Lietuvos valdovų kūrėja
Sigitas Birgelis: Kada ir kaip kilo mintis tapyti Lietuvos valdovų portretus?
Dailininkė
Janina Malinauskaitė: Kai dėl politinių sumėtimų negalėjau ištverti
teatre, niekam nesakydama pradėjau tapyti istorinius Lietuvos valdovų
portretus. Iš pradžių jie būdavę nedidukai. Nutapiau Barborą, vieną kitą
kunigaikštį. Kai atėjo atgimimas, Vasario 16-osios proga penkis paveikslus
parodžiau Kauno muzikiniame teatre. Visus ištiko šokas, nes pirmą kartą
pamatė tai, ką aš tiek metų kūriau paslapčiomis. Visi laikraščiai buvo pilni
nutapytų kunigaikščių. Po to pradėjau kurti visą Lietuvos valdovų galeriją.
Kuo Jūsų valdovų portretai skiriasi nuo kitų, seniau nutapytų?
Praeity Lietuvos valdovų portretai buvo perdėm idealizuoti, nesilaikoma
juose nei istorinės tiesos, nei to laiko realijų. Jie sukurti romantiniu
laikotarpiu ir absoliučiai neturi nieko bendro su Lietuvoje vyravusia
apranga ir papročiais. Aš labai daug skaičiau apie tą laikmetį, analizavau
archeologinius tyrinėjimus, domėjausi, kuo vilkėdavo Lenkijos ir Rusijos
valdovai, kokius turėjo šarvus ir pan. Lietuvos kunigaikščiai viešai
nevilkėdavo šarvų, o ant galvos nenešiodavo šalmų (nebent jodami į karą).
Mados ateidavo iš Rusijos, o ten bajorai būdavę kailiniuoti, apsimaustę
brangakmeniais. Kruopščiai analizavau, iš kur į Lietuvą patekdavo medžiagos.
Iš Rytų jų būdavę mažai. Juodos, pilkos ir raudonos medžiagos atkeliaudavo
iš Olandijos, Vokietijos ir Čekijos. Lietuva, panašiai kaip Lenkija,
importavo tas pačias medžiagas, turėjo tokią pačią manufaktūrą. Italų
dailininkas Gvanini, piešdamas valdovų portretus, pridėjo daug romėniškų
elementų, bet nei liūto kaukės ant rankovės, nei kitų romėniškų elementų
Lietuvos valdovai ant drabužių neturėdavę. Jeigu, pvz., Lietuvą būtų
užkariavę romėnai, kaip antai Angliją ir pusę Vokietijos bei visą Prancūziją,
tai romėniškų simbolių būtų buvę. Plunksnas ant šalmų nešiojo vokiečiai, bet
ir tie ne tuo laikotarpiu. Jų tikrai nenešiojo Lietuvos kunigaikščiai.
Dailininkas Gvanini, pasiremdamas italų patirtimi, viską suplakė į viena.
Vėliau kiti pradėjo jį mėgdžioti, ir taip atsirado iškreipta Lietuvos
valdovų vaizdavimo maniera.
O kaip su veidais? Gal yra išlikę valdovų veidų aprašymai istoriniuose
šaltiniuose?
Veidas
yra grynai mano vaizduotės kūrinys. Aš nenorėjau pamėgdžioti dailininko
liuksemburgiečio stiliaus ir kūriau savąjį. Istorijos šaltiniuose nėra
valdovų veidų aprašymų. Tik vienintelis Jogaila sukurtas pagal jo antkapį.
