Kodėl aiSčiai?
Lietuvos vardo 1000-mečiui
Istorijografijoje
priimta, kad pirmasis reiškinio paminėjimas laikomas ir jo atsiradimu.
Pirmasis Vilniaus paminėjimas laikomas šio miesto įkūrimu. 1323 m. sausio 25
d. Gediminas išsiuntė laišką Hanzos miestų piliečiams, kviesdamas juos
atvykti į Lietuvą. Įprasta šį laišką laikyti pirmuoju Vilniaus paminėjimu,
arba Vilniaus gimtadieniu. Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 m.
Kvedlinburgo analuose, ir šiais metais švenčiame įspūdingą Lietuvos
gimtadienį.
Romos imperijos gyventojai tikėjo esą pasaulio centras, manė, kad už jų vadinamosios Oikumenos ribų glūdi laukinių barbarų apgyventos girios, kad ten esąs pasaulio galas. Rytų Europos kraštais, kaip Oikumenos šiaurės pakraščiu, domėtasi nuo žilos senovės. Finikiečiai atsigabendavo iš ten stebuklingąjį akmenį, kuriuo galėję ir puoštis, ir gydytis. Apie šiuos kraštus užsiminė Homeras Odisėjoje (apie 750 m. pr. Kr.), Herodotas (apie 450 m. pr. Kr.), graikas Pitėjas (apie 330 m. pr. Kr.), romėnas Plinijus (miręs 79 metais) ir kiti. Herodotas paminėjo geltonus, kurie mums siejasi su galindais (nežinia, ar jis turėjo omeny aisčių protėvius). Plinijus kalbėjo apie didelę gintaro salą Ba1tia arba Ba1cia šiaurės rytuose, kurią galima pasiekti keliu, vedančiu į šiandienius Rytprūsius arba į Sembą. Pavadinimą Ba1tia jis bus išvedęs iš Pitėjo Basilia ar Balisia. 98-aisiais Kristaus amžiaus metais Šiaurės kraštą ir jo žmones aprašė geografas ir keliautojas romėnas Tacitas. Jis savo veikalo Germanija 45 skyriuje pamini, kad prie Aisčių jūros gyvena tauta, kuri dirba žemę, renka gintarą, kuri yra darbšti ir išmani labiau nei tinginiai ir neišmanėliai germanai. Jų kalba skiriasi nuo germanų ir yra panaši į keltų. Tacitas to krašto gyventojus vadina aestier. Gotai tuos žmones vadinę aisten[1]. Šis vardas kilęs iš gotiško žodžio aistan ko nors bijoti, ko paisyti, ką vertinti. Galėjęs jis reikšti ir Rytų kraštų gyventojus.
Apie 150 m. po Kr. graikas Ptolemėjas mini galindus ir sūduvius, kurie gyvenę ryčiau nuo gotų. Bizantijos istorikas Zosimas apie 470 m. po Kr. praneša, kad 386 metais kažkokia šiaurės tauta norėjusi pereiti Dunojų žemupyje, bet romėnų buvo atblokšta. Barbarai, šitą tautą pažįstantys, ją pavadinę protingąja.
Apie 550 m. Gotas Jordanas rašo, kad ostgotų karalius Ermanarichas (miręs 375 metais) užkariavo aisčių kraštą. Teodoriko Didžiojo valstybininkas Kasiodoras (550 m.) praneša apie aisčių (aestier) pasiuntinius ir gintaro dovaną Teodorikui. Devintajame amžiuje frankas Einhardtas, aprašydamas Karolio Didžiojo gyvenimą, mini aisčius, gyvenančius greta slavų. Plačiau apie aisčius, vartodamas aesten terminą, pasakojo anglosaksų jūrininkas Wulfstanas (870 m.). Vokiečių imperatoriaus Otono Didžiojo laikais (apie 965 m.) Ispanijos žydas Ibrahimas ibn Jakubas, aprašydamas savo keliones į Rytus, paminėjo slavus bei kitas ten gyvenančias tautas. Jo teigimu, į rytus nuo lenkų karaliaus Mieško valstybės gyvena rusai, o šiauriau brūsų tauta, turinti savitą kalbą. Ibrahimo ibn Jakubo pavartotas žodis brūs tikriausiai yra prūsų vardas. Viename popiežiaus Jono XV (989996 m.) laikų dokumente Pruzze ir Ruzze paminėti kaip Lenkijos kaimyniniai kraštai. Nuo tol prūsų vardas vis dažniau minimas Vakarų Europos raštuose. Iš paminėtų šaltinių matyti, kad prūsų vardu vadinti ne tik šiandienių Rytprūsių, bet viso krašto tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos gyventojai.
