją ir Kauną, paskaitykime ir kitą šios A. Bumblausko paskaitos versiją, kurioje dar nėra reikalavimo atsiprašyti, bet yra iškalbingas prierašas, aiškinantis, kodėl tikras lietuvis turėtų dirbti Lenkijai: „Tad dar kartą galime paklausti su kuo šiandien eina istorikai: su Simonu Kosakovskiu, Ignotu Masalskiu ir Jekaterina II ar su Gegužės 3-ąją gynusiais Kazimieru Nestoru Sapiega, Jokūbu Jasinskiu, Tadu Korsaku? (...) Kad Tomas Venclova yra lenkų draugas – jis neslepia, o kieno draugai yra lenkų priešai – tai slepiama. Tad ir kyla klausimas – ar ir dabar mokama „poštučno”? Kiek kainuoja Gegužės 3-iosios byla!?“

 

Trumpai sakant, kas nedirba Lenkijai, greičiausiai yra Rusijos agentas! Paprasta ir aišku. O gal dar yra manančių, kad kas nors gali nedirbti nei Rusijai, nei Lenkijai, o dirbti Lietuvai? Juokaujat, ponai! Tokio naivaus romantizmo nepavyks prakišti už gryną pinigą. O kas yra grynas pinigas modernūs mąstytojai, laužantys visus „tautinius stereotipus“, tai jau tikrai turėtų gerai žinoti.

 

Lenkija, žinoma, yra mūsų strateginė partnerė (nežinau, ar tokiu partneriu yra namelio prie Bresto netekęs prezidentas, bet nesileiskim į smulkmenas). Atsiprašyti jos už bet ką ir bet kokia proga, suprantama, negali būti blogas dalykas. Tai juk atitinka mūsų dabartinę geopolitinę orientaciją, tad darbą Lenkijai galima demonstruoti pakelta galva ir netgi išdidžiai klausti visų oponentų – štai mes atvirai dirbame Lenkijai, o jūs ką slepiat!?

 

Bet pratęskime tą gražia tradicija virstančią atsiprašymų temą. Neblogai prisimenu 1999-aisiais rodytą „Būtovės slėpinių“ laidą, skirtą Lietuvos paveldui Ukrainoje. Jame A. Bumblausko ir E. Gudavičiaus dueto pokalbyje gana aiškiai nuskambėjo mintis, kad Lietuva turėtų atsiprašyti prezidento Vladimiro Putino už istorinę skriaudą Rusijai – Ukrainos „atplėšimą“ nuo Rusijos. Po šios laidos sekė piktoka minėto dueto diskusija su Lietuvos ukrainistų asociacijos pirmininke Nadija Neporožnia, pasipiktinusia tokiu Ukrainos istorijos traktavimu. Būdingu chamišku stiliumi paskelbę N. Neporožnią neišmanėle, dar ir praėjus metams po jos mirties, minėti „polemistai“ jos pavardę minėjo sąraše asmenų, su kuriais „nediskutuojama“ (Naujasis židinys–Aidai, 2005, nr 7–8, p. 356).

 

Apie tai, kam dirba oponentai, „slepiantys“ savo darbdavį, A. Bumblauskas tuo metu dar neklausinėjo. Jis tik džiaugėsi savo kolegos tarptautiniu pripažinimu: „1999 m. ateina tarptautinis pripažinimas – Gudavičius išrenkamas Rusijos humanitarinių mokslų akademijos Sankt Peterburge nariu. Toks dinamiškas jo kelias į aukštumas...“ (Tarp istorijos ir būtovės, Vilnius, 1999, p. 10).

 

Taigi, į stulbinančias aukštumas kylantys mūsų intelektualai vieną po kito siūlo receptus, ko ir už ką mes dar turėtume atsiprašyti. Pradedant nuo to, kad reikia atsiprašyti už tai, jog egzistuoja kaimyninės tautos, bagiant atsiprašymu už savo pačių egzistavimą. Tiesiog mes visi – lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai – užimame kažkieno „gyvybinę erdvę“. Gėda mums už tai! Tuo tarpu Lenkijos prezidentas atsiprašyti, suprantama, neturi už ką. Jis nieko nevynioja į vatą, rėžia iš peties – Lenko korta bando atitaisyti „nesąžiningus istorinius sprendimus“, dėl kurių Lenkija neteko dalies savo teritorijos.

 

Gaila, kad ponas prezidentas neužsiminė, ar Lenkija kartais neketina grąžinti Vokietijai bent dalies teisių į vakarines dabartinės Lenkijos sritis, kurios dar „nesąžingesnių“ sprendimų dėka po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijai? Ten, tiesa, net nebeliko, kam įteikti „Vokiečio kortą“, jeigu Vokietija panorėtų pasekti Lenkijos pavyzdžiu. Visi tų žemių gyventojai, kurie nežuvo karo sumaištyje, buvo tiesiog išvyti ir dabar gyvena daugiausia Vokietijoje. Jie, žinoma, galėtų mielai sugrįžti atsiimti savo prarasto turto (su Vokiečio kortomis kišenėse), jei tik Lenkija imtųsi iniciatyvos nuosekliai taisyti „nesąžiningus istorinius sprendimus“.

 

Iš butelio išleidus revizionizmo džiną, pasidėjęs „teisingumo“ atstatymo procesas dar nežinia kur sustotų. Viena aišku: prasidėjus tokiems procesams, apie NATO ir Europos sąjungą galėtume užmiršti – šios organizacijos tiesiog išnyktų kaip pirmoji tokio „istorinio sąžiningumo“ auka.

 

Tomas Baranauskas

 

---

Draudžiama punskas.pl paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti šaltinį.