Apie Jogailos sūnų Kazimierą ar Kazimiero sūnų Aleksandrą galima rasti
istorinės medžiagos, kur rašoma, kad pastarasis buvęs labai stambus, didelių
kaulų. Aš tokį stengiausi jį pavaizduoti. Sunku man suvokti, kodėl, pvz.,
Vytautas, aplankęs tiek šalių, matęs galybę menininkų, nematė reikalo turėti
savo portreto. Trakų pilies freskos vaizduoja, kaip jis rengėsi, kokia, pvz.,
buvusi jo kepurė. Aš nedrįstu tos kepurės Vytautui uždėti ant galvos, nors
žinau, kad tai jo kepurė. Nedrįstu, nes visuomenė tokio Vytauto įvaizdžio
nepriims. Daugelis nesupras, kad valdžios aukštumos kitados
priklausydavusios nuo kepurės aukščio. Kuo kepurė buvo aukštesnė, tuo
didesnis valdininkas. Kadangi pilyse buvo šalta ir drėgna, valdovai
vilkėdavo apsiaustais, padengtais kailiu. Atrodo, kad Jogaila išvis su
kailiniais nesiskyrė.
Galima manyti, kad Jūsų valdovų paveikslai yra savotiška istorijos
rekonstrukcija, subrandinta menininko vaizduotėje.
Negalima sakyti, kad tai rekonstrukcija, nes nėra išlikę tai liudijančių
dokumentų. Šie portretai tai mano kūryba. Dažnai kildavo klausimas: Ar
galėjo šitaip, ar kitaip? Jeigu aš kuo suabejodavau, pradėdavau skaityti
knygas, gilintis, ką vilkėdavo kiti gretimų šalių valdovai, kokie būdavę
tuomet papročiai.
Prieš metus Jūsų paveikslai viešėjo Seinuose, kur buvo surengta pa-roda
Vasario 16-osios proga. Jūsų kūryba mums pažįstama. Matėme Jūsų darbus
Lietuvos teatro scenose. Ką Jūs žinote apie mus?
Mes labai mažai žinome apie jus. Esu patriotė, nors žinau, kad patriotizmo
Lietuvoje niekam nereikia. Absoliučiai niekam. Mane jūsų kraštas virkdo ir
jaudina, ir negaliu šito panešti savyje. Kai buvau Balstogėje, pamačiau
lietuvius iš Punsko ir Seinų krašto. Norėjosi juos visus išbučiuoti, bet jie
buvo tokie nedrąsūs!
Ar Jūsų paveikslus skolina muziejai parodoms?
Kai šventėme Mindaugo jubiliejų, aš pristačiau du savo didelius Mindaugo ir
Mortos portretus. Jie buvo dviejų metrų aukščio ir metro dešimt pločio.
Vilniuje juos pakabino vienai dienai kažkokiems apdovanojimams
Prezidentūroje, o po to nunešė į rūsį ir uždarė. Lietuvai šitie dalykai
visai nereikalingi. Visiškai! Tiesa, Lietuvos Seimas užsakė Goštauto
portretą, kadangi minėtas Statuto jubiliejus.
Jūsų nutapytą valdovų kolekciją matyčiau ne vienoje mokykloje.
Mes su vienu pažįstamu padarėme paveikslų reprodukcijas, įrėminome, kad
galėtų jomis naudotis mokiniai per istorijos pamokas. Mokyklos sakosi
neturinčios pinigų. Joms gaila kelių šimtų litų, o tuo tarpu tūkstančius
išleidžia mažiau reikalingiems dalykams. Paveikslai tarnautų jiems ne
vienerius metus, o dešimtmečius. Lietuvai nereikia nieko, kas dora, kilnu,
dvasinga. Jai nereikia savų valdovų ir garbingos praeities.
Kokius dar valdovų paveikslus išvysime?
Aš nežinau, ar išvysime. Norėtųsi nutapyti Mindaugo sūnaus Vaišialgos (jis
dvejus metus valdė Lietuvą, kol jį nunuodijo), jo sesers vyro Švarnio (taip
pat nužudyto), Traidenio (labai gabus valdovas) ir Gedimino brolio Vytenio
portretus. Šitų keturių portretų man trūksta užbaigti ciklui nuo Mindaugo
iki Žygimanto Augusto.
Gal kuris jau pradėtas?
Pradėti du, bet taip ir stovi. Kūrybai reikia ramybės. Aš jos per teatrą
neturiu.
Ačiū už pokalbį.
Sigitas BIRGELIS
Draudžiama punskas.pl paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti šaltinį.