Turtas nėra gėris
Dar niekada Suvalkų parduotuvės neregėjo tokio antplūdžio žmonių iš Marijampolės, Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų. Zloto nuosmukio padarinių Lenkijos valstybei ir jos gyventojams yra ir teigiamų, ir neigiamų, tačiau ne tai svarbu Lietuvos gyventojams, šturmuojantiems dabartinės jotvingių sostinės parduotuves, kurios kaip niekad vilioja lietuviškais užrašais ir informacijomis lietuvių kalba. Neretai čia aptiksi ir lietuviškai kalbančius patarnautojus, o tie, kurie ateivių kalbos nesupranta, stengiasi susikalbėti iš paskutiniųjų. Suvalkai šiomis dienomis lietuviškas miestas.
Smagu pas jotvingius
Jotvingiai (= Sūduviai) buvę darbštūs ir garbingi žmonės. Dar Petras Dusburgietis, garbinęs kryžiuočių riterių plėšimus ir žudynes jotvingių žemėje, rašė: Sūduviai (= jotvingiai) patys tauriausieji, pranokę kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių (...). Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jei jis negersiąs iki apsvaigimo.
Jotvingiai, kurie anuomet atkakliai laikėsi savo apdaro ir papročių, nesusivesdavę net su kaimynais prūsais, niekam iš saviškių neleisdavę elgetauti, dėvėję auskarus ir žiedus su mažyčiais skambučiais, padarytus iš žalvario, juosėję geležiniais pasidabruotais diržais, nieko iš kitur neparsiveždavę, dabar nežino: džiaugtis lietuvių antplūdžiu ar piktintis dėl augančių kainų.
Ne visi vietos gyventojai yra narsios genties palikuoniai. Suvalkai nežinojo jotvingių. Jie jauni (100 metų jaunesni už Punską), Vygrių kamendulių įkurti 1690 m. Penki kilometrai į šiaurę nuo miesto (5 km prieš Suvalkus, važiuojant iš Lietuvos), miške, kiek į pietvakarius nuo Šveicarijos kaimo, tūno vienas iš garsiausių Europoje archeologinių paminklų: jotvingių kapinynas, kuriame lenkų archeologai 1966 m. aptiko 70 akmenų ir žemių sampilų. Viename 18 m skersmens pilkapyje ilsėjosi narsiosios genties kunigaikštis. Jis buvo palaidotas nedegintas, smėlio aikštėje po akmenų sampilu, šalia dviašmenio kalavijo, skydo, iečių bei kitų mirusiems reikalingų daiktų. Kitas kunigaikštis gulėjo sudegintas šalia nedeginto žirgo. (Tikėtina, kad jis buvęs pirmojo įpėdinis.) Žemdirbio kape (II-III a.), be kirvio, ietigalio, peilių, skiltuvo ir kaltelio, rasta pjautuvas kauline rankena ir medinis arklas su geležiniu kastuvo pavidalo noragu. Tai seniausias geležinis noragas visoje baltų gyvenamoje teritorijoje. Maždaug vienas kilometras nuo kapinyno, Osinkų vietovėje, stovi dar II-IV a. gynybinis piliakalnis, šalimais daug kitų Šiurpilyje, Eglinėje ir kitur. Jie didžiausieji Suvalkijos lobiai.
Laiko ženklai
Suvalkų gatvėse aptiksime daugiau svečių iš Lietuvos nei vietos gyventojų. Šiomis dienomis Suvalkai primena Mykolo Romerio 1920 m. aprašytą miestą: Suvalkai pasirodė negirdėtai pigus miestas, lyginant jį ne tiktai su Vilniaus, bet ir su Kauno kainomis (...) kainos čia yra be jokio saiko žemos. (...) Kas turi gyventi už pinigus, tam tiktai į Suvalkus važiuoti ir čia apsistoti. Ta produktų gausa ir jų pigumas Suvalkuose aiškinamas tuo, kad jie guli nuošaly. Nepalietė Suvalkų banga bolševikinės invazijos į Lenkiją, nesunaikinta čia jokio derliaus, nevykę jokių karo plėšimų, o Lietuvos valdžia Suvalkuose, kol Lenkijoje truko bolševikinė invazija, aprūpinimo požiūriu negalėjo kraštui pakenkti, nes lietuviai patys viso ko pertekę ir neturi reikalo kitų plėšti. Tas nuošalus Suvalkų užkampis materialiai liko šių pastarųjų sūkurių nepaliestas. O geležinkelio reguliaraus susisiekimo su likusia Lenkijos dalimi nebuvimas apsaugojo juos nuo produktų emigracijos. (...) Būdinga šiems laikams, kad brangymetis paprastai asocijuojasi su lengvais uždarbiais. Paprastai taip yra, kad jei kur aukštesnės kainos, ten yra daugiau judėjimo ir tuo pačiu yra lengvesni uždarbiai. Ir atvirkščiai produktų gausa ir jų pigumas sutampa su sąstingiu ir uždarbių stoka; todėl neretai gausa ir pigumas nėra žmonių masėms lengviau pakeliami, negu branguma, kur gyvesni yra ir uždarbiai. Vilniuje lenkų okupacijos metais brangymetis buvo didžiulis ir nuolatos augo, bet jį lydėjo milžiniškas judėjimas, kas prisidėjo, kad masės buvo patenkintos, ir bado nieks nepatyrė. Lietuvos laikais Vilniuje buvo pigu, bet nebuvo gyvumo, jautėsi didžiulis nedarbas, ir masės nerodė pasitenkinimo. Panašus reiškinys yra ir Suvalkuose. Masės geriau norėtų, kad kainos ūgterėtų, kad tik viskas pagyvėtų. Bet tik kai tarp brangumos augimo ir lygia greta augančio gyvėjimo yra pažeista pusiausvyra, ima žvelgti grėsminga bado šmėkla, kokia dabar būtent yra Vilniuje, kur kainos kiekvieną dieną auga, o sąstingis toliau nesukruta, gyvumo nėra ir nedarbas suka vis didesnius ratus.
Egens aeque est is, qui non satis habet, et is, cui satis nihil potest esse (5(lot. Neturtingas yra tas, kuriam neužtenka, ir tas, kuriam niekad užtekti negali.)
Ūkio suirutė kilo ne dėl to, kad trūksta gėrybių, bet kad pasaulis užspringo jų pertekliumi. Turtiniai kontrastai praaugo sveiko proto ribas. Atsisakę artimo meilės, tapome pasaulio turtingųjų vartotojiškumo įkaitais. Ne materialinių gėrybių šiandien mums trūksta, bet ištikimybės ir meilės artimui, tautai, tėvynei, žmogiškojo orumo. Užsimiršome garbindami auksinį veršį. Visa, kas mūsų laukia, yra mums duota, duota tam, kad praregėtume.
Sigitas Birgelis
www.punskas.pl
Draudžiama punskas.pl paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti šaltinį.