Lietuviai, gyvendami baltų-aisčių etninio masyvo viduryje, nebuvo labiau organizuota už kitas gentis, tad ir žymiai vėliau pateko į Europos tautų akiratį. Adomas Bremenietis Hamburgo bažnyčių istorijoje, rašytoje keliasdešimt metų po šv. Brunono, užsiminė apie Kuršą, paminėjo atskiras prūsų gentis, tarp jų sembus, tačiau lietuvių ne. Jis Baltijos rytų pakrantės gyventojus ir žmones, gyvenančius ryčiau nuo Vyslos žemupio, vadina gutais ir gutonais, bet taip pat sembais arba prūsais.
Lietuvius nutyli ir XII a. Rolando giesmė, kurioje minimi prūsai, latviai ir lybiai. Helmoldas, Slavų kronikos autorius, atrodo, lietuvių taip pat nežinojęs. Net užfiksuotoje vikingų informacijoje nerandame Lietuvos. XII a. skandinavų traktatai mini Elbę, Dauguvą, Nevą, Dneprą, bet neužsimena apie Nemuną. Šiuo laikotarpiu žinių apie lietuvius pateikia rytiniai ir pietiniai jų kaimynai. Apie 1100 m. Kijevo vienuolis Nestoras aprašo rusų ir lietuvių santykius. Šis rusų kronikininkas visus gutus vadina prūsų vardu[2]. Jis mini ir lietuvius, ir lamatus, ir kuršius, bet atrodo, kad pavadinimą prūsai taiko visiems šitiems gyventojams. Panašiai ir danų užrašuose iš karaliaus Valdemaro IV laikų (apie 1230): Lietuva, Lamata, Kuršiai ir Žiemgaliai vadinami bendru prūsų vardu[3]. XIII a. prūsų vardas buvo taikomas visiems pagoniškiems kraštams, kuriuos vokiečių ordinas stengėsi užgrobti ir pakrikštyti. Prūsų vardas kildinamas iš tos pačios šaknies kaip žodis prusti prūsta pruso, t. y. tapti protingesniam, supratingesniam, šviestis, ugdytis. Šį vardą kildinti iš rusų iš porusų, kaip kartais bandoma, yra klaidinga. Pirmą kartą borusus mini XVI amžiuje Erasmas Stella, kuris gal turėjo galvoje Ptolemėjo boruskus[4]. Manoma, kad prūsų vardas pirmiau buvo taikomas aukštesniam luomui, o paskui juo imta vadinti visa tauta.
Vėlesniais amžiais, kai apie lietuvius pradeda rašyti vokiečiai ir lenkai, pranešimų daugėja. Iš lenkų kronikininkų, rašančių apie lietuvius, minėtini Kadlubekas ir Dlugošas, iš vokiečių ordino Petras Dusburgietis, Vygandas Marburgietis, Petras Zuchenvirtas, Jonas Posilgietis ir kiti.
[1] Dr. W. Gaerte, Rytprūsių proistorė, p. 204
[2] Prusi: dr. W. Pierson, Elektron, p. 97
[3] Toeppen, Historisch-comparative Geographie von Preussen Istorinė lyginamoji Prūsijos geografija, p. 35
[4] K. Lohmeyer, Geschichte Ost- und Westpreussens Rytų ir Vakarų Prūsijos istorija, p. 14
www.punskas.pl
Sigitas Birgelis
Draudžiama punskas.pl paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti šaltinį.